Gydytojas dalijasi savo patirtimi, kuri, pasak jo, yra įrodymas, kad gyvenimas tęsiasi ir po mirties.
Pasijuto atgimęs iš naujo
Amerikiečių neurochirurgas ir rašytojas daktaras E. Alexanderis paaiškino, kad staiga atgavęs sąmonę, kai gydytojai svarstė, ar toliau palaikyti jo gyvybę, jis pasijuto „atgimęs iš naujo“.
Mediko gyvenimas visiems laikams pasikeitė 2008 m. lapkritį, kai vieną rytą, dirbdamas Lynchburgo bendrojoje ligoninėje Virdžinijos valstijoje, jis atsibudo nuo siaubingo galvos skausmo.
„Per kelias valandas mane ištiko koma: mano smegenų dalis, kuri valdo visus mąstymo procesus, dėl kurių mes esame žmonės, visiškai išsijungė“, – paaiškino jis.
Nustatyta, kad Ebenas sirgo bakteriniu meningitu, kuris „kaip rūgštis ėdė smegenis“ ir sukėlė nugaros smegenų uždegimą. Jo šansai išgyventi buvo menki, rašo ladbible.com.
Harvardo medicinos mokykloje neurologijos mokslą dėstančiam akademikui prasidėjo priepuoliai, todėl gydytojai nusprendė jį panardinti į dirbtinę komą, kad suteiktų jo kūnui galimybę atsigauti, nors prognozės neatrodė geros.
Atskleidė, ką matė būdamas komos būsenos
Ebenas paaiškino, kad medicininiuose įrašuose apie kiekvieną jo minutę, praleistą komoje, nėra jokių smegenų veiklos požymių, o tai, jo manymu, įrodo, kad tai, ką jis patyrė, vyko ne tik jo galvoje.
Jis prisimena, kad po to, kai jį ištiko koma, jis pasijuto tarsi „primityvioje, pirmykštėje būsenoje, kurioje jautėsi tarsi palaidotas žemėje“, tačiau suvokė, kad tai nėra jam pažįstamas pasaulis, nes jautė, girdėjo ir matė „kitas būtybes“.
Ebenas apibūdino tai, ką matė: „Praėjus nemažai laiko, nors negaliu atspėti, kiek, iš viršaus lėtai nusileido šviesa, skleidžianti nuostabius sidabro ir aukso spindesio siūlus.
Tai buvo apskrita būtybė, skleidžianti nuostabią dangišką muziką, kurią pavadinau dangiška melodija. Šviesa atsivėrė tarsi plyšys ir aš pajutau, kaip pro tą plyšį pakilau į vešlios ir derlingos žalumos pilną slėnį, kuriame kriokliai tekėjo į krištolinius baseinus.
Ten buvo debesys, panašūs į zefyrus ar pūkus, rožinės ir baltos spalvos. Už jų dangus buvo sodriai mėlynai juodas. Šis pasaulis nebuvo miglotas.“
Jis pridūrė, kad jis buvo giliai, skvarbiai gyvas, ryškus ir akinantis kaip saulės šviesos blyksnis. Tai, pasak jo, buvo rojus ir vyras norėjo keliauti į jį „vis giliau ir giliau“.
Apibūdino pasaulį anapus
Jis apibūdina dangų kaip „tokį pat platų, įvairų ir apgyvendintą kaip Žemė“, bet sako, kad ten „niekas nėra izoliuotas, svetimas ar atskirtas“, ir priduria: „Viskas yra viena.“
Ebenas paaiškino, kad besigėrėdamas vietos grožiu, jis galiausiai sutiko „be galo galingą“ dievybę, kurią vadino Om ir kuri buvo jo vedlys.
„Ji buvo nepaprastai graži moteris. Niekada anksčiau nebuvau matęs šios moters. Nežinojau, kas ji buvo“, – sakė jis.
Pasak vyro, jos buvimo pakako, kad išgydytų jo širdį. Be to, jos veidas buvo nepamirštamas.
„Kai ji pažvelgė į mane, pajutau tokią emocijų gausą, kad jei iki tol man nebūtų nutikę nieko gero, visas mano gyvenimas būtų buvęs vertas gyventi vien dėl tos išraiškos jos akyse.
Tai nebuvo romantiška meilė. Tai nebuvo draugystė. Tai buvo kur kas daugiau nei visos skirtingos meilės išraiškos, kuriuos turime Žemėje“, – pažymėjo jis.
Ebenas sako, kad toji moteris nekalbėdama leido suprasti, kad jis yra be galo mylimas ir globojamas ir kad visata yra didesnė, geresnė ir gražesnė vieta, nei galėjo kada nors pagalvoti.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
