Po gimdymo praėjo jau keturi mėnesiai, tačiau Donatos (aut. – vardas pakeistas) šios frazės neapleidžia ir persekioja visur, kur beeitų, ir ji tik dabar atrado stiprybės savyje visą tai išgyventi dar kartą. Moteris su naujienų portalu tv3.lt sutiko pasidalinti istorija, kuri jai nutiko susilaukus pirmojo vaiko.
Negana to, kad gimdymo metu ne viskas ėjosi sklandžiai ir pati mama patyrė komplikacijų, moteris sako, kad tokiomis jautriomis aplinkybėmis iš ligoninės darbuotojų sulaukė sarkastiškų pastabų dėl negalėjimo rūpintis vaikeliu ar savo savijautos. Vis dėlto moteris pripažįsta, kad buvo ir tokių darbuotojų, kurie rūpestingai suteikė pagalbą. Donata jiems už tai yra labai dėkinga.
Ir nors gimdymas yra labai intymus dalykas, todėl dažniausiai moterys yra linkusius šias patirtis pasilikti sau, bet po to, ką jai pačiai teko patirti, Donata nenori tylėti.
„Supratau, kad, jei nesidalinsiu, niekas niekada nesikeis. Jei mes nesidalinsim savo patirtimis garsiai, o tik savam uždaram rately paverkšlensim apie tai, kaip viskas pas mus supeliję, tie pelėsiai niekada ir neišnyks, jie dauginsis kaip parazitai, palikdami mumyse savo nuodus.
Taigi šis tekstas gal pasaulio ir neapvers aukštyn kojom, parazitam sąžinės nepabudins. Užteks to, jei jis apšvies mus realistiškomis spalvomis, o ne instagrame išlaižytomis gimdymo istorijomis“, – savo istoriją pradeda moteris.
Vietoj skatinimo pasiūlė pagulėti vonioje
Donata mama tapo šių metų rugpjūtį, ji gimdė vienoje Kauno ligoninėje. Moteris į ligoninę atvyko dar silpnai jusdama sąrėmius, tačiau šiek tiek kraujuodama, todėl ją paguldė į gimdyklą, o ją lydėjusiam vyrui liepė važiuoti namo.
„Vyras grįžo paryčiais. Su šypsena, muzika ir palaikymu prasidėjo mūsų dukters atėjimas į šį pasaulį. Tik su kiekviena valanda, kiekviena minute viskas temo, pilkėjo ir dažėsi juoda spalva. Kadangi pirmi penki gimdos kaklelio centimetrai vėrėsi gana neblogai, su vyru nudžiugome ir nusprendėme gimdyti be nuskausminamųjų. Galvojome, jei tiek pakėlėme, pakelsime ir daugiau. Gaila, nežinojome, kas iš tiesų tuo metu dedasi mano viduje“, – sako ji.
Iš nors iš pradžių viskas atrodė neblogai, skausmai pradėjo didėti. Laikas bėgo, pasikeitė ir personalo pamaina.
„Valandos slinko, man tik blogėjo. Vyras prašo gydytojų kažką daryti, nes skausmai tampa nebepakeliami, gimdos kaklelio prasivėrimas strigo ties aštuoniais–devyniais centimetrais ir jau kuris laikas nė iš vietos daugiau. Įeina gydytoja ginekologė ir rodo mums diagramą.
Sako: „Pagal viską, jūs jau turėtumėte būti pagimdę, dėl gimdyvės nuovargio greičiausiai sustojo gimdos kaklelio vėrimasis. Kadangi dar nesate pagimdę, siūlome skatinti gimdos kaklelio vėrimąsi (berods, oksitocinu)“.
Mes, žinoma, iškart sutikome, jau norime susitikti su savo mažąją, o ir man jau akyse žalia darėsi. Gydytoja išėjo, tikimės, kad grįš su skatinamaisiais. Įėjusi sako, vis dėlto gal prisileiskite vonią, dar kokią valandą pagulėkite. Ką? Ar ne ji ką tik mums sakė, kad turėtume būti pagimdę ir jau būtina skatinti?“, – retoriškai klausia Donata.
Moteris priduria, kad trys skirtingos gydytojos savo rankomis tikrino, kiek atsivėręs gimdos kaklelis, o dukart jai suklykus iš skausmo dvi iš jų pakomentavo tą patį: „Ko čia staugi, taiga per čia vaikas išlįsti turės“.
Liepė nerėkti
Kadangi tai pirmasis Donatos ir jos vyro vaikelis ir jie nieko nenusimano apie tai, kaip turėtų vykti gimdymas, prisileido vonią. Tačiau joje moteris ištvėrė vos 15 minučių.
„Silpau, atrodė, tuoj sąmonę prarasiu… Nuoširdžiai sakau – galvojau, kad išprotėsiu. Vyras vėl kviečia gydytojus, prašo imtis priemonių. Pagaliau prasideda skatinimas. Klausia, ar nenoriu stangintis. Ne, nenoriu. Ok, laukiam toliau, kol neatsiras noras, gimdymas neprasidės.
Man pradėjo tirpti kojos, rankos ir galiausiai galva, veidas… Nuo tada tik pamenu, kad spėjau tai pasakyti vyrui, o įėjusi gydytoja sušuko „Negalima taip juokauti su oksitocinu!“. Iki dabar nežinau, ką ji tiksliai turėjo omenyje.
Ir tada baltas lapas. Iki kažkur kosmose klaidžiojančių žodžių „Donata, grįžk pas mus“. Grįžau. Jau guliu ant gimdymo stalo-lovos, vaikelis pakeliui, nors stangintis noras niekada taip ir nebuvo atėjęs. Ir net šią sunkiausią mano gyvenimo akimirką, kai taip reikėjo padrąsinančio ir palaikančio žodžio, ant manęs rėkė...“, – pasakoja ji.
Moteris nedrįso pati joms prieštarauti ar ką nors atsikirsti, to neleido ir savo vyrui, nes juk gydytojų rankose ir yra judviejų dukrelės, ir pačios Donatos gyvybė.
„Jos rėkė „Ko čia staugi, taigi dar neatėjo sąrėmis“, „Nešauk, vaiką išgąsdinsi“. O man be proto skaudėjo. Tokio skausmo su niekuo nesulyginčiau. Ir ne tik sąrėmio metu, man nuolat skaudėjo... Dabar, kai jau žinau, kas tuo metu greičiausiai vyko, suvokiu, kad ne be reikalo...
Visgi išgirdusi, kad liko nedaug, sukaupiau visas jėgas ir po lygiai septyniolikos su puse valandų nuo atsiradimo ligoninėje išgirdau verksmą. Mūsų Stebuklo, mūsų mergaitės pirmąjį verksmą. Pamenu, spengė ausyse, akyse viskas tarsi išblukę. Dangus su žeme susimaišę... Už vienintelį dalyką esu dėkinga gydytojai ginekologei – ji pasiūlė įsiamžinti, nes tokios akimirkos nebepakartosi“, – prisimena ji.
Skausmo priežastis slypėjo giliau
Praėjus porai valandų Donata buvo perkelta atgal į palatą. Moteris sunkiai pakilo iš lovos, bet jai tai pasirodė normalu, nes neseniai gimdė. Tada suprato, kad paeiti negali. Tačiau išgirdo, kad tai normalu ir į palatą buvo nuvežta su neįgaliojo vežimėliu.
„Grįžus į palatą – tiesiai į lovą. Eina viena, kita valanda, o man nė kiek negerėja... Bandau sėstis iš gulimos padėties, niekaip. Pilvo srityje nepakeliamas skausmas, paralyžiuodamas mane nuo pusės. Su vyro pagalba šiaip ne taip atsisėdu. Bandau stotis – niekaip. Vėlgi su vyro pagalba šiaip ne taip.
Paeiti? Be šansų. O jau praėjusios, berods, devynios valandos po gimdymo, šiuo metu berods lygiai trys valandos nakties. Įtarimas, kad kažkas ne taip. Vaikas pirmas, mes juk nežinom, o gal ir normalu. Bet liežuvio juk niekas nenupjaus, jei paklausi specialistų nuomonės. Taigi vyras pakvietė gydytojus. Atėjo dvi, viena jų – gimdymą priėmusi ginekologė“, – pasakoja ji.
Atėjusios gydytojos pradėjo Donatos klausinėti, kas nutiko. Nors moteris sakė, kad jai labai skauda ir negali net pajudėti, tačiau gydytojoms tai pasirodė visiškai normalu. Tačiau Donata nenusileido ir pakartojo, kad jai skauda kažkur giliai pilvo srityje. Gydytojos galvojo, kad skausmą sukelia susitraukinėjanti gimda, tad pasakė moteriai atsistoti.
Donatai taip skauda, kad ji sunkiai gali atsistoti, bet vis dėlto įvykdo gydytojų prašymą. Gydytojos apžiūrėjo ir patvirtino, kad su moters gimda viskas yra gerai, todėl liepia gulti ant nugaros. Gydytojos vėl apžiūri, nepastebi nieko blogo ir pasako, kad dabar nieko negali padaryti ir ji turi laukti ryto.
„Jos išėjo. Likome visiškoje nežinioje. Lygtais tą naktį bent jau suleido nuo skausmo vaistų...
Kitą rytą – nauja pamaina. Laimei, malonesnė. Man padarė rentgeno nuotrauką ir pagaliau paaiškėjo tikroji priežastis. Ji vadinasi simfiziolizė. Kai pirmą kartą šį žodį išgirdau, neturėjau suvokimo, ką tai reiškia. Ir nežinojau, „ant kiek rimtas“ tas mano taip vadinamas simfizitas. Paklausiau gydytojos, sakė, kad pakankamai rimta. Ok, „aišku“.
Pasirodo, kad simfiziolizė – tai dubens kaulų atsiskyrimas, suminkštėjus gaktinei sąvaržai, o tai įtakoja hormonas relaksinas. Mano organizmas tam, kad pagimdyčiau dukrytę, jo pagamino per daug. Ir dėl to kaulas prasiskyrė dvidešimt devyniais milimetrais. Dvidešimt devyniais. Norma – šeši. ŠEŠI. Apie tai sužinojau vėliau, kai pareikalavome tiksliai įvardinti mano būklę. Buvo akivaizdu – personalas nedaug susidūręs su panašiomis situacijomis“, – pasakojimą tęsia ji.
Įžeidimai tęsėsi ir toliau
Donata dienas leido ligoninėje ir kiekvieną kartą pasikeitus naujai pamainai vis girdėdavo naujas rekomendacijas: vieni sakė, kad reikia judėti, kad dubens kaulai sugrįžtų į vietą, kuo daugiau nešioti specialų diržą, o kiti, kad galima tik ilsėtis ir diržą laikyti ne daugiau nei keturias valandas.
„Taip ir likau su savo diagnoze ligoninėje dar kelioms dienoms. Vaistas – tik nuskausminamieji, kurie ir tai ne pašalindavo, o kiek apramindavo skausmus. Iš palatos neišėjau penkias dienas. Pasakojo vyras, kaip jam pačiam keista matyti kitas mamas, koridoriuj vaikščiojančias.
Man liepė praustis po kiekvieno pasišlapinimo. Bet aš net atsisėsti nesugebėjau. Apiprausė tik vieną kartą. Kitus kartus – pūk?
Po kelių dienų, milimetrų atstumais pradėjau judėti. Vaikštynės niekas nedavė, todėl naudojausi mergytės lovytės rėmu, kuris buvo ant ratukų“, – pasakoja Donata.
Tačiau tai dar nebuvo pabaiga. Atėjus gydytojai ir pradėjus klausinėti apie vaiką, Donata nežinojo visų atsakymų, todėl gydytoja ėmė priekaištauti, kad moterys devynis mėnesius atostogauja ir tik tada ima domėtis, kaip vaiką prižiūrėti, todėl jos atrodo, kaip „iš medžio iškritusios“.
„Ateina į palatą vaikų gydytoja su sesute. Vyro tuo metu nėra šalia. Prieina prie dukrytės, sesutė pradeda ją nurenginėti. Šneku su gydytoja, gulėdama lovoje. Sesutė paklausė: „O jūs taip ir gulėsite, mamyte?“.
Ne, atskrisiu su savo paralyžiuotomis kojomis. Aš guliu prikaustyta prie lovos, grauždama save, kad nesugebu vaiku pasirūpinti ir šiai dienai pati kaip vaikas esu savo vyrui. Nuostabiam vyrui, didžiąją seselių ir slaugytojų darbo dalį atlikusį.
Užgauliojimas po užgauliojimo, o mes vis dar ligoninėj. Tai dėl manęs, tai dėl dukrelės“, – tęsia pasakojimą ji.
„Tikriausiai patiko?“
Prieš važiuojant namo, Donatai iškilo nemažai sunkumų – teko išsinuomoti vaikštynę, kad galėtų judėti namuose, kėdutę voniai, kad galėtų nusiprausti. Viskuo ji turėjo pasirūpinti pati.
„Šeštadienis. Žinau, kad pirmadienį jau bandysime grįžti namo, o aš vis dar neišėjusi iš palatos.. Kaip aš tuomet iki automobilio nuklebekščiuosiu. Taigi išeinu „pasitreniruoti“ į koridorių... Su lovytės vaikštyne, žinoma. Einu susilenkusi, veidas į kojas, kad tik jos nesusipintų. Deja, nepastebiu iškabos, kad priešais – gimdymo palatos.
Pirmą kartą po gimdymo koridoriuje pamatau mano gimdymą priėmusią akušerę. Per savaitę laiko nei ji, nei gydytoja ginekologė neatėjo pas mane į palatą paklausti, kaip jaučiuosi.. Pamačiusi mane, apibara, kad vaikštinėju, kur man nepriklauso. Kūną nusmelkė baimė, susimaišiusi su skausmu ir patirtais išgyvenimais. Nuskuodžiau, kiek man buvo įmanoma greičiau, atgal į palatą. Nenorėjau jos šalto ir pagiežingo veido daugiau matyti.
Deja, neapsiėjau be jo. Tą patį vakarą ji įžengia į palatą... Arbatos įpilti, vakarienės metas. Ir tada, net nepasižiūrėdama į akis, pildama arbatą savo sarkastišku, iki paširdžių žeidžiančiu balso tonu ištaria: „Matau, užsibuvote pas mus. Tikriausiai labai patiko?“. Tikriausiai ir komentuoti nereikia, kokie jausmai užplūdo. Tą patį vakarą susirinkome daiktus ir išvykome namo. Meldžiu Dievo, kad ten grįžti nebetektų“, – apgailestaudama sako moteris.
Išeidama iš ligoninės Donata gavo du išrašus – išsamų dukrelės ir lakoniškai parašytą jos pačios. Jame buvo parašyta, kad moteris pagimdė pati, be nuskausminamųjų. Tačiau nebuvo įrašo apie tai, kad gimdant jai atsiskyrė dubens kaulai.
„Paprašėme, kad tai įrašytų. Gana nemaloniu veidu tai padarė, įrašydami koduką į lapą, matyt, reiškiantį diagnozę. Kokio dydžio prasiskyrimas, koks taikytas gydymas, kokios rekomendacijos toliau – nieko. Nei popierinio, nei elektroninio. O aš juk nepaeinu...
Mane su neįgaliojo vežimėliu turėjo nuvežti, kitaip nebūčiau pasiekusi durų ir jokio išrašo? Visgi pareikalavau jo jau praėjus geram mėnesiui po išėjimo. Laimei, gavau. Ne sklandžiai, bet gavau“, – pasakoja ji.
Sulaukdavo sarkazmo
Vis dėlto Donata sako, kad jai, atsidūrus tokioje situacijoje, apmaudžiausia tai, jog vis dar jaučiasi be galo pažeidžiama. Su kiekvienu prisiminimu išsiveržia ir emocijos, kurias ji šiaip stengiasi laikyti giliai savyje.
„Apie pirmas savaites po gimdymo net nekalbu... Tuomet klausiau vyro, kam išvis esu šiame pasaulyje, nejaučiau prasmės gyventi. Laimei, laikausi gana tvirtai. Suprantančios ir palaikančios aplinkos dėka. O prisiminimai tai ne apie skausmą, patirtą gimdymo metu. Ir ne apie sukaustymą ar paralyžių, ištikusį po gimdymo. Prisiminimuose tas veidas, kuris šaipėsi iš to, kad man skauda. Tas šaltis, kuris sklido, man atliekant svarbiausią gyvenimo misiją. Ta grubi reakcija dėl bet ko pasiteiravus...
Į „Labai ačiū jums“ sulaukdavome „Labai prašom“, į „Atleiskit, mes tik paklausėme... “ atsakydavo „Tai aš tik atsakau“. Sarkazmas ir ironija mano prisiminimuose. O surakina mane paskutinę dieną ištarti žodžiai. Pirmą kartą tapusiai mamai, kuri be to, jog šiaip natūraliai pasimetusi, yra sukaustyta ir priversta gulėti lovoje. Manęs klausė, ar man patiko. Patiko taip, kad šiurpas krečia pagalvojus apie antrą nėštumą.
Aš žinau, kad gimdymas ne saldainiukai, kitaip ir nesitikėjau, buvau tam pasiruošusi. Deja, nepasiruošiau neapykantai, su kuria galiu susidurti, skubėjimu ir atlaidumu, empatijos nebuvimu ir kaltės jausmui, kad išvis ten atvažiavau. Pogimdyvinės depresijos priežastys visuomenėje analizuojamos? Gal pradžioje paieškokime jos šaknų gimdymą prižiūrinčių specialistų elgesyje?“, – retoriškai užbaigia ji ir sako, kad niekam nelinkėtų atsidurti jos vietoje.
Donata sako, kad apie tai pasakoja tik praėjus daugiau nei trims mėnesiams dėl dviejų priežasčių: pirma – ji tik dabar sugebėjo susikaupti ir apie tai prabilti, nes iki šiol emocijos ėmė viršų, antra – ji nenorėjo, kad visa situacija būtų „nurašyta“ dėl po gimdymo svyruojančių hormonų, kaip tai buvo bandoma padaryti išvykstant iš ligoninės.
Moterys gimdymo metu susiduria su baimėmis
Kaip elgtis ir ką daryti susidūrus su panašia situacija, kaip Donatos, naujienų portalui tv3.lt pasakojo studijos „Natūrali Motinystė“ įkūrėja ir psichologė Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė.
Psichologė sako, kad tikrai dažna moteris apskritai patiria gimdymo baimę, kuri būna susijusi su skausmu, galimomis komplikacijomis ar santykių su personalu.
„Daugiau informacijos turinčios arba nepirmakartės gimdyvės dažnai išsako ir baimes, susijusias su santykiu tarp medicinos personalo ir jų – kaip elgsis, ar suteiks laisvės judėti, rinktis, ar gerbs, informuos ir panašiai.
Visos šios baimės yra pagrįstos ir natūralios. Jų atsiradimui įtaką daro daugybė dalykų – tiek tai, kaip gimdymas yra atvaizduojamas spaudoje, medijose, filmuose ir panašiai, tiek draugų ir pažįstamų patirtys ir istorijos. Tiek apskritai visuomenėje vyraujantis požiūris į gimdymą ir gimdyvę, kuris toli gražu visur nėra pagarbus, informuotas, šiuolaikiškas“, – aiškina psichologė.
Gali likti ir psichologinė trauma
Vis dėlto kartais gimdymo eiga pasisuka netikėtai ir ne pačia geriausia linkme, kai komplikacijos yra neišvengiamos. Dėl to mamoms kyla labai daug nusivylimo, liūdesio, dažnai ir kaltės.
„O dar daugiau liūdesio ir kaltės ir kyla po gimdymo, jei nėra galimybės ar (fizinių ar emocinių resursų) pasirūpinti savo mažyliu. Jei gimdymas nevyko sklandžiai (visiškai nesvarbu, kad dėl priežasčių, kurių buvo neįmanoma pakeisti ar ne dėl gimdyvės kaltės), kiekviena mama viduje išgyvena didžiulę kaltę, tad labai svarbu tą suprasti, priimti ir tos kaltės nedidinti.
Tuomet ypatingai reikalingas palaikymas, išklausymas, išgirdimas, tiesiog buvimas šalia. Apgaubimas rūpesčiu, dėmesiu, atidumu. Tiek emociškai tiek ir fiziškai – kūnui irgi labai reikia dėmesio, kontakto – labai jautraus ir subtilaus“, – sako E. Lukinaitė-Vaičiurgienė.
Deja, bet nemalonus medicinos darbuotojų elgesys su gimdyve vis dar egzistuoja. Psichologė sako, kad to ji nevengtų netgi vadinti psichologiniu smurtu.
„Čia susiduria du žmonės: vienas (gimdyvė) – ypatingai pažeidžiamas ir tam tikra prasme priklausomas, su juo vyksta bene stipriausias patyrimas per visą gyvenimą. Ir kitas (medikas) – kuris turi galios tą patyrimą labai stipriai įtakoti, tiek fiziškai, tiek emociškai.
Klausimas, kaip ir kada ta galia yra panaudojama. Tiek asmenį žeminantys ar pašiepiantys juokeliai, tiek replikos, tiek komentarai, ar tiesiog grubus elgesys – visa tai yra psichologinis smurtas, kuris daro įtaką tam, kad moteris dažnu atveju patiria ne tik fizinę bet ir psichologinę traumą gimdymo metu, kurios pasekmės yra ilgalaikės ir daro įtaką tam, kaip ji jausis po gimdymo, kaip seksis megzti ryšį su mažyliu, kaip adaptuotis naujoje, mamos rolėje“, – sako psichologė.
Nemalonūs pojūčiai gali iššaukti depresiją
Pasak jos, psichologinė trauma yra siejama su pogimdyvinės depresijos rizika, ir sunkesne adaptacija ir kitomis psichologinėmis bei emocinėmis problemomis.
Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė įvardijo, ką daryti, jeigu susiduriate su nepagarbiu elgesiu. Pirmiausia yra svarbu nuo to apsaugoti save, tokiais būdais, kurie veikia pačiam žmogui:
- gal pavyksta emociškai atsiriboti ir priimti tai, kas sakoma, kaip atspindį, kad tai „ne apie mane, o apie tą kalbantįjį“;
- atspindėti, kas vyksta, pvz.: „jūsų žodžiai mane žemina“;
- stabdyti netinkamą elgesį brėžiant ribas: „prašau su manimi bendrauti pagarbiai“;
- išsakyti savo poziciją, ne per kaltinimą, o poreikius: „man būtų kur kas lengviau jus suprasti ir atsakyti tiksliai, jei aiškiau papasakotumėte, kokios yra alternatyvos“.
Tačiau psichologė nurodo, kad gali būti, jog žodžiai nepadės pakeisti kitų elgesio čia ir dabar.
„Gali būti, deja, kad grubiai besielgiantis žmogus ir toliau elgsis grubiai, tačiau žinant ir esant patyrinėjus, kaip mus pačius veikia tam tikros mūsų reakcijos, mes galime tokiu būdu padėti sau patirti mažiau skausmo. Čia tikslas yra netapti dar labiau pažeidžiamu, dar labiau mažu ir pažemintu šiame ir taip neadekvačiame santykyje“, – sako ji
Psichologinės traumos išveikimui, svarbi psichologinė pagalba ir kad mama neliktų viena su savo jausmais. E. Lukinaitė-Vaičiurgienė rekomenduoja kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą, darbui su trauma.
„Taip pat tokiose situacijose labai veiksmingas yra kitų mamų, moterų palaikymas, galimybė dalintis savo patirtimi ir jausmais su kitomis ir tame gyti. Tai čia tiek mamų ratai, tiek paramos grupės, tiek tiesiog artimiausios draugės ar giminės, kurios palaikys, parems, supras.
Dulos taip pat konsultuoja pogimdyviniu laikotarpiu, daug jautrumo ir supratimo galima pasisemti ir ten“, – sako psichologė E. Lukinaitė-Vaičiurgienė.
