Matuko liga prasidėjo prieš pusantrų metų, kai berniukui buvo vos devyni mėnesiai. Mato mama Andželika pasakoja, kad jie su vyru ir visai mažyčiu sūnumi gyveno užsienyje. 2018 metų gegužę jie nusprendė sugrįžti gyventi į Lietuvą.
„Nusprendžiau iš karto pasirodyti gydytojams Lietuvoje tiesiog profilaktiniam sveikatos patikrinimui. Ne dėl to, kad kilo kažkoks įtarimas dėl sveikatos. Matukas pirmas ir vienintelis vaikas šeimoje, o man kaip mamytei atrodė, kad vaikas auga sveikas ir viskas jam gerai.
Atlikus kraujo tyrimus, gydytoja pamatė, kad šiek tiek žemiau normos yra hemoglobino rodikliai. Bandėme šiek tiek pakeisti mitybą ir vartoti daugiau maisto produktų turinčių geležies. Tai darėme apie du mėnesius, kol rugpjūčio viduryje Matukas sukarščiavo. Temperatūra be proto šokinėjo ir buvo labai aukšta“, – pasakoja Andželika.
Išgirsta diagnozė sustabdė pasaulį
Matuko tėvai laukė parą laiko, nes manė, kad užpuolė koks nors virusas ar infekcija, nors ir buvo keista, kad nebuvo nei kosulio, nei slogos, kaip yra įprasta virusams.
„Temperatūrai nenukritus, mes išvažiavome į Šiaulių vaikų ligoninę. Ten po savaitės gulėjimo ir padarytų hematologės išsamių tyrimų gydytojai pamatė kraujo pakitimus būdingus leukemijai. Jie nebuvo 100 procentų tikri, kad tai būtent ši liga ir liepė tą pačią dieną mums vykti į Vilniaus Santaros klinikų onkohematologinį skyrių.
Nuvažiavus ten ir padarius tyrimus, liga buvo patvirtinta. Tik po to, kai pradėjau domėtis apie pačią ligą, pamačiau simptomus, kurių paprasčiausiai nepastebėjau. Tai buvo padidėję limfmazgiai ir mėlynės atsirandančios nuo menkiausio sutrenkimo“, – pasakoja Matuko mama.
Nors nuo ligos diagnozavimo praėjo beveik du metai, tačiau Andželika prisimena, kad išgirdus šią naujieną atrodė, kad pasaulis nustojo suktis.
„Viskas aplink sustojo ir atrodo, kad tu tiksliai nieko nežinai apie tą ligą. Kraujo onkologinė liga, vėžys, paprastam žmogui yra baisiausia ligos diagnozė. O dar tokiam mažam vaikui? Pirmos mintys sukosi, kas dabar bus, koks gydymas, kokios prognozės? Atrodo tie klausimai sukasi galvoje, bet pats žmogus vaikštai kaip sapne ir nesuvoki realiai kas dedasi.
Žiūri į vaiką, o jis atrodo sveikas, aktyvus ir netiki, kad gali būti kitaip. Iš tikrųjų ačiū visiems, kas buvo šalia tuo sunkiu laikotarpiu. Vyras buvo be galo stiprus ir palaikėme vienas kitą, nors viduje buvo be proto sunku. Seneliai, draugai, visas personalas ir gydytojai beprotiškai supratingi, paskatinantys ir tuo pat metu paguodžiantys“, – prisimena ji.
Antras smūgis
Vos tik medikams patvirtinus diagnozę, prasidėjo Matuko gydymas. Jis buvo ilgas ir varginantis. Tėvai su sūnumi ligoninėje su trumpomis pertraukomis praleido beveik aštuonis mėnesius. Praėjus pirmam mėnesiui chemoterapinio gydymo, kraujo ir kaulų čiulpų tyrimai rodė gerus rezultatus.
Tiesa, buvo ir šalutinių poveikių – juk natūralu, kad po chemoterapijos kraujo rodikliai gali nukristi ir taip sukurti puikią terpę infekcijoms plisti. Matukas susidūrė su burnytės išopėjimu, infekuotu kateteriu, tačiau su gydytojų pagalba pavyko visa tai įveikti.
„Baigus 9 mėnesių gydymą, medikai mus išleido į vadinamą palaikomąjį gydymą namuose. Dar du metus turėjome gerti chemoterapinius vaistus tabletėmis ir nuolat važinėti tikrintis į Vilnių. Viskas klostėsi gerai maždaug metus. Kai praėjus metams mes turėjome vykti profilaktiniam pasitikrinimui, Matas vėl sukarščiavo. Kraujo tyrimai buvo neblogi, neatrodė kažkas rimto.
Tačiau temperatūra nenustojo kilti ir mes išvykome į Vilnių. Padarius išsamius kraujo tyrimus paaiškėjo, kad vis dėlto tai ne infekcija, tai ligos sugrįžimas.
Tai buvo labai netikėtas antras smūgis mūsų šeimai ir mūsų vaikui. Ačiū Dievui, kad gydytojai turėjo pasiūlyti gydymą ir galutinis sprendimas buvo atlikti kaulų čiulpų transplantaciją. Šis šansas buvo, mano manymu, vienintelis pasiekti visišką ligos išgijimą. Tai buvo labai gąsdinantis žingsnis ir keliantis daug baimių“, – tą dieną prisimena Andželika.
Chemoterapijos sukeltos pasekmės
Nors donoro paieška įprastai gali užtrukti apie 2 mėnesius, Matui pasisekė, nes atsirado net keli donorai, tinkantys kamieninių ląstelių transplantacijai. Po 3 savaičių buvo patvirtinta, kad surastas tinkamas donoras.
„Kalbant apie baimes, jos lydi nuo pat ligos pradžios. Kiekvieną dieną atrodo tu negali atsipalaiduoti. Nors būnant namie ir bandant grįžti į normalų gyvenimą, jos akimirkai užsimiršta. Bet baimės yra dėl visko – baimė, kad liga nebegrįžtų, baimė, kaip vaikas reaguos į vaistus ar chemoterapiją.
Baimė dabar buvo pati transplantacija – bijojome, kad donoro ląstelės gali neatkeliauti laiku, nes pasaulį apėmusi Covid-19 pandemija. Svajojome, kad viskas, ką mūsų mažylis ištveria, padėtų pasveikti ir grįžti į savo namus, į vaikystę, kurios jis nusipelno“, – šypteli Matuko mama.
Pasak jos, sunkiausias laikas buvo pasiruošimas transplantacijai, nes tuomet buvo dideliais kiekiais lašinami vaistai, kad organizmas galėtų priimti svetimas ląsteles. Pati operacija buvo labai trumpa – truko maždaug 20 minučių.
„Sunkiausias laikas po transplantacijos būna, kol prigyja ląstelės ir iš naujo pradeda gamintis kraujo rodikliai. Tą laiką, kol ląstelės prigyja, atsiranda visi chemijos negerumai – opos burnoje, stemplėje, infekcijos, negalavimai. Visa tai turi vaikas ištverti“, – sako ji.
Dabar tėvai gali džiaugtis, kad ląstelės prigijo. Matukas stiprėja su kiekviena diena ir nors mama su Matu vis dar ligoninėje, tačiau jau gali džiaugtis ir buvimu lauke, gaudyti saulės spindulius.
„Labai noriu padėkoti gydytojams ir chirurgams, skyriaus slaugytojoms už operatyvų darbą, už pokalbius, supratimą, už pastangas kovoti ir padėti išgyti nuo šios ligos. Taip pat esu dėkinga labdaros ir paramos fondui „Rugutė“ bei Editai Abrukauskienei ir ,,Mamų Unijai" bei Eglei Melinauskienei už paramą, pagalbą, išklausymą, supratimą.
Jos niekada nepamiršta nei vieno vaikiuko. Padeda viskuo, kuo tik gali. Taip pat ir kitiems fondams tariu didelį Ačiū“, – viltingai kalba Andželika.
