„Atvykau į Vilnių iš Šiaulių ir ne vienerius metus butą nuomojausi. Pradėjau skaičiuoti, kiek per tuos metus atidaviau nuomai - susidarė nemenka suma. Kas mėnesį atsidėdavau taupymui, tačiau pradiniam įnašui vis dar nepakako. Nepaisant to, pradėjau dairytis po Vilnių buto. Paleidau savo mintis į visatą ir noras, atrodo, materializavosi“, – šypsosi grafikos dizainerė.
Butas, kuriame gyveno senoliai
Įsigyto buto istorija grąžino merginą prie savo giminės šaknų.
„Šio buto istorija įdomi ir kartu labai asmeniškai, artima. Dar vaikas lankiausi jame su močiute. Tuo metu sostinė prilygo užsieniui. Paskutinį kartą šiuose namuose buvau kone prieš 12 metų, vežiau močiutės lauktuves jos broliui. Nebuvau čia buvusi nuo vaikystės ir kai privažiavome namą ir močiutės brolio žmona išėjo manęs pasitikti, tyliai pagalvojau:
„Koks nuostabus namas, kokioje gražioje vietoje gyvena senoliai, beveik pačioje Viliaus širdyje“. Gyvenimas įdomus ir netikėtas, šiandien šiuose namuose gyvenu aš. Mama sakė, kad tai didžiausias jos gyvenimo netikėtumas, ji prisimena, kaip prosenelė parveždavo iš sostinės jai saldainių ir riestainių, o atvykusi į Vilnių apsistodavo būtent šiame bute“, – prisimena Gerda.
Senų namų charakteris
Tačiau pradžioje šviesios buvo tik emocijos. Daugiau nei 130 metų skaičiuojantį būstą reikėjo prikelti naujam gyvenimui: iš pagrindų suremontuoti, pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams.
„Namus įsirenginėjau beveik metus. Brangiausia kainavo nervai. Daug laiko užėmė įvairūs leidimai, derinimai, dokumentų tvarkymas. Reikėjo nutraukti dujų tiekimą, perkelti skaitliukus, didinti elektros įvado galią“, – prisimena moteris.
„Ką galėjau dariau pati. Įsivaizduojate merginą su perforatoriumi rankoje, nuiminėjančią seną tinką nuo sienų? Dvi savaites kasdien po darbo parklupusi ant kelių grandžiau per 100 metų susisluoksniavusius dažus nuo medinių grindų. Galvojau, kad nieko nebus, kad grindis, kurias taip norėjau išsaugoti, reikės lupti lauk, tačiau meistras sakė „Nesustok“. Paskutinę dieną prieš jam atvykstant grandžiau grindis ir verkiau – tokia išsekusi jaučiausi. Remonto metu padėjo šeima, kolegos (moteris dirba IKEA). Po tokių projektų suvoki, kiek gerų žmonių turiu savo aplinkoje“, – pasakoja Gerda.
Anot jos, malonumą teikė kiekvienas žingsnis, kiekvienas pabaigtas remonto etapas.
„Viską planavau pati: kur stovės naujos pertvaros, kaip išsidėstys sanmazgas, kur bus jungikliai, šviestuvai, kur stovės menami baldai. Susirinkau daugybę informacijos, tačiau seno namo remontas visada atneša siurprizų ir netikėtumų: nelygios sienos, išsilenkusios grindys bei lubos (tokios jos pas mane ir liko), skiriasi grindų aukščiai, tad gavosi laiptelis. Susitaikiau, senas namas turi savo charakterį ir tuo jis unikalus“, – teigia moteris.
Pirmoji naktis – ant grindų tarp dėžių
Gerda pasakoja, kad naujakurės gyvenimas prasidėjo kaip įprasta daugeliui - pirmoji naktis ant grindų tarp dėžėse sukrautų daiktų.
„Įsivaizdavau, kad jausmas bus neapsakomas, tačiau jo nebuvo. Miegojau ant čiužinio, aplink kartoninės dėžės su daiktais, vidury buto – sofa, ant dėžių improvizuota virtuvė: nešiojama kaitlentė, lėkštės, puodeliai, maistas, o koridoriuje kabykla su keliais drabužiais. Žinojau, kad baigtas tik vienas etapas – sienos. Jos tarsi baltas popieriaus lapas, kurį reikės išpiešti ir patalpas paversti savo namais“, – sako būsto savininkė.
Namus įrengti iki galo padėjo Gerdos kolegė, IKEA interjero dizainerė Gintarė Gumenikovaitė – Barzdė. Specialistė sako, kad į 32 kv. m reikėjo sutalpinti virtuvę, miegamąjį ir gyvenamąjį kambarį, taip pat išlaikyti unikalų interjerą – jį puošė Gerdos išsaugotos koklinės krosnies likučiai, originalių plytų siena.
Autentiškos detalės tapo pagrindiniais akcentais
Tam, kad kiek įmanoma išlaikytų erdvumo pojūtį mažuose namuose, IKEA interjero dizainerė daiktams laikyti net keliose vietose panaudojo universalias baltos spalvos virtuvinio komplekto spinteles.
„Sienų fone pakabintos tokios pačios spalvos spintelės ir lentynėlės susilieja su aplinka ir tarsi išnyksta jos visiškai neapkraudamos. Tų pačių spintelių naudojimas skirtingose zonose leidžia išlaikyti vientisą stilių visuose namuose. Tai ypač svarbu kai namai yra atviro plano, nors zonos skirtingos – tai vis tik tebėra bendra erdvė“, – sako G. Gumenikovaitė–Barzdė.
Pagrindiniais interjero akcentais palikusi autentiškas seno namo detales, visus sprendimus specialistė derino prie jų. Pasirinktus akcentus dar labiau išryškino interjero dizainerės parinktos natūralių spalvų sofa, lovos apklotas, pagalvėlės ir užuolaidos. Šias ji pakabino ne tik ant langų, bet ir vietoj durų miegamojo zonoje. Taip jis bent vizualiai atskiriamas nuo bendros erdvės.
„Pasidalinsiu gudrybe, jeigu miegamasis itin mažas, kaip Gerdos atveju, visą plotą skirkite erdviai lovai. Daiktus galite susidėti į sienines spinteles virš galvūgalio, o štai miego patogioje ir plačioje lovoje – niekas nepakeis“, – pataria IKEA interjero dizainerė.
Kai lubos aukštos, o grindų plotas nedidelis
„Kai visko daug norime sutalpinti vienoje itin mažoje erdvėje, svarbu gerai apgalvoti ir pasirinkti sprendimus, kurie tarnautų kelioms funkcijoms. Pavyzdžiui, kad valgomojo stalas, kai reikia, atstotų darbo vietą. Taip pat, nors sofa poilsio zonoje šeimininkei dažniausiai tarnaus kaip jaukus skaitymo kampelis, vis tik vertėtų rinktis ją tokią, kad prireikus, bendrauti mėgstanti mergina galėtų apnakvindinti svečius“, – pateikia pavyzdžių interjero dizainerė.
Vienas iš senos statybos namams būdingų išskirtinumų – itin aukštos lubos. Tad norint sukurti kuo daugiau vietos namų šeimininkės daiktams, IKEA interjero dizainerė pasirinko negilias ir siauras, tačiau aukštas spintas, kurios puikiai tinka mažoms erdvėms.
„Dar bandau užgyventi šį butą, pajausti jo erdvę, daiktai dar iki galo neatrado savo vietos. Per laiką jie suguls ten, kur turi būti. Labiausiai nustebino, kaip Gintarė sugebėjo mano mažą erdvę taip funkcionaliai suplanuoti. Pavyzdžiui, pasukus sofą tam tikru kampu, atsirado vietos ne tik valgomojo stalui, tačiau ir erdvės sporto kilimėliui“ – įspūdžiais po baigto atnaujinimo dalinosi Gerda.
