Viskas įvyko taip greitai, kad pora net nespėjo visko tiksliai apgalvoti, pasakojo Justina ir Audrius naujienų portalui tv3.lt. Keliauti susitarė net ne akis į akį, o visai netikėtai, Audriui atsiuntus vaizdo įrašą, kol Justina buvo darbe.
„Pačioj pirmoj kelionėj pradėjom šnekėti, kad faina būtų visą laiką keliauti, bet nebuvo tikslių planų. Paskui, po poros mėnesių, Audrius atsiuntė man video, kaip įsirenginėjami tokie autobusiukai. Mes per tris žinutes susitarėm, kad varom ir visiškai jokių diskusijų nebuvo“, – su šypsena prisimena mergina.
Užkrėtė meile kelionėms
Audrius sako visada norėjęs keliauti, tačiau neturėjęs kompanijos. Susipažinus su Justina, jos meilė kelionėms persidavė ir vaikinui.
„Mano kelionių įkvėpėja sesė buvo gal daugiau, nes ji dėl mokslų didžiąją gyvenimo dalį praleido užsienyje, tai pirma ilgesnė kelionė buvo į Kanadą, du metus iš eilės mes pas ją važiuodavom aplankyti. Pati idėja, kad išvažiuoji mėnesiui, dviem ir niekas nesugriūna, pradėjau tada galvot, kad gali ir nuolatos tai daryti, taip gimė nuolatinio keliavimo idėja. Tada susipažinom su Audrium, kažkaip užkrėčiau jį tom kelionėm“, – pasakoja pašnekovė.
Justina to nevadina spontanišku sprendimu, kaip gali pasirodyti iš šalies. Pora nusprendė keliauti itin greitai, bet abiems net nereikėjo tarti nei žodžio, nes iš karto žinojo, kad tai nebus trumpa kelionė, verčiau gyvenimo nuotykis neribotam laikui.
Nusprendę ir sutarę, kad paliks Lietuvą ir leisis ieškoti nuotykių visame pasaulyje, Audrius ir Justina ėmėsi darbų. Tiesa, tai užtruko, mat vien rasti tinkamą autobusiuką prireikė pusės metų. Vokietijoje radus tinkamą variantą, pora ir ten neapsiėjo be nuotykių.
„Pačios mašinos ieškojau po visą Europą, nes tokį, kaip mes turim, „Mercedes Sprinter“, labai sunku surasti tvarkingą ir tokį, kad jis būtų naujesnis, ne tiek daug kilometrų pravažiavęs. Realiai, per pusę metų radom tik šitą vieną. Radom Vokietijoj, tada nuskridom į Olandiją, iš ten pervažiavom į Vokietiją su autobusu ir atvykom nusipirkt mašinos“, – pasakoja Audrius, o Justina prideda, kad planavo greitai susitvarkyti reikalus ir keliauti atgal, todėl neėmė daug daiktų, tačiau Vokietijoje užstrigo trims dienoms.
Naujus namus ant ratų puoselėjo savo rankomis
Gavę savo laimikį – autobusiuką – juo parvažiavo į Lietuvą. Čia pora kartu pradėjo įrengimo darbus, kurie užtruko dar pusę metų. Tiesa, viską darė patys savo jėgomis, net baldai viduje surinkti abiejų rankomis, jau nekalbant apie vandens ir elektros sistemas. Lengva nebuvo – teko pasukti galvą ir ieškoti geriausių sprendimų.
„Esu dirbęs paauglystėj statybose, turiu inžinerinį išsilavinimą, tai turiu inžinerinio mąstymo, bet čia viską reikia sugalvoti, kaip ką daryt – kur išgręžti skylę, kur pravesti laidą, kaip sienas prisukti, nes nėra nei vieno 90 laipsnių kampo šitoj mašinoj. Viską reikėjo sugalvoti, nes niekur nerasi tokios informacijos, kaip ką pasidaryt“, – pasakojo A. Dzimidavičius.
Audrius sako, kad sudėtingiausia buvo su elektra – tam reikia nemažai žinių, tačiau pradėjus daryti, pradėjo kaupti žinių bagažą ir sėkmingai susitvarkė su elektros darbais.
Paklausti, ar autobusiuke turi viską, kas įprastai būna bute, Justina greit atšauna, kad ne, kas Audriui sukėlė nuostabą. „Neturim pašto dėžutės ir orkaitės“, – Justinos atsakymą nulydėjo juokas. Ir išties, pas juos viskas kaip namie – čia gali nusiprausti, nakvoti, gamintis maistą.
„Turim dušą, tualetą, tikrai erdvią virtuvę, atsižvelgiant į sąlygas. Turim didelę dvigulę lovą, po ja garažą visai įrangai. Mes visiškai jaučiamės kaip namuose“, – pasakojo Justina, o Audrius pridūrė, kad autobusiuke įrengta virtuvė didesnė nei ta, kurią turėjo namuose Vilniuje.
Tėvai vadino kaimynais
Prie gyvenimo ant ratų pora pratinosi iš anksto – dar kai įsirenginėjo savo naujus namus, kuriais tapo geltonas autobusiukas, su visu įsirengimu atsiėjęs maždaug 16 tūkst. eurų. Ir dabar pora sulaukia pasiūlymų nakvoti pas pažįstamus, tačiau juos visus atmeta, mat puikiai jaučiasi savo kelių kvadratinių metrų namelyje ant ratų.
„Pirmus tris mėnesius, kai įsirenginėjom autobusiuką pas mano tėvus, miegodavom buse, niekada nemiegodavom namuose. Mama jau pradėjo mus vadinti kaimynais, nes tiesiog pasistatę autobusiuką miegodavo. Bet gal ir buvo faina, kad miegojom, pripratom prie erdvės, kaip kas bus.“
Audrius ir Justina jau apkeliavo 10 šalių per 10 mėnesių, praleistų kelyje, o paskutinius 2 mėnesius yra apsistoję Sardinijoje. Nors mintys sukosi čia praleisti mėnesį laiko, tačiau planai susidėliojo kiek kitaip.
„Mes kol kas didelio tempo nepalaikom, pabūnam kur nors. Ispanijoje visą žiemą pražiemojom, niekur neskubėjom, taip lėtai ir keliaujam. Kažkokio plano, kur mes būsim, net patys nežinom. Patinka mums spontaniškas keliavimas, nes jis neįpareigoja, nesusikuri kažkokių lūkesčių ir esi daug laimingesnis“, – pasakojo Justina, o Audrius sako visai pasimetęs laike ir nebeskaičiuojantis dienų.
Diena iš dienos lietuviai keliauja be plano, tik Justina yra prisižymėjusi vietų, kurias norėtų pamatyti. Kartais tenka atrasti žmonių pamirštus gamtos kampelius, apie kuriuos mažai kas žino.
„Mano aistra yra visas vietų iššniukštinėjimas. Jau gal keturis metus renku, pasižymiu vietas, kurias nori pamatyti ir jos tiesiog nugula į žemėlapį. Kad ir kur važiuotume, aš esu prisižymėjus iš anksčiau įvairių vietų, kas yra kritę į akį. Pagal mano žemėlapiuką taip ir keliaujam“, – dalinasi Justina, o Audrius prideda, jog Sardinijoje aptiko krioklį, apie kurį nežino net patys italai.
Paliko darbus ir atsidavė kelionėms
Lietuvoje Audrius dirbo fotografu, o Justina – baro vadove, tačiau noras keliauti buvo didesnis už meilę darbui. Dabar abu neturi pastovaus darbo, kartas nuo karto užsiima pavieniais darbais. Pavyzdžiui, per visą keliavimo laiką turėjo 2didelius fotografijos projektus, kurie padengė didžiąją dalį kelionės išlaidų.
„Santaupų pradžiai tikrai reikia, nes niekada nežinai, kas gali atsitikti kelyje, o ir pats saugiau jautiesi. Mes galim savo išlaidas koreguoti – tu turi savo būstą, mašiną, kuria gali judėti, maistą gali gamintis namuose. Nusprendėme, kad darbų ieškosime karts nuo karto. Jei matysim, kad trūksta pinigėlių, tiesiog sustosim, kokį sezoninį darbą padirbsim, darbo yra visur. Jei nori ir tikrai sugebi, darbą gali bet kur gauti“, – kalbėjo pašnekovė.
Pora jau jaučia teigiamus pokyčius, kurie atnešė ramybę, išmokė mėgautis gyvenimu ir neskubėti – juk viskam yra savas laikas.
„Nebuvo, kad mes nuo kažko bėgam. Abu mėgom savo darbus, bet čia buvo noras išeiti iš komforto zonos, nes Vilniuje abiem sekėsi labai gerai. Tiesiog susidėlioji prioritetus ir nori save išbandyti, norėjosi kitokio gyvenimo iššūkio. Išmokom šiek tiek kitokius dalykus vertinti, užsimotyvuoti, neskubėti gyventi ir mėgautis.“
Pora priprato ir prie atsirandančios trinties, kuri, gyvenant mažame plote ir keliaujant, neišvengiama. Dabar abu išmoko skirti laiko vienas kitam atskirai.
„Buvimas dviese 24 valandas per parą atsako į visus klausimus, jums pakeliui ar ne. Apie žmogų viską sužinai, nėra jokių paslapčių, ypatingai nepatogiose situacijose atsiskleidžia visos žmogaus savybės. Nėra, kad pyktumėmės, bet tikrai kartais norisi pabūti vienam“, – atviravo J. Glembockytė.
Visas dienos planas – pačių rankose
Pabėgus nuo greito gyvenimo tempo Vilniuje, itin sunku buvo planuotis savo dieną. Turint pastovų darbą, dalis dienos jau suplanuota, o dabar viskas tik jų pačių rankose.
„Kiekvieną dieną, jei nori, kad ji būtų įsimintina, pats turi susigalvoti dienos planą. Kol kas sekasi gerai, dar fantazijos turim, ką nuveikti, ką pamatyti. Didžiąją dalį dienos praleidžiam gamtoje – lipam į kalnus, važinėjame motociklu, plaukiojam baidarėmis“, – apie kasdienybę pasakojo Justina.
Pora džiaugiasi, kad karantinas nesugriovė jų kelionių planų, o ir leidžiant laiką namelyje ant ratų ne taip svarbu, jei kurioje šalyje teks įstrigti ilgesniam laikui.
„Labiausiai pasijautė pirmą kartą, kai turėjom darytis testą po 8-9 mėnesių keliavimo, Sardinijoj. Iki tol mums nereikėjo, laisvai pravažiuodavom. Bet buvo taip, kad labai norėjom į Italiją, o Sardinija buvo vienintelė zona, kurioje buvo galima laisvai keliauti. Mes su ta intencija ir važiavom, kad jeigu mus kažkur ir uždarys ar karantinas bus, mes važiuojam su namais, nesijautė kažkokio liūdesio. Jeigu reikės būt namuose ir pabūsi.“
Laimei, Audriui ir Justinai pavyksta atrasti saugias apsistojimo vietas, mat kitiems tenka susidurti ir su ilgapirščiais. Keliaujant atsiranda pojūtis, kurioje vietoje saugu, o kurią geriau aplenkti ir neapsistoti.
„Atsiranda jausmas. Italijoj, prie paplūdimio, mes atvažiavom į vieną vietą ir pajautėm, kad gal čia nebūnam. Programėlėj nieko nebuvo apie tą vietą, bet mes „Google Maps“ pasiskaitėm komentarus ir pamatėm, kad labai daug vagysčių čia būna. Bet mes iš pradžių pajautėm, paieškojom visko ir tiesiog išvažiavom į kitą vietą“, – pasakojo Audrius, o Justina pridūrė, kad pasitaiko naktų, kai miega neužrakintomis durimis, rakteliai lieka spynelėje, tačiau vagysčių pavyko išvengti.
Naktis kalnuose po žvaigždėtu dangumi
Paklausti, koks kelionės momentas paliko didžiausią įspūdį, abu sutinka – išsirinkti labai sunku, mat viskas nauja ir šviežia, o kasdien laukia vis nauji nuotykiai. Tačiau atmintyje labai įsirėžė naktis, praleista kalnuose, po žvaigždėtu dangumi.
„Man patiko visi nuotykiai, kai miegojom ne autobusiuke, o lipdavom į kalnus nakvoti palapinėse. Tai kaip mini kelionė kelionėje, o jų reikia, nes pradeda jaustis kasdienybė. Į vieną žygį išėjom be palapinės, pasiėmėm tik miegmaišius. Užlipom į kalnus prie gražaus kalnų ežero, nusprendėm ten nakvot. Tą naktį buvo gal 6 laipsniai šilumos, tikrai graži naktis, bet taip sušalom, nes turėjom tik miegmaišius ir gulėjom ant per naktį drėkstančios žolės“, – pasakojo J. Glembockytė ir pridūrė, kad pailsėti tąnakt pavyko tik Audriui, o ji pati saugojo, kad neužpultų žvėrys.
Dabar pora savo nuotykiais dalinasi šmaikščiai pavadintoje „Instagram“ paskyroje – du idiotai, keliaujantys po pasaulį (two_idiots_traveling_the_world). Istorija, kaip gimė šis pavadinimas, taip pat gan juokinga.
„Pavadinimas gimė Pietų Korėjoje. Keliavome į Aziją darbo reikalais, fotografavau barą, kuriame dirba mano draugas. Pasakėm, kad taip keliausim ir reikia pavadinimo. Jis pažiūrėjo į mus ir sako: „Two idiots traveling the World“, – istoriją pasakojo A. Dzimidavičius.
Justina prideda, kad neretas gali išties pagalvoti, kad viską mesti ir iškeliauti yra tikra beprotybė, o jai pačiai didelį įspūdį paliko filmas „A Map of Saturday“ apie panašaus likimo vyrą: „Yra normos, kaip turi gyventi – susikurti šeimą, įsigyti būstą, daug kas prisirišę prie nuolatinio darbo. Jeigu išeini už normų ribos, dauguma žmonių galvoja, kad esi idiotas ir kam tau mesti viską, jei gerai gyveni ar viskas tau gerai klostosi. Mes galvojam, kad ne, kad turi daug ką gyvenime pamatyt.“
