Metalo laužą 28-erių Vidmantas pasirinko neatsitiktinai – pats yra automechanikas ir užsiima sunkvežimių remontu, o darbo vietoje vis apsižvalgydamas po išmestas, surūdijusias ir sulūžusias detales vieną dieną pamanė, kad iš to galima padaryti tikrai kažką įdomaus ir originalaus.
Sužavėjo idėja, rasta internete
Pirmąjį kartą sužavėjo internete pamatyta staliuko iš automobilio variklio idėja. Pačiam vyrui jis labai patiko, tačiau galiausiai šios minties atsisakė – namuose nebuvo vietos tokiam dirbiniui, o ir lėšų atsieitų nemažai.
„Internete tiesiog užmačiau, man asmeniškai labai gražus buvo staliukas iš vadinamo automobilio variklio bloko pagamintas, ant viršaus uždėtas stiklas, kiti variklio elementai. Galvojau padaryti, bet paskaičiavau, kad šiek tiek stiklas brangokai gausis, o daryti šiaip sau ir išmesti ar atiduoti buvo per didelė investicija. Galiausiai, nebuvo jo kur dėti, atsisakiau tos minties, nedariau“, – pirmąją idėją kaip panaudoti metalo laužą prisiminė pašnekovas.
Tačiau mintis gaminti dirbinius iš metalo laužo niekur nedingo. Vidmantas ir toliau internete žiūrėjo įvairius dirbinius, vaizdo įrašus, kaip juos daro. Galiausiai, pirmasis jo darbas buvo aukštas šviestuvas, skirtas pastatyti prie lovos:
„Kai šiltas oras, išeini į lauką darbe pasivaikščioti per tą laisvą laiką ir kažkaip vieną ant kitos detales susidėlioji, pažiūri, kad kažką galima sugalvoti įdomaus, ko parduotuvėj nenusipirksi. Pirmasis pagamintas dirbinys buvo gana aukšta lempa prie lovos, maždaug 1,20-1,30 metrų aukščio.“
Tiesa, pačioje pradžioje savo rankomis vyras daugiausiai pagamindavo metalinių rožių. Jų iš metalo laužo taip lengvai padaryti nepavyktų, tad medžiagas teko pirkti parduotuvėje. O visiems kitiems dirbiniams detales V. Dalinskas randa metalo laužo supirktuvėse.
„Medžiagos ne visada kainuodavo. Aišku, kalbant apie tas pačias rožes, tada jau metalą perkiesi parduotuvėj, tą vadinamą skardą. Būna, nuvažiuoji į tą pačią metalo laužo supirktuvę, dar kažkur, pasiieškai, nes ten tiesiog mažesnė kaina negu parduotuvėje“, – pasakojo pašnekovas.
O Vidmantą pažįstantys žmonės jau kartais ir patys pasiūlo įvairius daiktus prieš jiems patenkant į sąvartyną, tad ir nepasitaiko labai didelių išlaidų:
„Būna, kas nors išmeta, paskambina, parašo, kada žino, kad kažką įdomesnio turi, pavyzdžiui, seną dujų balioną pasiūlo ar oro imtuvą. Sako, gal reikia, jei ne, tai išmesiu į metalo laužą. Būna aplinkiniai, kurie mane pažįsta, patys kartais net pasiūlo, gal reikia, gal kažką darysi ir panašiai.“
Pagamino per 300 rožių
Pasiteiravus, ar turi mėgstamiausią dirbinį, vyras sako, kad vieno išskirti dabar negalėtų, bet pradžioje, pradėjus gaminti rožes, buvo pagavęs azartas, nors ir ne iš pirmo karto pavykdavo viską padaryti taip, kaip reikia.
„Gal iš pat pradžių buvo rožės, kai pradėjau, buvo kažkas labiau išskirtinio. Gal tiek draugai, giminės vertino daug labiau, nes visi stebėjosi, visiems buvo įdomu – paima gėlę, varto, žiūri.
Aš irgi pirmą kartą kai pamačiau dar negaminęs, galvojau, kad ji iš viso išlieta iš vientiso metalo. Bet kai radau technologiją, kaip gaminti, apie tai medžiagos yra tam pačiam internete, ta žiūri, bandai, darai, nesigauna – darai kitaip“, – kalbėjo V. Dalinskas.
Vidmantas prisimena, kad teko kiek paplušėti, jog pavyktų pagaminti pirmąją rožę, netgi kreipėsi pagalbos į pažįstamą kalvį, o dabar vieną gėlę gali pagaminti per kiek daugiau nei valandą, o per visą laiką, kai pradėjo, yra pagaminęs jau daugiau nei 300 gėlių.
„Buvo, kad darai, atrodo, lyg į tą pusę, bet nevisai gaunasi. Pas pažįstamą kalvį, nes jis gamino kažką panašaus, nuvykau, sakau, kad šiek tiek nesigauna su lapeliai. Jis man pasakė, kad per storą metalą naudoju, patarė, iš kokio geriausia gaminti, po truputį ir pradėjau jas daryti.
Pati pirma gėlė, po visų bandymų, ir sėkmingų, ir nelabai, sumoj sudėjus diena darbo buvo. Dabar net nežinau – jeigu taip viską nuo nulio, visus ruošinius pagaminti, tai gera valanda laiko gaunasi“, – prisimena vyras.
Metalo lauže panaudojama gali būti viskas – tereikia turėti pakankamai fantazijos ir daugelis minčių, kaip atrodys naujas dirbinys, ateina spontaniškai. Kone lengviausiai atsiradęs paties V. Dalinsko darbas buvo stalinė lempa, kuriai idėją pametėjo vieni ant kitų sudėti dantračiai:
„Buvo gana įdomu, nereikėjo kažko labai daug galvoti, tiesiog kelios detalės susimetė į krūvą ir labai gerai gavosi stalinė lempa. Gavosi taip, kad buvo sumesta krūva pavarų dėžės dantračių ir jie sudėti kaip pakopomis. Reikėjo sugalvoti tik kaip pagaminti gaubtą ir primontuoti lempą su jungtuku. Labai kažko daug nereikėjo galvoti, bet labai gerai atrodė.“
Svarbiausia turėti idėją
Sukonstruoti lempą, peleninę ar bet kokį kitą dirbinį Vidmantui – juokų darbas. Tačiau jis prisimena ir kone ilgiausiai trukusį projektą, kai pažįstamai kirpėjai gamino turėklą balkonui. Kaip pats sako, nenorėjo tokio darbo imtis, vis atidėliojo, bet galų galiausiai smalsumas nugalėjo.
„Labai ilgai atidėliojau, nelabai ir norėjau, nes paskaičiavau, kad reikės daug darbo ir medžiagų. Galiausiai nusprendžiau pagaminti įdomumo dėlei, kažkas gausis ar nieko nesigaus. Aišku, kaip pirmas blynas gavosi neblogai. Po to viską apibendrinus, peržiūrėjus, daug kur ką kitaip daryčiau sekantį kartą, jeigu reikėtų“, – šypsosi pašnekovas.
Kaip sako pats Vidmantas, turint gerą vaizduotę galima panaudoti bet kokias detales ir pagaminti įvairiausius dirbinius, nes ribų čia tikrai nėra. Aišku, reikia bent elementarių žinių, kad pavyktų detales paversti dirbiniais:
„Čia reikia tik labai geros fantazijos ir galima viską. Galima nuo paprasčiausių vatų, veržlių iki automobilio variklio skyriaus detalių, pavarų dėžės dantračių. Viską galima pagaminti, ką tik įmanoma sugalvoti. Aišku, čia labai slidus reikalas, labai daug vaizduotės reikia. Jeigu nėra vizijos, kaip tas daiktas turėtų atrodyti, nieko nepagaminsi iš tų pačių kelių dantračių.“
O ar sunku dirbti su metalo laužu? Vyras įsitikinęs, kad jei tik yra noro, viskas yra įmanoma. Svarbiausia turėti užsidegimo ir tikėti tuo, ką darai. Nors ir pats pasakoja kiek apleidęs šį hobį, tačiau turi dirbinį, kurį turi pagaminti iki rudens vidurio.
„Kaip pažiūrėsi – jeigu pas žmogų nėra noro veikti kažką įdomesnio gyvenime, tai jam viskas bus sunku, jam bus sunku ryte ir iš lovos atsikelti. Bet kada kažkuo domiesi, kažką pamatai gražaus, įdomaus, pats sugalvoji pagaminti. Aišku, gal pati pradžia būna sunki, dar tik medžiagą renkiesi iš interneto, žiūri, kaip daro, kaip gamina. Sunkiausia būna pradėti, o kai atrandi jau savo gamybos stilių, savo technologiją, kaip greičiau, patogiau, atrodo nėra sunku“, – šypteli vyras.
Metalo dirbiniai – puiki dovana
Kartais tenka sulaukti ir specialių užsakymų, kai artimieji ar draugai nori, kad Vidmantas jiems pagamintų internete rastą dirbinį, tačiau vyras sako tokių pasiūlymų atsisakantis – pirmiausia, net nežino, nuo ko tokį pradėti gaminti, o ir visas internete rastas idėjas pritaiko sau, nieko nekopijuoja:
„Dažniausiai neapsiimu tokių dalykų, kai kažkas ištraukia iš interneto, sako man reikia tokio ir tokio, ar padarytum. Sakau, kad nepadaryčiau, nes dažniausiai pats iš savo galvos, vaizduotės tokius gaminius darau, nes turiu įsivaizduoti, kaip jis daugmaž atrodo. Iš interneto atsisakau, nes nežinau, kaip gaminasi. Aš žinau, kaip kažkokį savo gaminį gaminsiu, galvoj įsivaizduoju, kaip jis maždaug atrodys. Man geriausia yra, kai aš pats sugalvoju.“
Vidmantas džiaugiasi, kad tokie originalūs dirbiniai puikiai tarnauja kaip dovanos ir gali būti pritaikyti kiekvienai progai. O ir artimieji visuomet palaiko šį vyro hobį, gėrisi jo darbais.
„Labai gerai tinka tokie dalykai kaip dovanos, nes paprasčiausiai toj pačioj parduotuvėj nenusipirksi tokių, nes jų nėra, niekas negamina masiškai“, – pasakojo V. Dalinskas.
Tiesa, bent kol kas šis hobis ir teliks hobiu – Vidmantas savo dirbinių neparduoda, nes, kaip pats sako, iš šios veiklos negalėtų išsilaikyti, o tam, kad galėtų savo darbus parduoti, reikia verslo liudijimo, o už jį sumokėjus nebus garantuotas, kad atsipirks:
„Čia labiau laisvalaikio užsiėmimas. Pagrinde daugiausiai dovanoju tuos dirbinus, būna kitą kartą stovi, stovi namuose, atiduodi kokiems draugams. Pradėsi pardavinėti, automatiškai turėsi imti kažkokią veiklą, mokėti mokesčius, o kad iš to pragyventi šiai dienai nematau, kad galėčiau masiškai pradėti juos gaminti.“
