Po skyrybų su pinigus padirbinėjusiu vyru Jūratė dirbti ir kurti gyvenimo išvyko į Airiją, kur greitai gyventi kartu atvyko ir vaikai Gintarė bei Lukas. Airijoje moteris su vaikais gyveno nedideliame mieste Limerike. „Jis toks jaukus, žmonių nedaug, gal kokių Šiaulių dydžio, jei su Lietuva lyginti“, – pasakojo Jūratė.
Vaikams suaugus ir pabaigus mokyklą, Jūratė jau dirbo gerai žinomoje „Pfizer“. Nors gyvenimas Airijoje moteriai patiko, jos vaikai panoro kelti sparnus į Londoną: „Kai vaikai baigė mokyklą Airijoje, jie abu norėjo studijuoti Londone. Lukas įstojo į biomedicinos mokslus, o Gintarė į dizaino studijas dailės universitete.“
Vaikams išvykus tęsti mokslų išsikraustyti nusprendė ir pati Jūratė, tačiau Londone moteris savęs nematė. „Aš likau viena Airijoje, vieniša pasidarė, pagalvojau, kad reikia kažką daryti, bet į Londoną keltis nenorėjau. Londonas man per didelis miestas“, – pasakojo rašytoja.
Išsikraustė į Briuselį
„Pfizer“ įmonėje dirbusi moteris gavo galimybę persikelti į Briuselį, kuriame įsikūrusi centrinė įmonės būstinė. Jūratė pasakojo, kad į Briuselį išvažiavo labai laiminga, o šiuo pasiūlymu itin džiaugėsi – didelės galimybės, daug perspektyvų.
Moteris neslėpė, kad išsikraustymą šiek tiek paskatino ir naujas širdies draugas. „Vaikai jau studijavo Londone, įsitvirtino. Tą pačią vasarą mes visi ir išsivažinėjom. Naujas darbas, naujos galimybės, nuostabus kolektyvas. Tuo pačiu metu susiradau ir draugą, gal tai šiek tiek ir pastūmėjo persikėlimą į Briuselį“, – atskleidė pašnekovė.
Briuselyje Jūratės gyvenimas klostėsi lyg iš romantinio filmo: ji pasakojo, kad turėjo daug gražių planų, kartu su draugu įsigijo ir įsirengė namą, kuriame planavo atšvęsti Kalėdas. „Buvo draugas, buvo namai, buvo darbas, buvo viskas. Atrodė, kad Briuselis bus mano paskutinė stotelė“, – prisiminė Jūratė.
Planus sujaukė avarija
Jūratė pasakojo, kad su vaikais, gyvenančiais Londone, matydavosi dažnai. Traukiniu Briuselį iš Londono galima pasiekti vos per keletą valandų. Pirmąsias Kalėdas Briuselyje Jūratė planavo sutikti kartu su savo vaikais, tačiau planus sujaukė avarija.
Jūratės dukra Gintarė pas mamą svečiavosi jau porą savaičių, o Kūčių rytą traukiniu turėjo atvykti ir sūnus Lukas. „Palikau dukrą miegoti, mano vaikinas išvažiavo supirkti paskutinius pirkinius Kalėdoms. Nuvažiavau į stotį pasitikti Luko, bet jis neatvažiavo. Jo telefonas buvo išjungtas ir aš nebežinojau, ką daryti.
Aš dar buvau stoty, užsivedžiau mašiną ir ruošiausi išvažiuoti, bet man paskambino nežinomas numeris. Skambino policijos pareigūnas, kuris pranešė, kas nutiko. Grįžau namo, greitai susimečiau būtiniausius daiktus ir su Gintare kartu išvažiavom į Londoną. Taip į Briuselį ir nebegrįžau“, – pasakojo rašytoja.
Jūratę pribloškė siaubinga žinia – Luką Londone partrenkė taksi automobilis. Moteris Briuselyje paliko viską. Po eglute liko supakuotos ir Kalėdinės bei gimtadienio dovanos – Luko gimtadienis buvo gruodžio 19 dieną. Ji neslėpė, kad tikėjosi, jog greitai galės grįžti, tačiau gyvenimas susiklostė kitaip.
„Išvažiavau be galutinio bilieto ir net neįsivaizdavau, kada grįšiu. Jei atvirai, galvojau, kad greit grįšiu. Aš net Lukui šliures įmečiau, galvoju, pagulės ligoninėje, ir grįšim, bet ne taip viskas išėjo“, – prisiminė moteris.
Reabilitacija, trunkanti visą gyvenimą
Po 12 valandų Jūratė su dukra jau buvo Londono ligoninėje. Moteris pasakojo, kad Lukas ligoninėje atsidūrė jau be sąmonės – jis patyrė labai sunkią galvos traumą ir iš kart paniro į komą. Supratusi, kad Lukui reikės pagalbos atsitiesti, Jūratė persikėlė į Londoną.
Pabudęs iš komos Lukas visko turėjo mokytis iš naujo. „Kai yra tokie dideli pažeidimai ir kai žmogus iš vis nieko nebevaldo jam reikia mokytis visko iš naujo. Kvėpuoti, valgyti, kalbėti. Jau nekalbu apie atsisėdimą, atsistojimą, apie vaikščiojimą. Po tokios traumos reikia išmokti viską.
Reabilitacija po tokių traumų yra visam gyvenimui. Iš pradžių ji yra intensyvi, o vėliau ne tokia intensyvi, bet ji lieka visam gyvenimui“, – išgyvenimais dalijosi pašnekovė.
Lukui atsigavus ir sustiprėjus, jis persikėlė gyventi vienas. Įsikūrė Londone, vieno kambario butuke. Jūratė atskleidė, kad dėl sūnaus išsikėlimo jaudinosi daugiau, nei jis pats, tačiau savarankiškumas Lukui labai padėjo. Lukas vėl buvo pradėjęs mokytis, tačiau dėl trumposios atminties sutrikimų, mokslų pabaigti nepavyko.
Jūratė pasakojo, kad atminčiai lavinti Lukas mokosi kalbas. „Kalbų mokymasis padeda lavinti atmintį ir neuroplastiškumą. Visiems žmonėms jį reikėtų lavinti. Po tokių traumų kaip Luko, lavinimas yra būtinas. Itališkai, atvažiavęs pas mus, jis puikiai susišneka su vietiniais, ko dar aš negaliu padaryti“, – sakė pašnekovė.
Išvyko ieškoti saulės
Po dvejų metų Luko gyvenimo atskirai Jūratė įsitikino, kad Londone jos ir Gintarės niekas nebelaiko. Dukra jau buvo pabaigusi mokslus, o Jūratė suprato, kad jos darbas jai paprasčiausiai pabodo. „Kai gyvenau Londone, dirbau pagal savo specialybę, buvo labai daug veiklos, buvo įdomu, daug ką galėjau keisti ir daryti, bet paskui pajutau, kad man darosi nebeįdomu.
Visi tie mano mokslai, strategijos, skaičiavimai... Tiesiog nebeįdomu, norėjau kažko tai naujo. Ir tas viskas sutapo su mūsų noru keltis kitur. Mes pasiilgom saulės, ir dukra nusprendė, kad turim važiuoti į Siciliją. Keletą kartų ten atostogavome, mums labai patiko ir kažkaip pagalvojome, kodėl gi ne. Taip ir atsidūrėme Sicilijoje, visiškai netikėtai, atrodo, lyg gaublį pasukus ir pirštu dūrus“, – su šypsena prisiminė pašnekovė.
Sicilijoje – nauji planai
Jūratė pasakojo, kad siūti mėgo nuo vaikystės, o kūrybiškumas persidavė iš kartos į kartą. Jūratės mama baigusi dailę bei rūbų modeliavimą, pati Jūratė siūdavo sau drabužius, o jos dukra Gintarė baigė dailę ir kartu su draugu įkūrė įmonių įvaizdžio kūrimo kompaniją.
„Mes kažkaip užsimirštame ir ignoruojame savo tikrąjį pašaukimą. Aš leidau savo vaikams rinktis ir daryti tai, kas jiems teikia malonumą. Kai žmonės neklauso savo širdies jie arba tampa nelaimingi arba galiausiai grįžta prie savo pašaukimo.
Aš mokiausi tai, kas buvo saugu ir užtikrintų pajamas, o kadangi mano vaikai dabar atsistojo ant kojų, aš pradėjau lepinti save ir mokytis tai, kas man patinka“, – pasakojo Jūratė.
Grįždama prie savo pašaukimo, Jūratė Sicilijoje pradėjo kurti drabužius. Ji pasakojo, kad pilna galva pasinėrė į drabužių siuvimą, važinėjo po parodas, bendravo su tiekėjais, kūrė drabužių pavyzdžius. Savo kurtas sukneles Jūratė vis dar nešioja, tačiau pasaulį sustabdžiusi pandemija sutrukdė ir moters planams.
„Reikėjo viską pristabdyti ir mano gražiuosius suknelių modelius pakabinti į spintą. Dabar tokia situacija, kad žmonėms reikia laiko prisiderinti prie naujos gyvenimo normos, turbūt ir pirkimo bei rengimosi įpročiai keisis. Tiesiog palikau tas sukneles džiaugtis sau, o toliau žiūrėsim, kaip bus, bet tos minties nepametu“, – pasakojo moteris.
Sicilijoje Jūratė susidomėjo ir naujais mokslais. Ji pasakojo, kad psichologija ją domino visą laiką, tačiau dar labiau į tai gilintis pradėjo po Luko traumos. „Man buvo labai įdomu, ką duoda žmogaus tikėjimas, kiek tai prisideda prie jo gyvenimo. Kai prasidėjo karantinas ir sustabdžiau suknelių verslą visiškai atsitiktinai užtikau Greitosios tranformacijos teoriją (rapid transformation therapy).
Ten yra sumaišytos kelios mokslų rūšys. Tai yra šiuolaikinis, greitas būdas padėti žmonėms. Džiaugiuosi, kad ten įlindau, nes ne tik savo žinias gilinu, bet ir matau labai didelę galimybę padėti žmonėms. Ypač dabar, per pandemiją, kai yra daug nusivylimų, pykčio, liūdesio“, – sakė Jūratė.
Mintis susidėlioti padėjo dienoraštis
Šiais metais Jūratė gali pasidžiaugti ir dar viena naujiena – knyga „Mamos dienoraštis“. Dienoraštį moteris pradėjo rašyti po sūnaus nelaimės. Viena seselė, pamačiusi, jog Jūratei labai sunku, pasiūlė jai išlieti mintis sąsiuvinyje.
„Pradėjau aprašyti sūnaus būklę, daug ką užsirašinėjau, daug ką pastebėjau, ir tai man padėjo. Buvau mama, kuri labai daug laiko verkė, bet buvau kaip ir projektų vadovė, ir pasakiau „Dabar, Lukai, mes tvarkysimės.“ Ten užrašyta viskas – kada jis pirmą kartą pradėjo kvėpuoti be aparatų, kada prakalbo, kada vaikščioti pradėjo“, – pasakojo rašytoja.
Moteris pasakojo, kad dienoraštis padeda aiškiau matyti, per kiek laiko sūnus atsigavo: „Dabar, kai žiūriu filmus, ir žmogus pabudęs iš komos lyg niekur nieko atsigauna... Taip, deja, nebūna“
Jūratė pasakojo, kad įvykius lyg šiandien atsimintų ir be dienoraščio, o pasidalinti tokiais asmeniškais ir jautriais išgyvenimais paskatino kelios priežastys.
„Knyga labai atvira ir nuoširdi. Labai daug ko buvo likę neišsakyta netgi artimiesiems, nes nenorėjau užkrauti savo rūpesčių ir daug ką išgyvenau savyje. Labai norėjosi išsipasakoti, tai va dabar ir išsipasakojau.
Be to, supratau, kad dabar jau tikrai viskas praeity. Lukas vaikšto, jis savarankiškas. Viskas gerai, mes viską išgyvenome. Dar vienas dalykas – manęs dažnai klausė, ypač tie žmonės, kurie mums padėjo, kaip laikosi Lukas. Su knyga norėjau atsidėkoti žmonėms, kurie mums padėjo.
Norėjau visiems žmonėms padėkoti ir parodyti, kad ta pagalba nebuvo veltui. Be tos pagalbos nebūtume išsikapstę“, – pasakojo pašnekovė. Jūratės knyga prekyboje pasirodyti turėtų jau šią savaitę.
Moteris taip pat pasakojo, kad ateities neplanuoja – „Po tokių įvykių supranti, kad nieko negali planuoti, gali tik svajoti. Gyvenu šia diena ir labai tuo džiaugiuosi. Patarčiau visiems tą daryti“, – su šypsena sakė pašnekovė.
Jūratė sakė, kad Sicilija tikrai nėra paskutinė šalis, o ir galimybės grįžti į Lietuvą neatmeta. Tačiau gyventi norėtų tik prie jūros. „Jeigu prie jūros – taip, iš karto, bet pripratau prie saulės, tai man gali būti nedidelis saulės trūkumas, bet niekada nesakau niekada“, – juokavo pašnekovė.
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg
)
