Prieš kelioliką metų Sandra susikrovė lagaminus ir į užsienį išvyko ieškoti laimės darbuose. Airijoje ji įsidarbino penkių žvaigždučių viešbutyje, siekdama kilti karjeros laiptais ji dirbdavo be pertraukų.
„Buvo labai didelis fizinis krūvis. O ir šiaip viešbutis niekada nebuvo mano kažkokia aistra, aš gyvenime net negalvojau, kad važiuosiu kambarių kažkur tvarkyti, tuo labiau kad dar paliksiu Lietuvą.
Tiesiog toks metas buvo, kad dirbau tada apskaitininke ir iš tų 600 litų, kuriuos gaudavau, beveik nieko nelikdavo. Išvažiavau tiesiog pradiniam įnašui dirbti ir tiesiog ilgam negrįžau. Užsikabinau – geresni pinigai ir vis vien galėjau pakeliauti.
Manau, kad tos kelionės į naudą man išėjo, kadangi supratau, jog nenoriu kažkam dirbti. Bet paskutinis darbas taip išvedė iš kantrybės, kad net nesinorėjo tikrai dirbti kažkam“, – prisimena ji.
„Jaučiau svetimą gėdą“
Viešbutyje, kuriame moteris porą metų dirbo kambarine, lankėsi itin įtakingi ir žymūs žmonės, tokie kaip reperis Eminem, 50 Cent bei kiti. Tiesa, jų populiarumas neturėjo jokios įtakos kultūringumui ir tvarkingumui – moteriai teko tvarkyti ir visiškai nusiaubtus kambarius.
„Kadangi viešbutyje, kuriame dirbau kambarine, tikrai buvo tarptautinių klientų, tai ten ir įvairiausių pasitaikydavo žmonių.
Vienas įvykis buvo tragiškiausias mano gyvenime. Manau, kad išliks visam laikui galvoje. Pamenu, kad įėjus į kambarį taip buvo bjauru žiūrėti, nes pakėlus galvą ant šviestuvo prezervatyvas kabėjo.
Niekada negalvojau, kad žmonės gali taip kiauliškai palikti visą betvarkę po savęs. Vis vien esame kažkiek auklėti, mokyti, edukuoti, kad sugebėtume susitvarkyti kažkiek po savęs. Bet visko buvo, visko mačiau.
Tada jaučiausi visiškai pažeminta. Jaučiau svetimą gėdą, buvo pasielgta kaip su šiukšle“, – dalinasi moteris.
Tiesa, ji pripažįsta, kad ne visi klientai palikdavo apšnerkštus apartamentus. Tačiau labai įstrigo tai, kad daugelis, vien dėl to, kad mokėjo pinigus, jautė galį daryti bet ką – juk sumokėta.
„Buvo ir tokių žmonių, kuriems viskas gerai ir kurie nesuka dėl to visiškai galvos. Jie susimoka pinigus, padaro bardaką ir išvažiuoja.
Buvo vienas toks pakvaišęs verslininkas, kuris visada atlėkdavo ir tokį bardaką palikdavo, kad net po penkias kambarines reikėdavo siųsti į kambarį. Sutvarkydavome kuo greičiau, kad nereikėtų to bardako ir paties kliento matyti.
Aišku, būdavo ir tikrai labai gerų klientų, kurie prie pat viešbučio turėjo namą, bet gyveno pas mus. Nes jiems buvo toks kaifas, kad ateina ir jiems sutvarko kambarį, jis gali sau atėjęs neskubant papusryčiaut, pavakarieniaut – čia jau turtingų žmonių užgaidos.“
Darbdaviai vertino
Moteris sako, kad kitaip nei kai kurie klientai, darbdaviai darbuotojų darbą vertindavo.
„Tame pirmajame viešbutyje, kuriame dirbau, aš asmeniškai niekada nesijaučiau engiama darbdavio, nes ten iš tikrųjų rūpindavosi, kad tu dirbdamas nugaros nesusižeistum – tam buvo rengiami įvairūs mokymai.
Ryte, vakare, per pusryčius maistas visada būdavo pagamintas, niekada uniformos skalbti namo nereikėdavo neštis. Kambaryje padėdavai murziną ir iš ryto atėjus pasiimdavai jau švarią. Buvo padaryta taip, kad darbuotojai darbe gerai jaustųsi. Ir paskatinimai, ir mėnesio, metų darbuotojo rinkimai, ir šventės būdavo. Mylėjo darbuotojus, ypač lietuvius“, – šypsosi ji.
Anot jos – lietuviai itin darbštūs. Sunkius fiziškai viršvalandžius moteris dirbdavo su mielu noru – dėl malonaus bendravimo ir rūpesčio jautėsi įvertinta.
Tortus kepdavo naktimis
Turbūt stebina, kad tiek laiko dirbusi viešbutyje, vėliau biure, moteris grįžusi į Lietuvą iš niekur nieko pradėjo verslą – įkūrė konditerijos studiją. Dar įdomiau, kad Sandra yra baigusi fizikos bei astronomijos studijas.
Dabar žvaigždžių ji ieško skonyje – naktimis nuo miego atitraukiantis hobis išaugo į tikrą aistrą konditerijai.
„Manau, kad man iš vaikystės buvo likęs tas skonis ir norėjau labai atkartoti aš jį. Ir internetas visagalis juk yra, tai man kažkada užkliuvo už akies blizgi glazūra ir labai užsimaniau aš ją išmokti pagaminti. Ir pamenu, kad tada gal savaitę intensyviai ieškojau, kas gali mane to išmokinti, radau kursus ir nuo to pradėjau.
Tam hobiui jau buvo skirtas naktinis laikas po darbo, gaudavosi toks tarsi dvigubas gyvenimas. Jei būdavo kokios atostogos ar ilgas savaitgalis, aš visą tą laisvą laiką aukojau naujiems mokslams, naujiems kursams, važinėjau, ir tam, aišku, reikėjo pratikos.
Tai visa praktika suėjo ant kaimynų, draugų, bendradarbių, giminių. Taip viskas ir klostėsi, kol vieną dieną mane direktorius pasikvietė ir pasakė atvirai pasakyti, ar lieku įmonėje, ar gyvenu su tortais.
Ir tada aš supratau, kad viską apleidau: ir šeimą, ir draugus, ir darbą. Mane buvo tokia aistra konditerijai pagavusi, kad aš tiesiog nebegalėjau sustoti“, – juokiasi ji.
Įkūrė studiją
Sandra prieš ketverius metus iš emigracijos grįžo atgal į Lietuvą. Ji neslepia, kad ilgai ilgėjosi Lietuvos, o čia kurti konditerijos verslą buvo sunku, bet pamažu progresas vyko, kol galiausiai susikūrė klientų ratas.
„Lietuva – mano namai. Ankstesni darbai buvo tiesiog tarpinės stotelės, kurios padėjo man pasiekti savo tikslą. Aš net niekada negalvojau, kad gyvenime užsiimsiu konditerija.
Grįžus į Lietuvą buvo viską labai sudėtinga padaryti, nes nežinojau, nuo ko pradėti, bet viskas labai pamažu, palengva vyko ir per nemažai laiko įkūriau studiją, susitvarkiau viską, o pirmo uždarbio ir nebuvo praktiškai, nes viskas ėjo į minusą.
Šia diena aš tikrai galiu labai džiaugtis. Džiaugiuos, kad pasirinkau tą kelią, kad klausiau savęs ko aš noriu ir kokia mano vizija ir matau, kad ji pildosi“, – šypsosi ji.
Moteris tortus parduoda ne vien lietuviams, bet ir klientams iš Anglijos. Paklausėme, ar labai skiriasi lietuvių ir užsieniečių skonis.
„Pas mus iš savęs konditerija yra gal kiek prabangesnė. Anglijoje niekas nesismulkina – nueina į parduotuvę ir nuperka tortą, kuris galioja pusmetį. Ten skiriasi skonis žmonių – perka pačius paprasčiausius, kur pora biskvitų pertepti uogiene. Anglai neskiria tam daug dėmesio.“
Pati nesmaližiauja
Sandra sako, kad paprastai tortą mažiausiai užtrunka pagaminti 6 valandas. Moteris šmaikštauja, kad dabar užsakymų tiek daug, kad studijoje tenka beveik gyventi.
Geriausias tortų kritikas – vaikas. Konditerė sako, kad visada su juo pasitaria dėl torto papuošimų.
„Nei piešti aš moku, nei lankiau kokią meno mokyklą. Aš pati nustebusi, kaip man gaunasi mešiuką kažkiek panašų į paveiksliuką nulipdyti. Geriausias mano lipdinių kritikas yra vaikas.“
Įdomu, ar pati konditerė smaližiauja? Moteris atsakė – saldumynų beveik nevalgo.
„O aš pati kaip batsiuvys be batų. Nekepu sau nei tortų, nei jokių skanėstų. Jei kada ir paskanauju, tai tik iš likučių“, – juokiasi ji.
