Valstybinės priešraigsrinės gelbėjimo tarnybos puslapyje pranešama, kad Viktorija ne iškart pasirinko ugnies tramdymą. Pirmiausia ji baigė baldų ir interjero dizainerės specialybę.
„O po to, pasak jos, taip jau susiklostė, kad vaikystės geriausias draugas, jos vaikinas ir jo tėtis – ugniagesiai. Tad bendraudama su jais ir jų paraginta, nutarė, jog ir jai reikia papildyti ugniagesių gelbėtojų gretas. Sportiška, aktyvų gyvenimo būdą mėgstanti mergina baigė
Ugniagesių gelbėtojų mokyklą, kurioje įgijo antrąją profesiją, tapusia alternatyva sėsliam ir kūrybiškam dizainerės darbui.
Ji ne iš tų, kuri pasiekusi tikslą, sako „stop“. Išgirdusi valdybos viršininko paraginimą tapti gaisrinio automobilio vairuotoja, kiek pasvarsčiusi, nutarė: o kodėl nepabandžius! Tiesa, šiek tiek nerimavo, kokia bus kolegų reakcija.
Atrodė, kad bus sunku įgyti jų pasitikėjimą, net gal reikės dvigubai daugiau stengtis, nei kitiems naujokams. Baiminosi, ar susitvarkys su visais laukiančiais iššūkiais. O iš tiesų, liko maloniai nustebinta, nes nuo pat pradžių jautė didelį bendradarbių palaikymą, sulaukė jų supratingumo ir pagalbos“, – apie Viktorija rašoma „Facebook“ puslapyje.
Mergina vairuoja gaisrinį automobilį
Socialinio tinklo puslapyje teigiama, kad pirmą kartą už sunkiasvorio gaisrinio automobilio vairo Viktorija sėdo vairavimo mokykloje.
„Prisipažįsta: nerimo nestigo, gąsdino neįprastai dideli automobilio gabaritai, jos ūgiui nepritaikytos sėdynės, laipteliai į automobilio kabiną... „Jaučiuosi jame labai maža“, – juokiasi ji, priminusi pirmuosius vairavimo bandymus.
Sunkumai, kurių jokiame darbe neišvengsi, jos neatbaidė, o atvirkščiai – motyvavo tobulinti ir ugdyti įgūdžius. Šiandien ji jau vairuoja ne tik automobilinę cisterną, bet gali valdyti ir vairuoti automobilines kopėčias.
Per neilgą darbo priešgaisrinėje apsaugoje laikotarpį jai teko vairuoti tiek senesnius gaisrinius automobilius, tiek ir naujus. Neslepia, iššūkių būta. „Kas nėra „ragavęs“, ką reiškia vairuoti sunkiasvorį automobilį ir nesidomi mechanika, patikėkite, tikrai yra ką veikti. Naujų gaisrinių automobilių vairavimo net negali lyginti su senesniųjų“, – tvirtina ji.
Mergina prisipažįsta, kad per pirmuosius iškvietimus, sėdant už gaisrinio automobilio vairo – buvo streso ir net kojos drebėjo. Ilgainiui visos baimės tampa lengviau įveikiamos. „Įpratau. Sėdu ir važiuoju“, – tikina ji. Tiesa, pripažįsta, kad vairavimas nėra paprastas.
Nes reikia ne tik vairuoti, bet ir greitai nuvykti į įvykio vietą. O kur dar automobilyje esančių mechanizmų ir procesų valdymas!“, – pranešama socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje.
Už kiekvieno kampo – pavojai
Valstybinės priešraigsrinės gelbėjimo tarnybos puslapyje teigiama, kad ugniagesiai žino: už kiekvieno gaisro – žmonių likimai. Prie to neįmanoma įprasti. Išeitis viena – įveikti jaudulį. Ir daryti tai, kas privalu.
„Būtina gebėti saugiai išvažiuoti iš garažo už vartų. Mūsų nedidelėje gaisrinėje išvažiavimai labai siauri, turiu būti atidi. Tada greitai dėlioju nuvykimo planą. Pakeliui aptariame situaciją su pamainos vadu. Atvykusi saugiai pastatau automobilį.
Tada įsijungia siurblys, kuris sukelia slėgį, kad būtų galima tiekti vandenį. Prisijungiu prie vandens padavimo linijos. Kad vanduo pasiektų tikslą, reguliuoju visą procesą“, – apie savo darbo subtilybes pasakoja ji. Net ir maža klaida gaisre gali brangiai kainuoti.
Būna, kad vandens šalia gaisravietės nėra, o žiemą – vandens telkiniai užšalę... „Visko būna. Bet gaisro gesinimas – ne vieno žmogaus darbas, dirba pamaina. Jeigu reikia – atskuba papildomos pajėgos.
Tačiau kad ir kokia sudėtinga situacija būtų, gerai žinau – turiu padaryti, kad viskas veiktų ir vyktų sklandžiai, nes gaisras turi būti kuo greičiau užgesintas“, – tvirtina V. Pociūtė, gebanti visose situacijose ieškoti išeities.
Kūrybos ji neišsižadėjo. „Laisvu laiku projektuoju baldus ir kuriu namų interjerus, o gesindama gaisrus, matau, kaip ugnis akimirksniu visą užgyventą, kurtą ir puoselėtą gerovę paverčia pelenų krūva. Labai sunku matyti žmonių neviltį ir klausiančias akis: o kas dabar bus, kaip gyventi toliau? Labai skaudu, kai gaisruose nukenčia vaikai. Sunku matyti jų akyse išgąstį“, – pasakoja ji.
