Martin Brewer (42) pasakojo apie savo ir žmonos Emma (38) agoniją, kuomet jie 2015 metais jie prarado savo dukrą Kitty-May.
Pora praleido šešias dienas ligoninėje, kurdami brangius prisiminimus su Kitty. Po to jie iškėlė laidotuves savo mažajai mergytei ir jos pelenus subėrė į mažytę urną, kurią įsiuvo į pliušinį meškutį.
Martin ir Emma dabar visur su savimi turi „Kitty meškutį“. Jį nešasi į paplūdimį, zoologijos sodą, į Hario Poterio pasaulį. Minkštą žaislą jie rengia drabužėliais, kuriuos pirko savo dukrai.
„Ji visada su mumis. Kai kur nors einame, įsidedame meškiuką į kuprinę. Mes rengiame jį Kitty drabužiais. Mes jį vežėmės ir į zoologijos sodą bei Hario Poterio pasaulį. Net jeigu einame tiesiog pasivaikščioti, pasiimame jį.
Kai buvome Hario Poterio pasaulyje apsauginis paklausė, kodėl mes turime tą žaislą aprengtą mažos mergaitės drabužiais. Kai paaiškinome priežastį, jis negalėjo sulaikyti ašarų. Aš noriu, kad Kitty mėgautųsi viskuo, kuo mėgaujasi visi žmonės. Gal tai nėra normalu, tačiau mūsų šeima tokia“.
Šios keturios Tėvo dienos be Kitty, Martin buvo labai skausmingos. Po jos mirties jam buvo diagnozuota depresija. Dabar jie kartu su žmona Emma pradėjo įsivaikinimo procesą.
„Kai gimė Kitty, ji buvo tokia trapi. Ji buvo pats gražiausias mano matytas dalykas. Žiūrėdamas į ją jaučiau pilnatvę. Ji visada bus man pati tobuliausia“, – sako Martin.
Emma ir Martin visada norėjo tapti tėvais, tačiau jų kelias buvo sudėtingas. Jie tris metus stengėsi pastoti, darėsi vaisingumo tyrimus. Neįtikėtina, tačiau tą dieną, kai Martin gavo atsakymą, jog jo sperma yra nekokybiška, jie sužinojo, kad laukiasi kūdikio.
Martinas sakė: „Mes buvome ekstazėje. Atlikome du testus, kad įsitikintume. Nuėjau į vaistinę ir paklausiau jų: „Ar esate tikri, kad tai 100 proc. tikslu?“. Nėštumas buvo lengvas. 20-tą savaitę sužinojome, kad mums gims mergaitė. Iškart po to, mes pripirkome daugybę drabužėlių ir suruošėm kraitelį. Naktį prieš mirštant Kitty, mes sėdėjome ir žiūrėjome televiziją, o mergaitė spardėsi. Kitą dieną ji jau nebejudėjo.
Aš nuėjau į darbą, o Emma važiavo į sveikatos centrą. Tuomet man paskambino ir pasakė, kad jie važiuoja į gimdyklą ir turiu atvažiuoti. Kai atvykau į ligoninę, aš nežinojau, kas vyksta. Pamačiau Emma gulinčią lovoje ir žvelgiančią pro langą. Jos veidas buvo pamišęs. Aš vis dar atsimenu tą veidą. Aš ją apkabinau, o ji pradėjo manęs atsiprašinėti. Pasakė, kad Kitty nebėra. Atrodė, kad sugriuvo pasaulis. Viskas, ką darėme paskutinius devynis mėnesius, buvo beprasmiška“.
Poros siaubui, Emma dar turėjo ištverti skausminga kelias valandas trukusį negyvos dukros gimdymą.
Martin sakė: „Kitty gimė 2015 m. balandžio 29 d. Aš visą laiką buvau su Emma. Tai buvo siaubinga stebėti, kaip mano žmona išgyventi tokią trauminę patirtį. Aš nukirpau virkštelę, nuprausiau Kitty ir aprengiau ją.
Tai darydamas aš tiesiog jaučiausi apatiškas. Nepriklausomai nuo to,kas vyksta, jūs žinote, kad taip neturėtų būti. Bet aš užgniaužiau savo mintis ir emocijas, kad galėčiau sutelkti dėmesį į savo žmoną ir vaiką.“
Kitty buvo palaiminta ligoninės koplyčioje, o šeima surengė vardo suteikimo ceremoniją. Po to Emma dar turėjo likti ligoninėje. Jai buvo prasidėjusios rimtos komplikacijos. Tad šeima šešias dienas praleido specialioje palatoje. Jie rengė mergaitę, padarė jos delnų ir pėdų įspaudus, fotografavo, kūrė prisiminimus apie ją.
„Tai tikrai mums padėjo išgyventi gedulą. Atrodė, kad visi tie devyni mėnesiai buvo veltui. Mes praleidome šešias dienas su mūsų dukrele kurdami šeimos prisiminimus“, – sakė Martin.
Laukdami pomirtinių išvadų, kurie pasirodė neįtikinami, šeima surengė Kitty laidotuves Southampton krematoriume, po kurių jie leido balandžius Kitty atminimui.
Po laidotuvių Martin pradėjo rūpintis Emma. Tačiau, kai po šešių mėnesiu jis sužinojo, kad jo sesuo laukiasi, Martin puolė į depresiją. Martin iki šiol naudoja medikamentus.
„Aš užsidariau savyje. Nesugebėdavau atsikelti ryte. Nevalgydavau. Jausmas buvo toks, lyg antklodė yra iš švino ir tiesiog negali pajudėti. Tiesiog guli. Nėra prasmės atsikelti. Praradau draugus. Jie man skambindavo, bet aš nežinodavau, kaip su jais kalbėti.
Net dabar turiu blogų dienų, kai negaliu atsikelti. Žmonės sako, kad laikas gydo, bet man jis nepadeda. Yra nuostata, kad vyrai negali būti silpni, rodyti savo emocijų ir turi būti tvirti. tačiau tai nepadeda. Vos tik pradėjus kalbėti palengvėja. Štai kodėl man patinka kalbėti apie Kitty“, –sakė Martin.
Martin paaiškino, kad jiems su Emma padėjo profesionalų konsultacijos, bet gana dažnai žmonės nežino, kur rasti reikiamą paramą. Jiems pasisekė, nes su jais susisiekė organizacija, kuri teikia pagalbą mirusių naujagimių tėvams. Dabar Martin žaidžia futbolą su kitais vyrais, išgyvenančiais tą patį.
„Kaip Kalėdos ir gimtadieniai, ateina ir Tėvo diena. Visada stengiuosi save užimti, kad darbas nukreiptų mano mintis. Tėvo dienos metu visur nešiojuosi Kitty meškutį. Aš miegu su juo, atsikeliu su juo, tada tiesiog sėdžiu ant sofos irgi su juo.
Visi prisiminimai pradeda slėgti. Aš praleidau devynis mėnesius gydydamasis depresiją. Blogiausia yra išeiti į gatvę ir matyti visus tėvus žaidžiančius su jų vaikais. Žiūrėdamas į juos pradedu galvoti apie tai, kaip atrodytų mano gyvenimas, jeigu Kitty būtų gyva“, – sako Martin.
