„Lietuvoje per metus apie 10 proc. naujų prostatos vėžio atvejų nustatoma 45–54-erių metų amžiaus grupės vyrams, tai vadinamasis ankstyvas prostatos vėžys. Pritaikomoji prostatos biopsija tampa standartu kokybiškai šiuolaikiškai diagnozuojant prostatos vėžį ir turėtų būti integrali ankstyvos prostatos vėžio patikros dalis, siekiant nustatyti kuo mažiau kliniškai nereikšmingo vėžio“, – sako Nacionalinio vėžio instituto (NVI) gydytojas urologas Adomas Ladukas.
„Man buvo atlikta pritaikomoji biopsija su bendra nejautra. Po pritaikomosios biopsijos nejaučiau jokio skausmo. Neprireikė net nuskausminamųjų išgerti. Tiesa, po procedūros savaitę šlapime ir spermoje buvo kraujo“, – apie atliktą procedūrą ligoninės pranešime spaudai pasakojo p. Jonas.
Kai vyrui sukako 45 metai, jis sudalyvavo prostatos vėžio ankstyvosios patikros programoje, lankėsi savo poliklinikoje. „Jokių simptomų nejaučiau, tačiau kraujyje buvo rastas padidėjęs PSA rodiklis. Urologas nusiuntė atlikti prostatos magnetinio rezonanso tyrimą, kuriuo nustatytas nedidelis židinukas prostatoje, todėl gydytojo urologo rekomenduota pritaikomoji prostatos biopsija. Šiuo metu man taikoma stebėsena – kas 3 mėnesius man atliekamas PSA tyrimas, kas pusmetį turiu lankytis pas gydytoją urologą, jeigu reikės, bus atliekama magnetinio rezonanso tomografija“, – sako p. Jonas.
Apie prostatos vėžį – jo profilaktiką, diagnostiką bei pritaikomąją prostatos biopsiją išsamiau kalbamėtasi su NVI gydytoju urologu A. Laduku.
Daugiau nei pusėje pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvoje, prostatos vėžys yra dažniausiai nustatoma vyrų onkologinė liga. Kodėl išsivysto prostatos vėžys, kokios priežastys, ar galime sumažinti ligos riziką?
Kaip ir daugelio kitų onkologinių ligų atveju, nėra žinoma, kas sukelia prostatos vėžį ir kodėl tiksliai prasideda mutacijos liaukos ląstelėse. Todėl, deja, nėra ir jokių specifinių įrodymais pagrįstų šios ligos prevencijos priemonių, išskyrus bendras sveikos gyvensenos rekomendacijas: nuolatinis fizinis aktyvumas, subalansuota mityba, viršsvorio korekcija, alkoholio suvartojimo mažinimas, nerūkymas ir kt.
Ar tiesa, kad prostatos vėžys jaunėja?
Pagrindinis prostatos vėžio rizikos veiksnys yra vyresnis amžius – vidutiniškai prostatos vėžys nustatomas 67-erių metų amžiaus vyrams. Lietuvoje per metus apie 10 proc. naujų šio vėžio atvejų nustatoma 45–54-erių metų amžiaus grupėje, tai jau vadinamas ankstyvas prostatos vėžys. Iki 45-erių metų prostatos vėžys yra retenybė, nors ir yra duomenų, jog jaunesnių vyrų sergamumas šiek tiek padidėjo.
Kodėl svarbi šeimos anamnezė? Juk dėl šeimoje buvusių ar esamų prostatos vėžio atvejų net ir profilaktiką siūloma pradėti anksčiau.
Jei prostatos vėžiu sirgo ar serga tėvas ar brolis, individuali vyro rizika susirgti šia liga yra didesnė, taigi ir ankstyvosios patikros programą rekomenduojama pradėti anksčiau (45-erių, o ne 50-ties metų amžiaus). Taip pat paminėčiau, kad su didesne prostatos vėžio rizika yra siejamos kai kurių genų paveldimos mutacijos bei šeiminiai vėžio sindromai, todėl atkreiptinas dėmesys, jei šeimoje pirmos eilės giminaitė, jaunesnė nei 50 m. sirgo krūties ar kiaušidžių vėžiu ar yra keli kiaušidžių, krūties ar prostatos vėžio atvejai, diagnozuoti pirmos eilės giminaičiams – tokiu atveju galėtų būti tikslinga gydytojo genetiko konsultacija.
Kokia situacija Lietuvoje: ar laiku diagnozuojame ir gerai gydome? Ar gali būti geriau? Kokie gydymo metodai prieinami Lietuvos gyventojams?
Lietuvoje didelė dalis prostatos vėžio atvejų nustatoma ankstyvos stadijos, kai dar galimas radikalus ligos išgydymas. Tam turi reikšmės nuo 2006 m. vykdoma Prostatos (priešinės liaukos) vėžio ankstyvosios diagnostikos programa, kuri yra unikali pasaulyje. Paskutiniais duomenimis, mirtingumas nuo prostatos vėžio Lietuvoje yra mažėjantis.
Apskritai, prostatos vėžio diagnostikos ir gydymo galimybės Lietuvoje yra geros: remiamasi naujausiomis pasaulinėmis rekomendacijomis ir moksliniais įrodymais, vis daugiau atliekama pritaikomųjų prostatos biopsijų, taikomi pagrindiniai radikalaus gydymo metodai – spindulinė terapija, chirurginis gydymas, džiaugiamės kolegų pradėta taikyti robotine chirurgine technika. Valstybė kompensuoja didelę dalį pasaulyje naudojamų vaistų, skirtų prostatos vėžio gydymui. Be abejonės, yra kas gali būti geriau: kol kas Lietuvoje neturime tam tikro branduolinės medicinos tyrimo, vadinamo PSMA-PET, kuris labai svarbus diagnostikoje, tačiau atrodo, kad jau visai greitai šis tyrimas mūsų šalyje atsiras, taigi, situacija turėtų dar pagerėti.
Prostatos vėžio diagnozė patvirtinama paimant mėginius iš liaukos audinio – atliekant biopsiją. Kokie biopsijos metodai prieinami Lietuvoje? Kokios naujovės? Paminėjote pritaikomąsias biopsijas, gal galite papasakoti plačiau?
Įprastinė (sisteminė) prostatos biopsija atliekama paimant mėginius iš liaukos pagal tam tikrą standartizuotą schemą, bet iš esmės, bandant pataikyti į vėžį atsitiktinai. Atsiradus magnetinio rezonanso tomografijai, tapo įmanoma gan dideliu tikslumu aptikti prostatoje esančius židinius, įtartinus dėl piktybiškumo, todėl pradėtos taikyti vadinamos pritaikomosios prostatos biopsijos, t.y., mėginio paėmimas tiesiai iš tikėtino piktybinio židinio. Tokios biopsijos jau kelerius metus atliekamos Lietuvoje, kai kuriose didžiosiose ligoninėse, jų atliekama vis daugiau, kadangi vis plačiau diagnostikai taikoma prostatos magnetinio rezonanso tomografija. Sakyčiau, pritaikomoji prostatos biopsija jau net nelaikytina naujove, veikiau tai tampa standartu kokybiškai šiuolaikiškai diagnozuojant prostatos vėžį ir turėtų būti integrali ankstyvosios prostatos vėžio patikros dalis, siekiant nustatyti kuo mažiau kliniškai nereikšmingo vėžio.
Pritaikomosios prostatos biopsijos metu, magnetinio rezonanso vaizdai su juose pažymėtais matomais židiniais yra sugretinami su realiu laiku atliekamo prostatos ultragarsinio tyrimo vaizdais. Toks vaizdų suliejimas gali būti atliekamas operatoriaus galvoje (kognityvinė biopsija) arba naudojant specialią kompiuterinę programą. Taip pat pritaikomoji biopsija gali būti atliekama tiesiogiai kontroliuojant magneto rezonansu. Nacionaliniame vėžio institute taikome visus minėtus metodus, didžiąją dalį pritaikomųjų biopsijų atliekame su bendra nejautra, per tarpvietės odą, o ne per tiesiąją žarną, tai sumažina pacientų diskomfortą, infekcinių komplikacijų riziką.
Kam skiriama ši tobulesnė biopsijų paėmimo technologija? Visiems pacientams, kuriems nustatomas didesnis PSA? Ar yra kiti atrankos kriterijai?
Pritaikomoji prostatos biopsija rekomenduojama tiems vyrams, kuriems prostatos magnetinio rezonanso tomografijos tyrime randamas aiškus židinys, įtartinas dėl kliniškai reikšmingo vėžio. Tai yra pagrindinis kriterijus. Taip pat pritaikomosios biopsijos labai svarbios vykdant aktyvų stebėjimą dėl jau nustatyto prostatos vėžio, kai atliekamos pakartotinės biopsijos, siekiant įvertinti esamo naviko piktybėjimą ar naujai atsiradusius pokyčius.
Ieškome kliniškai reikšmingo prostatos vėžio, kurį turėtume imtis gydyti. Gal paaiškintumėte, ką reiškia „reikšmingas“?
Skamba keistai, kaip gali vėžys būti reikšmingas, ar nereikšmingas? Juk tai vėžys... Iš tiesų, kai kada diagnozuojamas žemo piktybiškumo, žemos rizikos prostatos vėžys, kuris vadinamas kliniškai nereikšmingu, nes progresavimo ir mirties nuo šio vėžio rizika yra labai maža. Tuo tarpu kliniškai reikšmingas prostatos vėžys yra tas, kuris jo negydant, tikėtina, progresuos ir sukels mirtį. Reikšmingumą apsprendžia naviko dydis, plitimas už prostatos ribų bei didesnis navikinės medžiagos kiekis ir blogesnės patologinės charakteristikos, nustatomos atlikus prostatos biopsiją.
Ką darome, kai nustatytas prostatos vėžys yra kliniškai nereikšmigas? Ar būna taip, kad per žmogaus gyvenimo metus kliniškai nereikšmingas prostatos vėžys taip ir netampa reikšmingu?
Nustačius kliniškai nereikšmingą prostatos vėžį, galima aktyvaus stebėjimo taktika, kuri leidžia išvengti radikalaus gydymo ir su juo susijusių komplikacijų tiems pacientams, kuriems nustatytas prostatos vėžys niekada nebūtų progresavęs.
Kita vertus, aktyvus stebėjimas reiškia ir tai, kad pacientui, kuriam pastebimas ligos progresavimas, gali būti laiku taikomas radikalus ligos gydymas. Iš tiesų, žemos rizikos prostatos vėžys gali taip ir netapti reikšmingu visą gyvenimą.
Kokie stebėjimo privalumai, kur slypi pavojai?
Kaip minėjau, pagrindinis stebėjimo privalumas, kad yra išvengiama, jei ir laikinai, radikalaus gydymo sukeltų komplikacijų, kurios būna ilgalaikės ir blogina gyvenimo kokybę. Tačiau yra ir tam tikrų pavojų. Pirmiausia, svarbu suprasti, kad nustatyta onkologinė liga, kurios eiga laikui bėgant gali kisti, todėl būtina nuolatinė urologo priežiūra, reguliari PSA patikra, pakartotinės biopsijos. Bloga ligos kontrolė, nustatyto stebėjimo režimo nesilaikymas gali lemti tai, kad progresavimas bus nustatytas pavėluotai. Taip pat dalis pacientų aktyvaus stebėjimo metu patiria stiprų nerimą žinodami, kad serga onkologine liga, todėl svarbus ne tik urologo, bet kartais ir psichikos sveikatos specialisto konsultavimas.
