Nors psichikos sveikatos priežiūros sistema Lietuvoje stipri ir gebanti prisitaikyti, R. Mazaliauskienės teigimu, jos veikimas humanitarinės krizės atveju priklauso nuo bendro visuomenės ir institucijų pasirengimo, rašoma pranešime spaudai.
Šiemet didžiulis dėmesys skiriamas psichikos sveikatai humanitarinių krizių metu. Kaip jos priežiūra organizuojama tokiomis aplinkybėmis?
Pirmas žodis, kuris ateina į galvą, yra „kitaip“. Šiuo metu didžiausia krizė, su kuria susidūrė mūsų psichikos sveikatos sistema, buvo Covid-19 pandemija. Ji buvo tikras išbandymas visai sistemai, ir reikia pasakyti, kad sistema ir joje dirbantys žmonės susitvarkė.
Kaip organizuoti pagalbą humanitarinių krizių metu, mes mokomės ir teoriškai, ir praktiškai: lankydami Ukrainos sveikatos ir psichikos sveikatos įstaigas, dalindamiesi patirtimi su Ukrainos kolegomis, kurie padarė kolosalų darbą perorganizuodami sistemą, surasdami galimybių veikti net labai sudėtingose sąlygose.
Be to, vyksta organizaciniai darbai, rengiami planai apie tai, kaip sistema galėtų veikti tam tikromis aplinkybėmis. Ruošiamas personalas tiek teorinių mokymų metu, tiek organizuojant sudėtingų situacijų imitacijas, kad galima būtų pamatyti veikimo ypatumus, klaidas ir modeliuoti galimą elgesį esant krizinei situacijai.
Kokie iššūkiai kyla psichikos sveikatos specialistams dirbant su krizės paveiktais žmonėmis?
Visų pirma, profesionalūs: kaip padėti, ką skirti, kaip rasti tinkamą, užsienio kalbą gerai mokantį psichiatrą, psichologą, psichoterapeutą? Kaip padėti tvarkytis su socialiniais iššūkiais, nes jie irgi svarbūs tiek psichikos sutrikimui vystantis, tiek sveikstant po jo. Tačiau tai darbas, kurį mes atliekame savo kasdienėje veikloje, susidurdami su įvairius sutrikimus turinčiais įvairaus konteksto pacientais.
Tačiau kitas darbo aspektas labai skaudus patiems asmenims, kurie teikia pagalbą – tai susidūrimas su kančia žmogaus, kuriam tą kančią sukėlė kitų žmonių veiksmai. Tai susiję su empatija kenčiančiajam, tačiau didelis tokių išgyvenimų kiekis neigiamai veikia pačių pagalbą teikiančiųjų psichikos sveikatą.
Kokie psichikos sveikatos sutrikimai ar emociniai sunkumai pasireiškia žmonėms, patiriantiems karo, migracijos ar kitų humanitarinių krizių poveikį?
Pirmiausia tai ūmios bei poūmės reakcijos ir vėlyvosios psichologinių traumų pasekmės. Ūmios reakcijos dažniausiai veikia iš karto po traumuojančios situacijos, tačiau vėlyvosios psichologinės traumos pasekmės gali išlikti dešimtmečiais. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose vis dar galima sutikti Vietnamo karo veteranų, kurie lanko psichoterapiją, vartoja medikamentus, nes jiems vis dar pasireiškia reakcijos, patirtos prieš dešimtmečius.
Ūmios reakcijos yra skirtingos, jos gali pasireikšti sujaudinimu, sustingimu ar panašiomis būsenomis, kurios yra gana trumpalaikės. Vėliau, prisiklausomai nuo aplinkybių bei paties žmogaus asmenybės, vystosi ar nesivysto potrauminis streso sutrikimas ar kitos būsenos siejamos su psichologinių traumų poveikiais.
Manau, kad šių vėlyvųjų pasekmių ateityje matysime nemažai. Svarbu, kad ūmios reakcijos nepereitų į vėlyvąsias pasekmes. Tai priklauso nuo individualių asmeninių savybių, o taip pat individualaus pasiruošimo tokioms situacijoms. Kiti svarbūs faktoriai: kaip greitai suteikiama pagalba, ar traumuojanti situacija tęsiasi ar kartojasi, kokios jos pasekmės pačiam žmogui bei jo artimiesiems.
Kaip ši tema atsispindi Lietuvos kontekste? Kaip dažnai mūsų specialistai susiduria su pagalbos poreikiu žmonėms, pabėgusiems iš karo ar kitų krizių paveiktų šalių?
Ko gero, jaudinomės, kad gali tekti susidurti daugiau, tačiau tas pagalbos ieškančių žmonių srautas yra neperteklinis mūsų sistemai. Pagalbos ieškantys žmonės, pabėgę iš kitų kraštų, tai pirmiausia ukrainiečiai, kurių šalį niokoja karas ir kurie išgyveno baisias situacijas, dėl ko turėjo palikti šalį, namus, artimuosius.
Yra ir kitų pasaulio konfliktų zonų asmenų, kurių tikrai daug matome gatvėje. Dalies jų istorijos irgi traumuojančios, nors jų pagalbos paieškos, sakyčiau, retesnės. Sunku pasakyti kodėl – galimai tai yra kultūriniai ypatumai ar nesijautimas, kad būsi suprastas, sulauksi pagalbos, palaikymo.
Ukrainos piliečiai lengviau kreipiasi pagalbos, tikriausiai tą įtakoja ir seni geri abiejų šalių santykiai, tam tikras supratimas, kad jie randasi draugų krašte, o iš draugų visada gali tikėtis pagalbos. Tokių pacientų mes turime nemažai.
Reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną svarbų dalyką: dabar mes dažniausiai vis dar susiduriame su ūmiomis psichologinės traumos pasekmėmis, tačiau vėlyvosios, atidėtos pasekmės tikrai bus jaučiamos dar daug metų.
Ar Lietuva turi pakankamai resursų tokiai pagalbai organizuoti?
Pažiūrėjus į mūsų psichikos sveikatos priežiūros sritį apskritai, matoma, kad visuomenėje turime gerai veikiančią sistemą, turime komandinį darbą, turime daug įvairių specialistų, kurie gali teikti būtiną pagalbą konkrečiam žmogui su konkrečiais sunkumais.
Psichikos sveikatos priežiūros specialistai puikiai moka organizuotis darbą taikos sąlygomis, tačiau neužmirškime, kad ir iššūkių laikotarpiu, prasidėjus Covid-19 pandemijai, psichikos sveikatos priežiūros sistema ne tik atlaikė, bet ir optimizavo savo veiklas. Pavyzdžiui, buvo išplėtotos nuotolinės konsultacijos, kuriomis patogu naudotis ir dabar, ir kurios gali būti panaudotos tam tikrų sudėtingų situacijų metu, kai specialistai negali pasiekti žmogaus ar jis – jų.
Kaip sistema veiktų humanitarinės krizės atveju, priklauso nuo pačios sistemos, įvairaus lygio jos vadovų bei kiekvieno sistemoje veikiančio žmogaus pasiruošimo. Ir, aišku, bendro visuomenės ir šalies pasiruošimo, nes jo nesant, kad ir kokia ji puiki būtų, psichikos sveikatos priežiūros sistema izoliuotai puikiai nefunkcionuos.
Kokių priemonių, Jūsų manymu, reikia, kad visuomenėje mažėtų stigma dėl psichikos sveikatos problemų, ypač tarp traumuojančią patirtį išgyvenusių asmenų?
Tikriausiai tai turėtų būti susiję su bendru visuomenės tolerancijos ir atvirumo kito kitoniškumui augimu. Nes psichikos sutrikimu susijusio asmens priėmimas siejasi su kiekvieno mūsų gebėjimu priimti kitokį žmogų.
Kitas svarbus aspektas – visuomenės švietimas: apie tai, kas yra psichikos sutrikimas, apie tai, kas vyksta su žmogumi, išgyvenančiu traumuojantį įvykį, ir kas su juo vyksta praėjus mėnesiui, metams ar dešimtmečiui. Manau, kad kartais svarbu ne tiek teorinės medžiagos pateikimas, kiek „gyvos“ istorijos, papasakotos tai patyrusių arba tai mačiusių žmonių.
Autorius: Georgijus Neverovskis
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
