Dauguolė Trapavičienė prieš motinystės atostogas dirbo vienoje švedų kompanijoje, užėmė komercijos direktorės pareigas. O tada gimė jos ketvirtasis vaikelis – dukra Ieva. Jos moteris susilaukė su antruoju vyru. Su pirmuoju vyru moteris buvo įkūrusi statybų verslą, kurį po skyrybų uždarė. Po to įsigijo sodybą su didele teritorija – ten tilpo ir namas, ir ūkiniai pastatai, ir liko vietos kaimo turizmo sodybai įrengti.
„Kurį laiką ir dirbau įmonėje, ir turėjau kaimo turizmo sodybą, kurią nuomojome, gavome neblogas pajamas. Buvo užsisukęs jau klientų ratas, kai grįždavo tie patys žmonės arba žmonėms iš jų rato. Labai greitai įsivažiavome. Galbūt dėl to, kad vieta nebloga buvo – netoli Kauno. Dažniausiai važiuodavo žmonės iš Vilniaus, Kauno.
Mūsų namas buvo tame pačiame kieme. Tai buvo sodyba su labai daug dirbamos žemės. Kai turėjome kaimo turizmo sodybą, mums tos žemės nereikėjo, tad nuomojome ją vietiniam ūkininkui, kad jis ją dirbtų. Mūsų kieme buvo penki pastatai. Tarp jų – gyvenamas namas, nuomojamas pastatas, kuris buvo dvigubai didesnis už mūsų kiemą, kluonas“, – pasakoja Danguolė.
Lemtinga naktis
Tačiau 2012 metų sausį jų valdose kilo gaisras. Apie 20 valandą vakaro iš darbo grįždamas jos vyras pastebėjo ugnį. Šeima iškvietė ugniagesius ir patys išskubėjo malšinti gaisro. Visgi ugnį suvaldyti pavyko patiems, tad atvykus pagalbai liko tik užtikrinti, kad ugnis visiškai suvaldyta ir pavojaus nebeliko.
„Manome, kad uždegti galėjo tyčia, nors teismas to neįrodė, nes ugnis kilo pastato dalyje toliau nuo mūsų langų. Laimingo atsitiktinumo dėka pastebėjome kilusį gaisrą, nes grįždamas vyras iš darbo pamatė ugnį. Atvažiavus ugniagesiams jie išpjaustė perdengimą į antrą aukštą. Šiek tiek pabuvo ir pasakė: „Ai, pasižiūrėsime, gal čia nieko baisaus““, – prisimena Danguolė.
Pabudus 1 valandą nakties moteris per langą pamatė ugnies metamus atšvaitus ir jau buvo per vėlu – pastatas degė atvira liepsna.
„Nieko negalėjome jau padaryti. Iškvietėme ugniagesius. Šįkart jie jau ir žinojo, kur atvažiuoti, nes pirmą kartą važiavo gana ilgai“, – tos nakties siaubus pasakoja moteris.
Kaimo turizmo sodybos sąmata buvo apie 300 tūkst. litų, kuriuos Danguolė su vyru buvo pasiskolinusi iš banko, tad atstatyti jos nebeišgalėjo. Turtas buvo draustas, tačiau draudimo įmonė rado spragą, kuri leido nesumokėti pinigų atsitikus nelaimei.
„Buvome iškėlę dvi bylas – vieną priešgaisrinei tarnybai, o kitą – turto draudimui, nes jie rado spragą, kaip neišmokėti pinigų. Viena iš versijų buvo padegimas, tai todėl jie ir nesumokėjo. Byla su priešgaisrine tarnyba laimėjome, nes jie išvažiavo anksčiau nei turėjo ir neužbėgo naujam gaisrui už akių, o gautų pinigų užteko padengti paskolą, kurią buvome paėmę sodybos pirkimui“, – pasakoja ji.
Išvyko paskui vyrą
Visgi nelaimės po vieną nevaikšto. Tuo metu šeima neteko ne vieno, o dviejų pajamų šaltinių, nes tuo pačiu laiku bankrutavo įmonė, kurioje dirbo Danguolės vyras.
„Jis dirbo žvėrienos perdirbimo įmonėje technologu. Vyras liko be pajamų, nebeliko verslo ir liko tik motinystės išmoko. Iš trijų pajamų šaltinių liko tik vienas ir keturi vaikai“, – prisimena Danguolė.
Tačiau po šių šeimos nelaimių pasimatė ir šviesa tunelio gale – vyrą pakvietė dirbti į Norvegiją. Jam buvo pasiūlytos technologo pareigos viename iš mėsos fabrikų.
„Vyras iš ankstesnio darbo turėjo pažįstamų maisto technologų iš Skandinavijos. Vienas iš jų paklausė, gal mano vyras norėtų atvažiuoti ir pabandyti dirbti. Jis atsirado tuo blogiausiu metu. Atrodo atsiunčia Dievulis tų reikalingų asmenų.
Jį pakvietė dirbti į fabriką, kaip technologą. Sakiau, kad jis ten gali dirbti, uždirbti, o aš čia likusi susitvarkysiu. Iš jo gaunamų pajamų mes tvarkėmės savo gyvenamąjį namą, kurio vieną šoną apniokojo degantis pastatas. Iš tų pačių pinigų mokėjome ir už advokatą.
Vienas advokatas, kurio vardo ir pavardės negaliu minėti, nes jis dirba ministerijoje, padėjo mums už dyką. Iki šiol esu jam už tai dėkinga. Jis ir laimėjo vieną mūsų bylą. Po to, kai mūsų bilietą perėmė kita advokatė, bylas pralaimėjome“, – sako moteris.
Šeima taip kurį laiką ir gyveno – Danguolė ir vaikai Lietuvoje, o vyras – Norvegijoje. Šeimos susitikimai vyko naudojantis „Skype“ programėle. Vieną dieną, kai jaunesnysis sūnus paprašė per kompiuterį parodyti tėtį, Danguolė nebeištvėrė. Suprato, kad turi pati vykti į Norvegiją, jeigu nori išlaikyti vieningą šeimą.
„Verkiau priimdama sprendimą išvažiuoti. Tai yra baisiau negu baisu. Mano draugų ratas yra išsivažinėjęs dirbti užsienyje. Aš ne vienai savo draugei sakiau, kad kaip tu šitaip gali dirbti valytoja su savo išsilavinimu, ką tu ten darai. Ji man sakė, kad neturėjo kito pasirinkimo, nes pinigų reikia pragyvenimui.
Aš sakiau, kad man tikriausiai nereikės tų kalbų mokytis, važiuoti kažkur, nes savo gerovę susikūriau ir Lietuvoje. O ta gerovė va taip per kelias akimirkas žuvo. Tada supratau, kad reikia ne tik kitas kalbas mokytis, bet ir kitus darbus, palikti savo kraštą“, – dabar juokdamasi pasakoja Danguolė.
Su dviem mažais vaikais moteris išvažiavo į nežinią Norvegijoje, o du vyresnieji liko namuose. Kai vyresnioji dukra mokykloje baigė klases, į Norvegiją pasiėmė ir ją. Dabar ji jau baigusi mokyklą, universitetą ir dirba vaistinėje. Vyriausiasis sūnus atvyko į Norvegiją ir dabar taip pat dirba šioje šalyje.
Sūnaus sėkmė Norvegijoje
Vykdama pas vyrą moteris tikėjo, kad pabus tik laikinai, kol jaunesniam sūnui Mykolui reikės į mokyklą.
„Tada jam buvo 4 su puse metų, tai planavau, kad pabūsiu, kol jam sueis 6-eri ir grįšime, nes tokio amžiaus vaikai čia pradeda lankyti mokyklą. Vaikai greitai darželyje išmoko kalbą. Apie Mykolą net vietinė spauda rašė, nes per pusę metų jis išmoko norvegų kalbą. Patiems norvegams tai buvo utopija, kaip vaikas gali per tiek laiko įvaldyti kalbą.
Mano mažajai dukrelei reikėjo daug laiko. Kai atvažiavome į Norvegiją, ji nekalbėjo net lietuviškai. Paskui jai kalbos susipynė ir nežinojo, kaip kalbėti, nes namuose kalbama lietuviškai, o darželyje – norvegiškai. Iki 3-ejų ji visiškai nekalbėjo, o po to prabilo iškart abiem kalbom. Pergyvenau, kad gal išvis dukrelė nekalbės“, – užklupusiu nerimu dalijasi ji.
Tačiau nuo išvykimo į Norvegiją praėjo beveik 8 metai ir šeima vis dar gyvena Norvegijoje, kur sėkme džiaugiasi ne tik tėvai, bet ir vaikai. Dabar Mykolui 12 metų ir jis pripažintas jauniausiu vargonininku visoje Norvegijoje, kurio talentas sulaukė ne vieno paskatinimo, dėl to jis gali dėkoti ir vargonų mokytojui Viggo Fagerjord.
„Vaikai čia Norvegijoje gali pasiekti visko tiek pat, kaip ir Lietuvoje. Mykolas šiais metais gavo dvi paskatinimo priemones – muzikos mokykla finansuoja pusę sąskaitos dydžio už jo muzikos mokslus, bažnyčia taip pat gerokai sumažino mokestį, nes atsirado asmuo, kuris norėjo išlikti anonimu ir kuris dengia pusę Mykolo mokymosi groti vargonais kainos.
Vaikui didžiulė paskata, kai jam įteikia garbės raštą ir pasako, kad jie padeda talentams. Ne vienas kunigas sakė, kad Norvegijoje nėra nei vieno kito vaiko, kuris būdamas 12 metų amžiaus taip grotų vargonais. Jis yra grojęs ir keliose krikštynų šventėse, kai net akmeninės norvegų širdys, iš kurių ašarą sunkiai išspausi, net jie verkia, kai per jų vaiko krikštynas skambina vaikas“, – šypsosi ji.
Nuo darbo fabrike iki nuosavo verslo
Atvykusi į Norvegiją Danguolė nežadėjo sėdėti rankų nuleidusi. Ji pasiprašė darbo fabrike, kuriame ji dirbo. Jai pasiūlė vakarinį valytojos darbą. Kadangi neturėjo iš ko daugiau rinktis, moteris jo ir ėmėsi.
„Dauguma iš tų moterų, kurios čia atvyksta, apie 90 proc. jų pradeda nuo juodžiausių darbų – valymo, fabrikų, skalbyklų. Jie tikrai reikalauja fizinio pajėgumo. Tai tokie darbai, kurių nenori patys norvegai. Juos dirba visi žmonės, kurie skanesnio kąsnio ieško Norvegijoje. Aš irgi pradėjau fabrike.
Pradėjau plaudama liniją, kur dieną buvo gaminami mėsos pusfabrikačiai. Vakare susirinkdavome 4 plovėjos ir plaudavome įrenginius. Šį darbą dirbau apie 3 metus. Noriu pastebėti, kad emigracija tikrai tvirtiems ir stipriems žmonėms, nes išgyvenimų, kuriuos patiriame mes čia, ne kiekvienam atlaikyt“, – pasakoja moteris.
Moteris nusprendė, kad dirbti juodžiausių darbų visą gyvenimą nenori, tad nusprendė išmokti norvegų kalbą, nes be jos jokio geresnio darbo nebūtų galėjusi gauti.
„Mano dienotvarkė būdavo tokia – ryte nuvežu vaikus į darželį, iš darželio važiuoju į universitetą mokytis norvegų kalbos, po paskaitų – mašinoje suvalgau sumuštinį ir išgeriu kavą pakeliui į darbą. Mano universitetą skyrė 35 km.
Po darželio vaikus pasiimdavo jau vyras. Visi vyro vakarai ir naktys būdavo su vaikais. Aš grįždavau naktį, priklausomai nuo to, kiek linijų dirbdavo, kartais 1 valandą nakties, bet būdavo, kad grįždavau ir 3-ią, ir 4-ą valandą nakties. Priklausomai nuo to, kiek įrengimų reikėdavo išplauti. Mano dienotvarkė taip atrodė gal pusantrų metų. Buvo tikrai sunku.
Ryte vaikus į darželį, tada mokytis kalbos ir į darbą – sukausi kaip voverė rate. Buvo dienų, kai suvoki, kad turi būti su šeima, vaikams reikia mamos, vyrui – žmonos, tačiau nepajėgdavau to duoti. Laisvomis dienomis miegodavau po 12 ar daugiau valandų. Ir po to vėl eidavau. Aišku, jeigu nebūčiau to dariusi, nebūčiau ten, kur esu dabar. Dauguma moterų, kurios čia dirba, tiesiog plauna, gauna atlyginimą ir gyvena taip. Aš dėjau pastangas išmokti kalbą, o žinių bagažą aš turėjau. Mokesčių sistema čia skiriasi nuo Lietuvos, bet skaičiai ir formulės tos pačios“, – šypsosi ji.
Dabar Danguolė yra įkūrusi verslą ir tvarko įvairiausius lietuvaičių dokumentus Norvegijoje. Moteris pripažįsta, kad nežino ar dabar būtų Norvegijoje, jeigu jos nelaikytų kitos priežastys.
„Turiu įmonę, kuri tvarko įvairius dokumentus lietuvaičiams – pradedant mokesčių deklaracijomis, išmokų už vaikus tvarkymu, nedarbingumo dėl ligos prašymų teikimu, konsultacijomis įvairiais klausimais kas liečia darbo apsaugą, sveikatos apsaugą, kas susiję ne tik su mokesčiais, bet ir su nedarbingumais, registracijomis, gydymu, ir t.t. Tarp kitko turime bylų, kur alimentai išieškomi iš mamų, kurios dirba Norvegijoje ir nemoka pinigų Lietuvoje likusiems tėčiams su vaikais.
Savo dabartinėje veikloje išklausau begalę istorijų, neslepiu, kad kartais ir verkiu su savo klientais, nes tikrai būna gaila jų... Būna kai guodžiu, daugeliui reikia padrąsinimo, daugeliui paskatinimo, o kitiems net ir griežtesnės replikos reikia...būna, kad kalbu keletą valandų, kai jauti, kad žmogus nusprendžia išeiti iš gyvenimo ir pasidžiaugiu, kai pavyksta atitraukti nuo tos minties.
Aš galėčiau darbą vežiotis su savimi ir gauti pajamas. Nesu pririšta prie darbo vietos, tereikia, kad galva ir kompiuteris būtų visada šalia. Jeigu ne vaikų mokykla, aš nebūčiau čia. Nežinau, ar aš būčiau čia. Tikriausiai grįžčiau į Lietuvą. Finansiškai irgi būtų patogiau gyventi Lietuvoje ir jų užtektų dar keturiems vaikams gaunant norvegiškas pajamas“, – juokiasi Danguolė.
