Aida Matulevičiūtė-Čepukaitė (34) apie savo gyvenimą pasakoja kaip apie amerikietiškus kalnelius – buvo ir staigių pakilimų ir netikėtų nuolydžių. Užauginta žinomų tėvų mergina jaunystėje svajojo apie filosofijos studijas, tačiau planai susijaukė ir jaunystėje Aida išvyko į studijuoti viešbučių ir restoranų valdybos į Šveicariją.
„Pasėta ta sėkla galvoje, kad turiu važiuoti studijuoti į Šveicariją mano galvoje labai įstrigo. Nes įstojusi studijuoti verslo vadybą į VGTU, iškart studijas pakreipiau į neakivaizdines ir nieko ten nebaigusi išvykau studijuoti į Šveicariją, nes mane užvaldė ta mintis“, – pradeda pasakojimą ji.
Ji sako svajojusi gyvenimą sieti ne tik su maisto gamyba, bet ir tuo pačiu padėti spręsti socialines problemas. Ji dalinasi, kad žinomų tėvų įtaka tikrai turi neigiamų pasekmių jauno žmogaus gyvenimui: „Manau, kad tokių žinomų tėvų įtaka turi tikrai neigiamų pasekmių – gali iškreipti tavo paties supratimą, ko tu pats nori gyvenime, o tai žmogui labai svarbu.“
Pradėjo griežtai kontroliuoti save
Išvykusi į užsienį Aida buvo priversta prisitaikyti prie kitos šalies taisyklių, naujo gyvenimo ritmo. Kitoje šalyje susijaukė jos gyvenimas, ji jautėsi vieniša, o dėl staiga pasikeitusios išvaizdos mergina labai stipriai išgyveno, puolė į depresines mintis.
„Nuvykus į Šveicariją man labai stipriai sutriko hormonų laukas ir stipriai išbėrė mano veidą. Visada turėjau normalią veido odą, bet tada veidas atrodė labai baisiai, aš staigiai puoliau į depresiją. Net dvi savaites nėjau mokytis, nes jaučiausi labai blogai – atsikeldavau, į save žiūrėdama verkdavau. Tada staiga pradėjau daryti pokyčius gyvenime – vienas iš jų buvo maistas.“
Anot Aidos, tuo metu jai vienintelis maistas buvo informacija – dvi savaites ji internete ieškojo būdų, kaip pataisyti savo išvaizdą. Stresas padarė savo – jauna mergina tada prarado daug svorio, prasidėjo ir panikos priepuoliai.
„Dvi savaites iš to streso visai nevalgiau, nes ieškojau informacijos, kaip susitvarkyti tą savo baisų bėrimą. Netekau gal 10 kilogramų svorio – mano maistas buvo informacija, kaip save pagydyti. Po kiek laiko aš išvykau į Korėją – ten pamačiau labai didelį grožio, savipriežiūros, mažo svorio kultą. Bandžiau tilpti į tą rėmą“, – pasakoja moteris.
Maisto ribojimas išaugo į griežtą kontrolę – grįžusi į Lietuvą Aida pradėjo ne tik sportuoti, bet ir valgyti tik labai sveikus produktus, galiausiai tapo ir žaliavalge. Ji sako, kad tuo metu jautė, kad dėl išsiderinusio gyvenimo maistas buvo vienintelė sritis, kurią galėjo kontroliuoti.
Maisto kontrolė Aidai buvo peraugusi į tam tikrą nesveiką maniją:
„Grįžus į Lietuvą jaučiau, kad buvau absoliučiame dugne – rankos atrodė baisiai, buvo žaizdotos, labai trumpai nusirėžiau plaukus, stipriai kontroliuodavau savo mitybą, neturėjau jokių draugų. Man savaitgaliai būdavo didžiausia trauma – verkdavau, blogai jausdavausi, persivalgydavau savo super sveiko maisto. Manau, kad man tikrai buvo pradėję reikštis lengvo pobūdžio ortoreksijos požymiai“, – skaudžiais išgyvenimais dalinasi moteris.
Kasdien skaičiuodama suvalgytas kalorijas, neturėdama draugų Aida vieną dieną suprato, kad jai reikalinga pagalba. Prasidėjus ir panikos priepuoliams ji kreipėsi į artimą žmogų – mamą.
„Kai skaičiuodavau, kiek kiti žmonės per dieną suvartoja kalorijų, aš šlykštėdavausi, tuo labiau, kad maniau, jog viską žinau apie maistą ir kaip visi turėtų valgyti. Mąsčiau neadekvačiai ir kraštutiniškai. Vieną dieną prigulusi ant grindų supratau, kad einu prie savižudybės. Paskambinau mamai, o ji mane nukreipė pas psichoterapeutą“, – pasakoja ji.
Padėjo žmonių artumas
Paklausus pašnekovės, ar psichoterapija yra esminė gijimo nuo sunkių išgyvenimų dalis, ji pabrėžia, kad jai labai padėjo ir ryšiai su kitais žmonėmis. Turėjimas petį, kuris paguodžia, kur jautiesi saugi padeda kovoti su vidiniais demonais.
„Nieko nenoriu – nenoriu niekur važiuoti, nieko matyti, su niekuo nenoriu kalbėtis. Kartais taip jautiesi ne dėl to, kad tau depresija, bet dėl to, kad esi pavargęs, neturi energijos. Bet jei tu nuolat jauti stresą, tai vienintelis būdas išgyti yra eiti ir bendrauti su žmogumi, kuris yra pakankamai supratingas ir tau galėtų padėti.“
Dėl panikos priepuolių ji galvodavo, kad mirs, kai trūkdavo oro, skambindavo žmonėms tiesiog paklausti, kaip jiems sekasi. Psichoterapijoje sužinojo, kad jai nustatytas ir dėmesio ir koncentracijos stygius bei hiperaktyvumas (ADHD) ir taip pat išmoko įgarsinti tai, ką jaučia, kas yra jos viduje. Tai, anot jos, vienas iš svarbiausių dalykų pradedant kelią į gijimą.
„Sunkiausia ir ilgiausiai trunka pasakyti visa tai, ko tu niekad nesakai. Tik įgarsinus savo jausmus pradedi geriau save suprast. Psichoterapeutas, klausdamas tavęs įvairių klausimų, padeda tau tavo problemas įsivardinti. O sunkiausia turbūt kai reikia priprasti ir prisitaikyti prie naujo gyvenimo ir naujos aplinkos. Anksčiau manydavau, kad jei man pasako komplimentą, tai čia iš manęs tyčiojasi, kabinėjasi ar juokiasi.
Reikėjo priprasti tiesiog priimti tą komplimentą, kurį žmogus man pasakė. Labai sunku buvo priversti save tikėti, kad esi vertas to komplimento ar gero žodžio“, – prisimena moteris.
Vaikosi tobulumo
Aida socialiniuose tinkluose dažnai dalinasi savo nuotraukomis bei nevengia kalbėti apie įvairius savo išgyvenimus – tiek sunkius, tiek ir džiugius. Ji sako, kad taip džiaugiasi galėdama kažkiek padėti žmonėms suprasti savo problemas ar atsakyti į jų klausimus.
Net ir laikais, kai socialiniuose tinkluose gyvenimas vaizduojamas per filtrą, Aida bando save rodyti tikrą. Todėl koreguotų jos nuotraukų rasti gan sunku.
„Dažnai dalinuosi net ir neretušuotomis nuotraukomis ir stengiuosi tiesiog atspindėti paprasto žmogaus gyvenimą, kuris visko patiria. Manau, kad žmonės dėl to gali save susieti su manimi. Aš atstovauju žmones, o ne kažkokį pagražintą gyvenimą, kurį dažnai matome socialiniuose tinkluose aplietą įvairiausiais filtrais“, – kalba ji.
Prisipažįsta, kad žmonės per daug vaikosi „tobulumo“ standartų, kurie daugiau daro žalos, nei padeda pačiam žmogui pažinti save. Ji mano, kad pats gyvenimo kompleksiškumas turėtų teikti džiaugsmą, kurį galime įžvelgti ir mažiausiuose dalykuose.
„Mūsų lyginimasis vieniems su kitais labai trikdo ir yra blogas dalykas. Manau, kad turėsime sergančią kartą, kuri sieks neegzistuojančio tobulumo, to gyvenimo, kuris rodomas socialiniuose tinkluose. Žmonės nori to paprastumo, bet iš tiesų gyvenimas yra sudėtingas ir tas sudėtingumas turėtų teikti džiaugsmą.
Bet žmonės dažnai to nemato ir užsidaro savo kiaute, žiūrėdami į tobulas nuotraukas ir į save per filtrą.“
Vis dėlto, nors ir žmonių gyvenime atsiranda daugiau problemų, jaunuoliai nebevengia eiti pas psichoterapeutą ir pradėti įveikti savo problemas.
Persikėlė gyventi į kaimą
Aida dalinasi, kad atsakius į daugybę jai rūpėjusių klausimų, ją pradėjo į kampą speisti ir miesto gyvenimas. Ji pavargo nuo miesto šurmulio, nebenorėjo net išeiti į pasivaikščioti. Prasidėjo savotiškas maištas, kuris baigėsi persikraustymu su šeima į kaimą Molėtuose – atokiausią vietą, kur kaimynai negali spoksoti, ką veiki namuose.
„Bute jaučiausi taip, kad gyvenčiau užspęsta į kampą. Nesvarbu, ar tas butas buvo didelis, ar mažas. Aš nesijaučiau laisva – visai nevaikščiodavau į miestą, atrodė, kad aš atstumdavau miestietišką gyvenimo būdą, net atrodydavau visai ne kaip miestietė. Kai atsirado Barintas, mes apie tai pakalbėjome ir jis ėmėsi veiksmų. Galima pasakyti, kad apie daug ką nepagalvojome, bet taip gera, kad baigėsi tokie sunkūs dalykai“, – šypsosi moteris.
Nors ir kaimo namelyje nėra gero kelio privažiavimui, Aida džiaugiasi, kad čia ji gali daryti viską, ką tik panorėjusi.
„Čia taip gera, nes turi visišką ir absoliučią savo laisvę. Tikrai nereikia grūstis kažin kur, kad pajustum tą tikrąją laisvę, bet galbūt mes kitaip negalėjome. Tikrai nesigailime“, – šypteli ji.