Būdami kartu su artimiausiais žmonėmis, galime ne tik galvoti apie tuos, kuriems reikalinga šiluma ar palaikymas, tačiau kunigas ragina veikti ir ieškoti būdų, kaip tai padaryti, kad nė vienas nebūtų vienišas.
Šį jaukų šventinį vakarą „Kūčių vakaras su kunigu Ričardu Doveika“ svečiuojasi iniciatyvos „Niekieno vaikai“ iniciatorė Indrė Vileitė, subūrusi didelę grupę savanorių, pasiryžusių rūpintis sergančiais vaikais ligoninėse, kuriems nelemta pajusti tikrųjų tėvų rūpesčio.
Viskas prasidėjo nuo vieno vaiko
2018 metų birželio mėnesį startavusi iniciatyva gimė iš pačios I. Vileitės patirties ligoninėje, kuomet ji išvydo mažą, verkianti maždaug 8 mėnesių kūdikėlį, kuris buvo paliktas vienui vienas.
„Iniciatyva „Niekieno vaikai“ man asmeniškai prasidėjo nuo vieno vaiko, vieno kūdikio, kurį aš sutikau ligoninėje. Išgirdau verksmą iš palatos ir kadangi palatoj buvo tokios stiklinės durys, tai per jas gerai matėsi, kas yra viduje. O viduje buvo vienas kūdikis lovytėje, kūdikio lovelėje ir jis verkė. Verkė gana stipriai, jau buvo įsiverkęs ir man kilo klausimas: „Kodėl juo niekas nepasirūpina?“, – prisiminimais dalijasi pašnekovė.
Tąkart ligoninės koridoriuose sutiktos seselės paprašiusi pakviesti mažylio tėvus, Indrė išgirdo gniuždantį atsakymą – jų nėra ir niekas pas jį neateis, nes vaikas auga globos namuose:
„Ir man tikrai tada buvo stiprus emociškai suvokimas, kad vis tiktai tokių vaikų yra. Ir, atrodo, taip yra, globos namų darbuotojai negali būti kartu su vaiku, tuo pačiu ligoninės personalas turi labai daug kitų darbų ir negali atliepti vaiko emocinių poreikių.“
Aplankyti, apkabinti, priglausti ir pamyluoti kiekvieną sergantį vienišą vaiką ligoninėje viena I. Vileitė suprato nepajėgsianti, tačiau galvoje užgimė idėja, jog subūrus grupelę savanorių, kurie meile dalintųsi su kitais, kiekvienas mažylis būtų apgaubtas šiluma ir nesijaustų vienišas.
Rūpesčiu apgaubia kiekvieną
Nuo idėjos pradžios atsiliepė visas būrys savanorių, kurie panoro dalintis rūpesčiu su tais, kuriems jo trūksta. Ligoninėse lankomi vaikai – su itin skirtingomis istorijomis, tačiau kiekvienas sulaukia savanorio apsilankymo.
„.Iniciatyva iš pradžių buvo sukurta tam, kad būtų galima padėti vaikams iš globos namų, tačiau tų vaikų iš globos namų jau dabar nebe tiek yra ir daug, jų vis dar pasitaiko, ypatingai vaikų su negalia, bet vis daugiau ir daugiau vaikų gyvena šeimose. Šita mūsų tikslinė grupė, kuriai padedam, šiek tiek mažėja.
Bet vis tiek visą laiką bus tų vaikų, kuriems reikės savanorių pagalbos, nes yra kita vaikų grupė – tai vaikai iš krizinių situacijų šeimose, tuomet irgi ne visada būna, kas gali jais pasirūpinti iš karto, ypatingai jeigu jie serga. Tada jie lieka ligoninėje vieni“, – apie iniciatyvą pasakojo I. Vileitė.
Tačiau ne visi vieniši vaikai ligoninėse yra pamiršti savo tikrųjų tėvų. Atsiranda įvairių situacijų, kai mylinčius tėvus turintys mažyliai lieka vieni – tėvus parklupdo liga arba skiria atstumas tarp miestų, o išgalių atvykti nėra.
Savanoriai kupini meilės
Savanorių meile ir rūpesčiu apgobiami visi: nuo mažiausių kūdikėlių iki paaugusių vaikų, kuriems apsilankymas toks svarbus.
„Mes padedam ir kūdikiams, ir vyresnio amžiaus vaikams, nes kūdikiams svarbus tas panešiojimas, paglostymas, fizinis kontaktas, vyresniems vaikams labai svarbus užimtumas, tai, kad būtų žmogus, kuris gali juos išklausyti, pabūti šalia, kažkokia veikla užsiimti“, – apie lankomus ligoniukus dalijasi iniciatyvos „Niekieno vaikai“ iniciatorė.
Savanoriai, lankantys vaikus ir skiriantys jiems savo laiko ir dėmesio, itin įvairūs – skirtingų profesijų ir amžiaus grupių atstovai, tačiau I. Vileitė išduoda, kad juos vienija itin svarbus bruožas:
„Savanoriai yra žmonės, turintys meilės perteklių. Jie savo meilės perteklių dalinasi su tais, kurie turi mažiau.“
Kunigas Ričardas Doveika dėkodamas už gražią iniciatyvą pabrėžia – meilės gausa, savanoryste ir gerumu turi būti grįsti kiekvieno tarpusavio santykiai, todėl nepamirškime, kad tuo, ką turime geriausio savyje, visuomet galime dalintis su kitais.