„Mūsų gyvenimas Afganistane buvo gan ramus, geras, turėjome namus, buvome gerbiami. Mes jautėmės laimingi savo šalyje, turėjome užnugarį, šeimą, mus saugojo. Valdžią perėmus talibams viskas pasikeitė – neliko tos ramybės, šalyje, gyvenime, paprastai tariant, kilo chaosas. Teisingumo, teismų, žmogiškumo nebeliko, viskas, kas 20 metų buvo statoma, griuvo“, – sako vertėjas iš Afganistano Abed Azimi.
Baimė bei išgirstas pagalbos šauksmas
Su trimis vaikais ir žmona į Lietuvą Abedas atvyko rugpjūtį ir apsistojo Raseiniuose. Ketverius metus vyras talkino Lietuvos vadovaujamai Goro provincijos atkūrimo grupei. Išgirdęs apie neramumus, jis su šeima kreipėsi į Lietuvos atstovus ir prašė suteikti prieglobstį. Jų pagalbos šauksmas buvo išgirstas.
„Susikrovėme viską, kas mums buvo būtina, pasiėmėme savo tris vaikus, nedvejodami palikome savo namus ir dar su kitomis dviem šeimomis ketvirtą valandą ryto automobiliu leidomės į kelionę link sostinės Kabulo“, – pasakoja afganistanietis vertėjas.
Kai kurių vertėjų istorijos baigėsi ne taip, kaip Abedo ir jo šeimos. Vyras sakė, kad Talibano valdžia vertėjus persekiojo, grobė, kai kuriuos ir nužudė. Nors ir kaustant baimei, jam su šeima iš šalies pasprukti pavyko.
„Išvykimas iš šalies turėjo savo iššūkių. Talibanui perėmus valdžią netrukus jie atvyko į mūsų gimtąją Goro provinciją ir pradėjo ieškoti vertėjų, talkinusių Europos kariams. Kai kuriuos jie greitai surado, pagrobė, buvo net ir tokių, kuriems galvas kirto.
Man su grupe kitų vertėjų ir jų šeimomis pavyko pabėgti nuo jų, mes pasiekėme Kabulą, Afganistano sostinę. Mes tikrai žinome, kad negalime pasitikėti talibais, nes panaši situacija jau buvo ir anksčiau.
Mes prašėme Lietuvos vyriausybės suteikti mums prieglobstį ir jie mums padėjo. Mes tikrai vertiname ir esame be galo dėkingi Lietuvos valdžiai, kariams ir krašto apsaugos ministrui už ištiestą pagalbos ranką“, – dėkingumą reiškia Abedas.
Susistumdymai oro uoste ir kelionė per upę
Jų šeimos istorija turbūt mažai skiriasi nuo kitų afganistaniečių vertėjų, kuriems iš šalies pabėgti padėjo lietuvių kariai. Vyras papasakojo, koks sąmyšis buvo kilęs prie sostinės oro uosto.
„Mes pabėgome iš Goro provincijos ir kai atvykome į sostinę, mes tada net nežinojome, kad ir Kabulas buvo perimtas talibų. Mes buvome įsitikinę, kad Kabule būsime saugūs, bet kai sužinojome, kad talibai jau čia pat, labai nusivylėme ir bandėme surasti būdą, kaip saugiai išgabenti savo šeimas iš šalies.
Nuolat bendravome su atstovais iš Lietuvos, po kiek laiko lietuvių kariai buvo atsiųsti, pradėjo mūsų ieškoti, parūpino mums vizas. Galėjome šiek tiek nusiraminti, nes mums buvo neramu dėl mūsų ateities.
Mums buvo pasakyta laukti prie Abbey vartų, nes ryte mūsų atvyks paimti kariai. Kai mes pradėjome kelionę į oro uostą, buvome sustabdyti talibų karių. Jie daug klausinėjo, bet vis dėlto leido mums toliau važiuoti. Prie vartų buvo didelė minia, grindys skendėjo vandenyje, nežinau, galbūt dėl netoli esančios upės.
Mes susisiekėme su lietuvių kariais ir jie sutiko mums padėti ir nugabenti mus prie pagrindinių vartų, kur jau vyko žmonių evakuacija“, – pasakoja vyras.
Į oro uostą atvykusius lietuvių karius šeimai teko pasiekti brendant per upę: „Gavę ženklą pradėjome bristi upe. Rankose laikėme visus savo vaikus ir tuos kelis daiktus, kuriuos spėjome ir sugebėjome su savimi pasiimti. Vaikai buvo įbauginti, verkė. Nuo kito kranto į vandenį įbrido lietuvis karys, priėjo padėti perbristi.“
Iš šalies šeimai teko bėgti be dokumentų – į valdžią atėjus Talibanui, darbuotojai iš valstybinių institucijų pradėjo masiškai bėgti.
„Bendruomenė čia draugiška ir mus priima“
Praėjus mėnesiui po baimę keliančių įvykių, afganistaniečių šeima dabar ramiai įsikūrusi Raseiniuose. Abedo giminės dar vis gyvena Afganistane ir iš jų jie nuolat gauna žinių apie padėtį gimtojoje šalyje.
„Kasdien kalbamės su savo artimaisiais, kurie liko Afganistane. Talibai žino apie mus ir apie mūsų šeimas, jie žino, kad mes išvykome iš šalies. Mes prašėme pagalbos iš Lietuvos, kad paremtų mūsų šeimas Afganistane, nes jiems irgi kyla pavojus, mes dėl jų bijome. Mes prašėme, kad lietuviai padėtų atgabenti mūsų artimuosius čia, į Lietuvą. Kolkas, deja, nežinau, kaip tai pavyks padaryti”, – su rūpesčiu kalba jis.
Abedas, paklaustas apie lietuvius bei Raseinių bendruomenę bei integraciją čia, šypsosi.
„Lietuvoje žmonės draugiški, gražiai su mumis elgiasi, žmonės iš Raseinių mus tikrai priėmė. Mus aplankė ir krašto apsaugos ministras, Raseinių meras ir dar daug kitų valstybės pareigūnų.
Mes jaučiamės čia tikrai priimti. Mūsų vaikai čia gali ramiai žaisti, mes neturime dėl jų jaudintis ar bijoti. Tikimės, kad mūsų vaikai galės greitai eiti į mokyklą, artimojoje ateityje galės ir darbą susirasti“, – planus dėlioja jis.
Tiesa, vyras užsimena ir apie kultūrinius skirtumus. Nuo Pietų Azijos nutolusi Lietuva skiriasi papročiais, religiniais ypatumais. Anot vertėjo, vis dėlto ir tie skirtumai jam leidžia gyventi tokį gyvenimą, kuris leistų išsaugoti gimtąsias tradicijas.
„Neturime jokių problemų čia praktikuoti religines apeigas, meldžiamės taip, kaip meldėmės ir savo gimtojoje šalyje. Miesto meras net mums sudarė galimybę eiti melstis į mečetę. Mes galime melstis ir namuose, taip pat su mumis neturi problemų ir Raseinių žmonės – bendruomenė čia draugiška ir iš to, ką matau, jie mus priima.
Didelis skirtumas yra tarp lietuviško maisto ir to, kurį mes valgome įprastai. Daugelis šeimų čia tiesiog gaminasi afganistanietišką maistą patys, nes vis vien reikia priprasti prie naujų skonių.
Lietuviškas maistas tikrai skanus, bet mes taip pat norime išsaugoti savo kultūrą, todėl dažnai patys gaminamės savo maistą“, – sako jis.
Dar mato vilties
Po mėnesio sukrečiančių įvykių, susišaudymų, žmogaus teisių pažeidimų iš Afganistano vis girdime prastas naujienas. Ypač didelę priespaudą patiria moterys – jos atskiriamos mokykloje, ribojamos jų teisės dirbti valstybinėse institucijose. Vyras sako, kad vis dėlto ne viskas yra prarasta.
„Mes, afganai, dar turime vilties dėl savo ir mūsų šalies ateities. Mes tikrai norime ir raginame Talibano režimą atsižvelgti į visų žmonių norus, nediskriminuoti, nepalikti nuošalyje moterų ir jas įtraukti į valstybės valdymą, leisti joms gauti tinkamą galimybę mokytis. Nes be moterų ir be kitų partijų jiems bus sunku sukurti jų pačių vyriausybę.
Mes tikrai tikimės, kad tiek moterims, tiek mergaitėms bus sudaryta galimybė prisidėti prie valdžios formavimo ir bus suteikta teisė į gerą mokslą – jos turi turėti balsą ir teises.“
