Kai pagalvoja apie savo pradžią hospise, Danutė supranta, kad per tiek metų jos suvokimas smarkiai pasikeitė. Pradžioje atrodė vienaip, dabar viskas atrodo visai kitaip – tarytum naujai atsiskleidžia. Ji – jautri bei empatiška moteris, kuriai sunku matyti skausmą, pastarasis ją persekioja net naktimis.
„Jei prieš dešimt metų kas nors būtų pasakęs, kad dirbsiu hospise, tikrai nebūčiau tuo patikėjusi. Tačiau esu tikinti ir dabar, atsigręžusi atgal, matau, kaip Dievas vedė mane šiuo keliu. Hospisą pirmą kartą aplankiau 2016-aisiais ir per šį laiką supratau, kad kiekvienas žmogus turi savo misiją.
Vieni gydo per muziką ar meną, kiti – per rūpestį kitais. Manau, kad tai nėra mūsų pačių pasirinkimas – mes gimstame su tam tikrais talentais ir pašaukimu, ir esame atsakingi už jų puoselėjimą. Kaip rašoma Biblijoje apie šeimininką, kuris tarnams išdalijo talentus: tie, kurie juos augino, buvo apdovanoti, o tas, kuris paslėpė – nubaustas. Suprantu, kad negaliu slėpti to, kas man duota“, – pasakoja hospiso darbuotoja.
Pirmos patirtys
Pirmąkart atėjusi į hospisą Danutė pajuto ypatingą atmosferą – aplink buvo daug šviesos, rimties ir meilės. Netrukus viena iš savanorių koordinatorių pasiūlė jai prisijungti prie savanorių.
Iš pradžių moteris nežinojo, ką galėtų ten veikti, tačiau mokymai padėjo suprasti, kas laukia – kaip elgtis, jei šalia miršta pacientas, kaip palaikyti artimuosius:
„Kai pirmą kartą lipau į antrą aukštą, kur guli sunkiai sergantys žmonės, jaučiau didelį kontrastą tarp ligoninės skausmo ir anksčiau pažinto gyvenimo, pilno vaikų juoko ir chaoso mokykloje, kurioje dirbau. Į hospisą atėjau netikėtai. Iš pradžių net nežinojau, kas tai per vieta – įsivaizdavau, kad tai vienuolynas.
Tuo metu ieškojau erdvės, kur galėčiau susitikti su moterimis maldai, bet visos durys, į kurias beldžiausi, buvo uždarytos. Kai galiausiai paskambinau į hospisą, man buvo pasakyta: „Galite ateiti penktadieniais.“ Tai mane pribloškė – niekas neklausė nei kas aš, nei kodėl noriu ateiti. Supratau, kad čia buvo Dievo vedimas.“
Hospise Danutė atlikdavo įvairiausius darbus – nuo indų plovimo iki pacientų lankymo. Jos teigimu, kartais plaudavo tiek lėkščių, kad tai tapdavo savotiška terapija. Svarbiausia, ką išmoko – tai ne tik duoti, bet ir gauti. Atrodė, kad eina čia tam, kad padėtų kitiems, bet iš tikrųjų pacientai ir jų artimieji suteikė neįkainojamas pamokas apie gyvenimą, meilę, kantrybę ir grožį.
„Taip pat hospise supratau, kaip moterys nori išlikti gražios net paskutinėmis gyvenimo dienomis – jos dažėsi plaukus, lakuodavo nagus, rinkdavosi spalvas ir drabužius net gulėdamos lovose. Tai buvo gyvas moteriškumo ir gyvenimo džiaugsmo pavyzdys“, – pasakoja moteris.
Nelengvas gyvenimo etapas
„Įdomus dalykas – tai buvo tas laikas...“, – taip sako Danutė, pridurdama, jog netikintiems tai nuskambės juokingai, bet tie, kurie yra patyrę Dievo veikimą, tikriausiai supras. Ji save pavadina alkoholiko dukra, išmokusia to nesigėdyti. Moteris pasakoja, kokia užaugo sužalota, su vidinėmis žaizdomis, kurios, kad ir kaip bandytum jas ignoruoti, vis tiek anksčiau ar vėliau tave pasiveja. Jos primena apie save per situacijas, pasirinkimus, paprasčiausius kasdienius dalykus.
„Kai išėjau į gyvenimą, ilgai gyvenau apsimetusi, kad viso to nebuvo – kad namuose nebuvo prievartos, muštynių, girtuokliavimo, agresijos. Tačiau kai susirgo mano tėtis, išgyvenau labai aiškią akimirką. Dabar man svarbu apie tai kalbėti, nes noriu, kad žmonės patirtų atleidimo saldumą. Aš pati to niekada neplanavau. Tiesą sakant, net nenorėjau. Maniau, kad neturiu tėčio ir kad jo niekada nebuvo mano gyvenime.
Kai sužinojau, kad jis sunkiai serga, pajutau... nieką. Visišką tuštumą. Nei džiaugsmo, nei skausmo, nei noro aplankyti ar atsisveikinti. Pasaulis moko, kad turėčiau netgi džiaugtis – atpildas? Bet man buvo tiesiog tuščia. Kai teta man tai pranešė telefonu, padėjau ragelį ir nieko nejaučiau.
Tačiau tą vakarą, bandydama užmigti, staiga pajutau vidinį kvietimą: aplankyk tėtį. Niekada anksčiau apie tai negalvojau, net nebuvo kilusi tokia mintis. Bet tą vakarą labai aiškiai suvokiau – reikia jį aplankyti. Tada manyje prasivėrė visos senos žaizdos. Skausmas, kurį slėpiau, staiga pratrūko.
Galiausiai susiradau jį. Nemačiau jo daug metų. Atsimenu jį kaip aukštą, stiprų, agresyvų, piktą vyrą. O duris atidarė paliegęs, vienišas, senas žmogus. Tada prasidėjo didžioji kelionė, pilna vidinių kovų. Aš jį lankydavau nenorėdama, bet viduje jaučiau, kad turiu tai daryti. Tik tada, kai jis mirė, supratau kodėl...
Atsimenu, kai dar jį lankydama negalėdavau pažiūrėti jam į akis. Tie, kas patyrė smurtą artimoje aplinkoje, supras – kai turi bendrauti su tuo, kuris tave skriaudė, žiūrėti jam į akis yra nepakeliama. Jų žvilgsnis degina. Aš visaip vengdavau jo žvilgsnio, apsimesdavau, kad kažką skaitau, kažko ieškau.
Vieną dieną reanimacijoje, kai jį maitinau, staiga pagavau save mąstančią: kokios gražios jo rudos akys. Ir tada lyg kažkas nukrito nuo širdies. Staiga pajutau, kad galiu giliai įkvėpti. Atrodo, tarsi daugelį metų mano širdis buvo surakinta, sužeista, užspausta – ir tą akimirką viskas atsivėrė.
Tėtis, lyg pajutęs tą patį, paėmė mano rankas ir pradėjo jas glostyti. Jo skruostais riedėjo ašaros, kurios krito man ant rankų. O jis jas glostė, lyg nuplaudamas visą skausmą. Kai žmonės manęs klausia, ar tėtis prieš mirtį atsiprašė, atsakau: jis padarė daug daugiau nei tai. Jis savo ašaromis nuplovė mano širdį“, – atvirauja moteris.
Kai Danutė jį palaidojo, atėjo ramybė ir tik tada ji suprato, kas yra tikrasis atleidimas. Ji teigia prisimenanti viską, tik dabar tie prisiminimai nebeturi skausmo. Jie nebežeidžia, nekelia pykčio. Jie yra, bet neturi atspalvio.
Po šios patirties hospiso darbuotoja pajuto didžiulį norą melstis. Bet ne viena – kartu su kitomis moterimis. Daugelis mano, kad žmonės pradeda melstis po nelaimių, tačiau Danutė pradėjo melstis tada, kai atrado ramybę, kai suprato, kaip Dievas viską sudėliojo. Ji priešinosi, nenorėjo lankyti tėčio, nes nemylėjo jo. Tačiau, moters teigimu, Dievas žinojo daugiau – žinojo, kad tėtis netrukus mirs, ir norėjo juos sutaikyti:
„Esu bendravusi su žmonėmis, kurie nespėjo susitaikyti su savo tėvais, ir jie sako: dešimtmečiais lankomės pas psichoterapeutus, nes skausmas nepraeina. Daug lengviau eiti atleidimo kelią kartu su tuo, kuris tave nuskriaudė.“
Jos prisiminimai apie vaikystę yra tamsūs, bet kartu ir pilni meilės bei ilgesio. Moteris sako, kad visada žavisi vaikais ir jų gebėjimu greitai atleisti bei gyventi be ilgalaikių nuoskaudų. Hospiso darbuotoja svarsto, kad galbūt todėl, kad pati patyrė atstūmimą ir nemeilę šeimoje, dabar labai jaučia vaikus, supranta jų liūdesį ir nuotaikas. Jos teigimu, tai yra tarsi Dievo dovana – gebėjimas užčiuopti vaikų emocijas ir jiems padėti.
„Vienas ryškiausių mano vaikystės prisiminimų susijęs su tėčiu. Nors jis dažnai mus skriausdavo, iki tam tikro amžiaus aš jį labai mylėjau. Pamenu vieną rudens vakarą, kai buvau apie šešerių ar septynerių metų. Tėtis ryte išeidamas pažadėjo grįžti septintą valandą vakaro. Laukiau jo visą dieną.
Pradėjo temti, o jo vis nebuvo. Nors laikrodžio dar gerai nesupratau, žinojau, kad jau vakaras. Išsigandusi išėjau į gatvę ir klausinėjau praeivių, ar jie nematė mano tėčio. Atrodė, kad visi jį turėtų pažinoti, kad visi galėtų man padėti jį surasti. Taip stipriai jo laukiau ir bijojau, kad jam kas nors nutiko.
Tėtis, kai negerdavo, buvo nuostabus – skaniai gamindavo, jo maistas man visada buvo ypatingas. Bet tokių dienų buvo labai mažai. Kasdienybėje tvyrojo nuolatinė baimė – baimė smurto, nemigos naktų, gėdos. Mažame miestelyje visi žinojo apie jo problemas. Mokykloje, kieme viskas atsispindėdavo – girdėdavau pašaipas, jausdavausi su dėme, tarsi brokuota. Slėpiausi nuo kitų vaikų, bijojau būti pastebėta. Kai esi vaikas, neturi sprendimo variantų – tu tiesiog esi situacijoje, iš kurios negali pabėgti“, – tikina Danutė.
Vaikų hospisas
Dabar moteris dirba hospise su vaikais ir jos kasdienybė visiškai kitokia. Kai kurie vaikai reaguoja, nors nekalba, bendrauja žvilgsniais, prisilietimais. Pavyzdžiui, viena mergaitė labai mėgsta blizgančius daiktus – jei ką nors pamato rankoje, tiesia rankeles ir prašo duoti. Jei Danutė negali duoti, ji iškart parodo nepasitenkinimą. Tokios akimirkos atrodo smulkmenos, bet iš tiesų jos labai svarbios.
Hospise moteris susiduria su dviem visiškai skirtingais vaikų pasauliais. Mokykloje, kurioje taip pat dirba, vaikai bėgioja, žaidžia, susipyksta, taikosi – tai gyvenimas. O hospise – tyla, sako Danutė:
„Čia yra vaikai, kurie niekada nebėgios, niekada nejaus žolės po kojomis ar jūros bangų. Kad su jais būčiau, turiu kurti istorijas – įsivaizduoti, kad jie miega, o aš jiems dainuoju. Moku keletą liaudies dainų ir dainuodama įsivaizduoju, kaip jie šoka, žaidžia, yra laisvi.
Prie tų vaikų, kurie gali šiek tiek reaguoti, bandau sukurti ryšį. Vieną berniuką mokinu paglostyti mano ranką – mažais žingsneliais jis mokosi bendrauti. Šioje vietoje svarbiausia kantrybė. Kartais ateinu ir niekas neįvyksta, bet po mėnesio net neprašant mažais pirštukais perbraukia per mano ranką – tai didžiulė pergalė.
Kasdienybėje dirbu su logopediniais masažuokliais, sensoriniais kamuoliukais, mankštinu vaikus, dainuoju jiems. Vieną mergaitę, kuriai šešeri metai, bandau išmokyti raides – kai parodau raidę A, ji nukreipia žvilgsnį. Tai mažas, bet svarbus žingsnis. Masažuoju juos vibruojančiais prietaisais, kurie sukelia švelnų garsą, primenantį bitutę. Vieną dieną mergaitė tiesiog atėmė masažuoklį iš manęs ir pradėjo masažuoti save – ir nors vėliau jį atimti buvo sunku, tai buvo jos aktyvaus dalyvavimo ženklas.
Sunkiausia būna šalia vaikų, kuriems skauda. Jie negali pasakyti, bet kartais pavaitoja, paverkia. Tuomet glostau, šnekinu, šukuoju plaukus, pinu kaseles. Žinau, kad prisilietimai gydo. Kai oras geras, savanoriai padeda vaikams pabūti lauke. Tai mažos akimirkos, bet jos kupinos prasmės.“
Hospisą Danutė įvardija kaip vietą, kur žmonės ateina palydėti savo artimųjų ir kartais netikėtai atranda gilią draugystę. Taip nutiko ir jai su Martynu, ji niekuomet neplanavo susirasti artimo draugo, žmogaus, kuris moka išklausyti, paguosti ir rūpintis, ir tikrai nesitikėjo, kad tokį žmogų sutiks vietoje, kur žmonės miršta, pasakoja hospiso darbuotoja:
„Dirbdama hospise supratau, kad širdies užrakinti negaliu. Buvau šalia Martyno, jo kasdienybėje, kartu su juo mačiau, kaip greitai keičiasi aplinka. Pavyzdžiui, antradienį pacientas dar vaikšto, o penktadienį jau guli nebegalėdamas pakilti. Tokie dalykai vyksta greitai ir negailestingai ir kai kurie žmonės neišvengiamai įstringa tavo širdyje.
Martynas buvo pilnas gyvenimo, nepaisant aplinkybės, kuriose atsidūrė. Kartu planavome įvairias veiklas, džiaugėmės net mažiausiomis smulkmenomis. Bet neretai nutikdavo taip, kad užėjus į palatą su gera žinia, mane sustabdydavo skausmo akimirka – verkiančios motinos prie merdėjančių vaikų, tylūs, bet stiprūs atsisveikinimai.
Hospise atradau vieną svarbų dalyką – kančioje lieka tik malda. Kai nebelieka žodžių, kai skausmas tampa nepakeliamas, kai pasaulis tampa per sunkus – malda tampa tuo, kas palaiko. Ne kartą stovėjau prie verkiančių motinų ir pasiūliau pasimelsti. Ir atrodė, kad kažkokia nematoma ranka šluostė jų ašaras. Supratau, kad Dievas guodžia, net jei to nematome.“
Sukrečiančios mirtys
Kai mirė Martynas, Danutės kelias į hospisą tapo sunkesnis nei bet kada. Kitą dieną įžengusi į palatą, kurioje jis praleido tiek laiko, ji jautė neapsakomą tuštumą, verkė prie tuščios lovos ir pirmą kartą gyvenime pajuto, kaip stipriai reikia, kad kažkas pasiūlytų pasimelsti kartu su ja.
Pradžioje savanorystė, o paskui ir darbas hospise yra kupina skaudžių, bet kartu ir vertingų pamokų. Viena iš jų – branginti šalia esančius, nelaukti ypatingų progų parodyti meilę ir dėkingumą. Tai Danutė išmoko matydama skausmą, matydama paskutinius žmonių pokalbius, kai sūnus verkdamas bando išlaikyti mirštančią motiną čia, šiame pasaulyje, primindamas vaikystės akimirkas.
„Taip pat teko išmokti susitaikyti su tuo, kad ne viskas yra mūsų rankose. Buvo viena jauna moteris, už kurią meldėmės visi – savanoriai, slaugytojos. Tikėjome, kad mūsų maldos ją išgelbės. Aš net pati sau pasakiau, kad devynias dienas kas vakarą atvažiuosiu prie jos lovos melstis. Bet šeštąją dieną ji mirė. Man tai buvo didelis smūgis, negalėjau to priimti, jaučiausi sugniuždyta. Kelis mėnesius negrįžau į hospisą, nes neturėjau jėgų.
Tačiau Dievas per tą laiką padarė savo darbą manyje. Suvokiau, kad mes negalime primesti Jam savo valios. Meldžiamės ne tam, kad pakeistume Dievo sprendimus, bet kad susitaikytume su tuo, ko negalime pakeisti. Ir nors hospise susiduriu su daugeliu išbandymų, aš žinau, kad tai vieta, kur ir pati augu, mokausi priimti netektis ir branginti gyvenimą.
Prisirišimas prie žmonių neišvengiamas, bet argi tai nėra tikroji gyvenimo esmė? Argi širdis gali likti užrakinta, kai šalia žmogus, kuriam taip reikia artumo? Manau, kad ne. Ir nors tai skaudu, nors kartais tai drasko sielą, aš vis tiek negaliu ir nenoriu užrakinti savo širdies“, – sako moteris.
Per visą laiką hospise Danutei teko du kartus lydėti žmogų iki mirties ir tai buvo labai stiprios patirtys:
„Kai pradėjau savanoriauti, turėjau dvi pagrindines baimes. Pirmoji – ką atsakyti, jei mirštantis žmogus paklaus, ar jis miršta. Antra – bijojau, kad žmogus, kuris išgyvena paskutinius savo gyvenimo momentus, pasakys, kad jis bijo mirti, ir aš nebūsiu pasiruošusi atsakyti. Man atrodė, kad aš neatrasiu žodžių, kurie suteiktų paguodą.
Bet Dievas vedė mane ir paruošė, ir viena iš pirmųjų situacijų, kuri man tai patvirtino, buvo, kai viena pacientė, gulinti hospise, staiga su ašaromis pasakė: „Aš bijau mirti“. Iš karto supratau, kad tai buvo momentas, kurio bijojau, bet taip pat ir suvokiau, kad turiu pasakyti tiesą. Tada pasakiau jai, kad ir aš bijau. Paaiškinau, kad niekada nežinai, kas gali nutikti gyvenime, ir, pavyzdžiui, gal aš netgi rytoj nesugrįšiu namo. Bet svarbiausia, sakiau, yra tai, kad mes galime džiaugtis šiomis akimirkomis, kol dar esame kartu.“
Kitas momentas, kurį Danutė prisimena, buvo, kai su kita savanore atėjo į palatą, kur gulėjo žmogus, kuris merdėjo. Slaugytoja davė jai žvakę ir paprašė ją uždegti, pabūti su pacientu.
„Kai uždegiau žvakę ir artėjau prie paciento, pasijutau, kad atėjau į labai ypatingą, beveik šventą vietą. Tai buvo akimirka, kai širdyje jautėsi, kad mes dalyvaujame kažkokiame gilume, kur mirštantis žmogus gali dar kažkaip reaguoti į tai, ką mes jam sakome. Ir man atėjo tokia ramybė, kad pradėjau jam šnabždėti į ausį, dėkodama Dievui už jo gyvenimą ir prašydama atleidimo už jo nuodėmes.
Ir žinote, kas buvo stebėtina? Kuo daugiau mes meldėmės ir dėkojome, tuo ramiau žmogus kvėpavo. Jo kvėpavimas tapo tylus ir gilesnis ir jis iškeliavo ramiai, kaip ir nebuvo to sunkaus oro gaudymo, kuris buvo prieš tai. Ir tik po jo mirties, kai nusileidome į virtuvę ir užsivertėme arbatos, atbėgo dukra, kuri sušlapo nuo ašarų ir pasakė, kad jai buvo svarbu žinoti, jog tėtis susitaikė su Dievu.
Tai buvo labai stiprus momentas, nes tas žmogus visą gyvenimą buvo laisvamanis ir niekada nesidomėjo religija. Dukra labai norėjo, kad jis susitaikytų su Dievu, o man buvo labai aišku, kad mes buvome būtent ten, kur reikėjo būti. Kai meldėmės, ji buvo patenkinta, kad tėtis iškeliavo ramiai, ir tai buvo kaip dovana, kurios niekas nesitikėjo“, – dalinasi prisiminimais moteris.
Danutė teigia, kai žmonės sako, kad Dievas juos apleido, visada galvojanti apie tai, ką matė hospise. Dievas tikrai ateina ir pasiekia žmogų net ir paskutiniame atodūsyje. Ir tie, kurie sako, kad neturi vilties, turėtų ateiti į hospisą ir pamatyti, kaip žmonės kovoja už savo gyvenimą, už kiekvieną akimirką. Moteris tikina, kad tai yra neįtikėtina ir stebina, kai mato tą gyvenimo troškimą net ir pačiu sunkiausiu momentu:
„Tai man buvo ir pamoka apie gyvenimą. Kai kartais jaučiuosi pavargusi ar nusiminusi, visada prisimenu, ką mačiau žmonių akyse – begalinį troškimą gyventi. Tai tikrai įkvepia ir moko vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką.“
Moteris atvirauja, kad hospise emocijų tikrai netrūksta – nuo didelio džiaugsmo pamačius pacientų kasdienybėje mažus, bet labai svarbius gerus pokyčius iki tamsios nevilties susidūrus su skaudžiomis situacijomis, kurių negali pakeisti.
„Tokiais atvejais labai padeda šalia esantys žmonės. Esu labai dėkinga hospiso direktorei Michaelai Rak bei pavaduotojai Anetai Gurnevič, kurios visada randa laiko nuraminti, išklausyti, patarti. Jos visada yra jautrios pacientų poreikiams ir stengiasi visaip palengvinti naštą, kuri taip netikėtai prislegia šalia esančių pečius. Netgi tas tylus jų buvimas maldoje yra labai stiprus ramstis ir man, ir pacientams, ir jų artimiesiems“, – šypsodamasi taria Danutė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
