Psichologai vieningai tvirtina, kad sutuoktinio mirtis yra vienas baisiausių išgyvenimų, o tą liudija ir našle tapusi Dalia. Nors ji dabar panirusi į darbus ir save atradusi itin mėgstamoje veikloje, vis tik prasitaria – jos gyvenime būta visko.
Dalia, sutarti mūsų interviu laiką buvo pakankamai sudėtinga – buvote neseniai grįžusi iš Graikijos, intensyviai dirbate, ruošiatės seminarams. Pasidalinkite, į kokias veiklas esate panirusi ir kokiomis temomis konsultuojate klientus?
Gyvendamas mūsų planetoje, žmogus susiduria su įvairiomis užduotimis ir dažniausiai jas vadina problemomis. Mano pagrindinė užduotis yra padėti susivokti, išeiti iš nepageidaujamų būsenų, situacijų ir vėl į jas nepatekti.
Mano tikslas – perduoti žinias, kaip pats žmogus gali susitvarkyti su savo vadinamosiomis problemomis, suteikti palaikymą tol, kol jam to reikia. Ši mano tarnystė tęsiasi jau 20 metų ir kuo toliau, tuo didesnę prasmę tame matau.
Pastebėjau, kad dalį savo laiko leidžiate Graikijoje. Dalia, kaip atradote šią šalį ir kuo ji jus sužavėjo?
Graikija man atsivėrė kaip neįtikėtina vieta, kuri šiuo metu suteikė jėgų, šviesos ir atsinaujinimą. Norėjau pailsėti ir jutau, kad to poilsio man reikėjo kaip oro. Važiavau be lūkesčių, o dovanų gavau labai daug.
Žinoma, tai nieko materialaus, nes kaip išvažiavau su 10 kilogramų, taip su jais ir grįžau, tačiau tai, kas liko viduje, neišmatuosi ir nepasversi. Rodos, pailsėjau už amžinybę, nors dar tikrai tai pratęsiu.
Pagyventi ilgesnį laiką Graikijoje su galimybe sugrįžti tikrai norėčiau. Aš myliu Lietuvą ir jos žmones, būdama Graikijoje suvokiau, kokie ištvermingi mes esame.
Mes labai lanksčiai sugebame transformuotis, turėdami visus keturis metų laikus. Man kartais atrodo, kad esant tokioms sąlygoms, viršijame savo galimybių ribas.
Jei paprašyčiau palyginti Graikiją su Lietuvą – kurioje šalyje matote daugiau pranašumų? Kur linksta jūsų širdis?
Nedrįstu kalbėti apie Graikijos pranašumus prieš Lietuvą, galiu tik pasakyti, kodėl man ten patiko. Visų pirma, aš gyvenau atokiau nuo turistinių vietų. Mane supo šilti, nuoširdūs žmonės, tarp kurių ir lietuviai. Oras šiltas, vanduo šiltas, maistas skanus ir šviežias.
Kalbant apie kainas, jos labai įvairios. Visus produktus, kurių reikia, gali susirasti kaip ir mūsų parduotuvėse. Tiesa, visur reikia pajusti vietinį pulsą.
Kita vertus, kai kažkur važiuoju, tai ne todėl, kad noriu kažką išgyventi svetur, nes nuo savęs nepabėgsi niekur. Važiuoju pailsėti, praplėsti savo akiratį, išeiti iš komforto zonos ir tobulėti. Noriu susipažinti su tuo, ką man naujo paruošė visata.
Daugelis žmonių sako, kad pradėti naują gyvenimo etapą ir išmėginti kitokį gyvenimo būdą tinkamiausias laikas, kai vaikai užaugę, kuriasi savarankiškus gyvenimus, tada, tarsi, nesi pririštas prie ugdymo įstaigų, popamokinės veiklos bei nuolatinės atsakomybės. Vis tik tuo pačiu ištuštėję namai atveria kitus skaidulius. Ar aplinkos pakeitimas jums padėjo išgyventi šį etapą?
Iš tiesų, išvažiuoti pagyventi svetur man dabar daug lengviau. Vaikai išauginti, galiu darbuotis nuotoliu, bet žinau, kad tai būtų laikinai. Tokios mintys yra dabar, tačiau po kurio laiko jos gali keistis, priklausomai nuo patirčių ir aplinkybių.
Kažkada, kelionės po Indiją metu, atėjo mintis ir pasakiau sau, kad jeigu būčiau jauna ir neturėčiau įsipareigojimų, keliaučiau po pasaulį.
Iki dabar pamenu tos akimirkos pojūtį. Toks laisvės ir galimybių jausmas apgaubė ir tik tą pačią akimirką artimųjų veidai priminė, kaip juos myliu ir ilgiuosi. Va toks maištas viduje kartais vyksta.
Suvoki, kad yra įsipareigojimai, atsakomybė, meilė, bet laisvės troškimas – užburiantis. Tą akimirką net nesupranti, kokios gi tos laisvės tu nori?
Praėjo aštuoneri metai po jūsų vyro ir visoje Lietuvoje mylimo Gintaro Ruplėno mirties. Ar praėjus tokiam laikui galite pasakyti, kad laikas užgydo netekties žaizdas? Ar įmanoma susitaikyti su tokiu skausmu ir kas padėjo jums?
Mano šeimos netektys sustiprino ir išmokė pagrindinio dalyko, kad nieko negalime savintis, visi esame laikini svečiai.
Prisiimti atsakomybę už du yra sunku, kartais gali atrodyti nepakeliama. Lūžis įvyksta tada, kai išmoksti ja pasidalinti su Dievu, atsiduodi jam ir prisiimi tik tai, kas nuo tavęs priklauso.
Tada pajunti lengvumą, atsipalaiduoji ir gyveni pasitikėjime. Jeigu to nepraeisi, palūši, našta per daug didelė. Pažinusi giliausią liūdesį, suradau džiugesio formulę. Čia kaip po užsitęsusio danties skausmo staiga palengvėja, pamatai pasaulį kitomis spalvomis ir supranti, gyvenimas tęsiasi!
Visi iškeliavusieji – Gintaras, tėvai, jie amžiams su mumis. Tik jų dėka išmokau juos jausti visada kartu ir suprasti, kad nėra ribų. Kažkada tai buvo tik žinios, dabar tai ir patirtis.
Jų buvimas kartu praturtina, padeda, moko. Tai dovana, kad buvome ir esame amžinybėje. Ar laikas gydo žaizdas? Laikas gali nuraminti, bet žaizdos gali ir neužgyti. Tam reikia praktikos ir žinių.
Aš pati naudojuosi ir perduodu holodinamikos praktiką. Man ir daugeliui kitų ši praktika padėjo. Kiekvienas suras savo, svarbu ieškoti.
Norintiems mokytis, praplėsti komforto ribas, siūlau jungtis kelionei į Graikiją su manimi, sausio pabaigoje.
