Šiandien Ramutė pasakoja apie tai, kaip atsirado „Sūduvos močiučių“ futbolo rinktinė bei ką futbolas reiškia jai.
Po 30 metų tarnybos policijoje, R. Kartavičienė atrado naują aistrą futbolui. Įkvėpta anūkės, 2016 metais ji ryžosi suburti senelių sporto komandą, sugrąžindama į savo gyvenimą vaikystės prisiminimus apie futbolą.
„Sūduvos močiutės“ – jau aštuonerius metus gyvuojanti Marijampolės močiučių futbolo komanda, sudaryta iš 13 Marijampolėje gyvenančių senelių. Dabar jos dalyvauja įvairiose varžybose ir yra aplankiusios 10 šalių : Lenkiją, Švediją, Nyderlandus, Portugaliją, Velsą ir t.t.
„Išėjus iš policijos darbo, atsirado daug veiklos ir grįžti nebenorėjau. Pradėjau žaisti futbolą, su anūke dalyvavau futbolo šeimų turnyruose ir užsikabinau. Išėjusi iš darbo prisiminiau man itin artimą veiklą. Dar vaikystėje, kaimynai buvo berniukai, tad su jais žaidžiau futbolą“, – sako R. Kartavičienė.
Žaidžia neįprastą futbolo versiją
Iš pradžių žaisdamos bėgamąjį futbolą su paraloniniu kamuoliu, kad sumažintų traumų riziką, močiutės greitai suprato, jog toks žaidimas joms netinka. Taigi nusprendė pereiti prie įprasto kamuolio, sulėtindamos tempą ir pasirinkdamos draugiškesnį žaidimo stilių, kurio metu negalima stumdytis ar daryti aukštai smūgiuoti.
„Futbolas vaikščiojant – tai mažojo futbolo alternatyva, sugalvota ir reglamentuota kaip atskira žaidimo rūšis, siekiant į žaidimą įtraukti senjorus.
Prieš tai žaidę įprastą futbolą, nusprendėme pakeisti žaidimo tipą, nes žaisdavome su daug jaunesnėmis moterimis ir bijojome galimų traumų. Dauguma žmonių išgirdę apie tokį futbolą šypsosi, tačiau sušyli ne ką mažiau nei žaidžiant tikrąjį futbolą.
Mūsų komandoje jauniausiai narei yra 45 metai, o vyriausiajai jau 68. Sveikata mes nesiskundžiame. Ne retai ir jaunesnio amžiaus žmonės turi sveikatos problemų, tačiau mes pajudame ir užsiimdamos šia veikla „sveikatinamės“. Žaidžiant futbolą jaučiamės geriau, keliaujame“, – sako Ramutė.
Didžiausi fanai – anūkai
Švytinti senelių futbolo komandos siela, su džiaugsmu priima šeimos palaikymą ir jų džiugias šypsenas, kai jos aistra futbolui atveria naujas horizontus. Nepaisydama skeptiškų aplinkinių žvilgsnių, ji drąsiai žengia į varžybų aikštelę, kur kiekvienas žingsnis įrodo, kad amžius tėra skaičius
„Kai pradėjau žaisti futbolą, šeimos nariai džiaugėsi. Aš turiu 6 anūkus, tad jie sakydavo, kad močiutė „jėga“! Jauniausioji septynmetė anūkė neseniai pasakė: „Močiutė mūsų žvaigždė.“ Net akis išpūčiau, labai smagu, kad artimieji palaiko.
Yra tekę susidurti su įvairiomis aplinkinių reakcijomis. Marijampolėje apie tokią sporto šaką niekas nežinojo, tad nustebdavo išgirdę, kad einu žaisti futbolą. Nors yra žmonių, kurie kreivai žiūri į tokio tipo futbolą, aš to visai nebijau.
Amžius nėra riba. Jis kaip tik suteikia dar daugiau galimybių, kuomet turi daugiau gyvenimiškos patirties, esi drąsesnis. Su komanda mes pamatėme labai daug tik dėl to, kad negatyvą skleidžiantys žmonės tiesiog pavydi arba bijo. Esu girdėjusi žodžius: „Kaip močiutė gali žaisti futbolą?“, – šypsosi Ramutė.
Be futbolo neįsivaizduoja gyvenimo
Nors Ramutė užimta anūkų priežiūra ir įvairiomis veiklomis, su entuziazmu planuoja savo futbolo komandos ateitį, juokais teigdama, kad jos gyvenimas vyksta „non stop“. Ji net neabejoja, kad be šios aistros negalėtų įsivaizduoti savo kasdienybės.
„Mes su komandos narėmis esame labai užimtos, nes reikia prižiūrėti anūkus, užsiimti kitomis veiklomis. Kartais nespėjame sudalyvauti anūkų gimtadieniuose, nes varžybos užgožia šeimos šventes.
Visgi aš negaliu gyventi be futbolo. Atsikeliu ryte ir pradedu galvoti, kaip susirasti rėmėjų, kaip patobulinti komandą, į kokias varžybas keliauti. Geriausiai man galvojasi vakare, tuomet planuoju tolimesnius planus“, – apie vakaro rutiną atvirauja Ramutė.
