Eligijus sutiko papasakoti savo istoriją apie tai, kaip įklimpo į alkoholio liūną, kaip prarado savo pirmąją žmoną ir vaikus bei kokio nuosmukio prireikė, kad suvoktų, jog mesti gerti jau nebegali.
Alkoholis – nuo 16 metų
„Galima sakyti, kai tai nei vėlyvas, nei ankstyvas laikas“, – apie 16 metų įvykusią pirmąją savo pažintį su alkoholiu pradėjo pasakoti Eligijus.
Tuo metu dar būdamas paaugliu pašnekovas su draugais ėmė vaikščioti į diskotekas, kuriose alkoholio vartojimas būdavo neatsiejamas nuo bendravimo su merginomis.
„Tuo metu man ėmė patikti merginos ir prasidėjo pirmasis alaus ragavimas. Tada pasijusdavau šiek tiek drąsiau, geriau ir nebijodavau, kad mergaitės atsisakys pašokti...
Žinote, nebuvau aš kažkoks bailys, bet juk nesmagu prieš chebrą, jeigu mergaitė atsisako su tavimi bendrauti“, – motyvus pateikė vyras.
Jis pasakojo, kad ši pažintis su alkoholiu buvo visiškai nekalta, kaip ir pas visus kitus, tačiau žvelgdamas iš dabartinės perspektyvos vyras pastebėjo, kad dauguma alkoholizmu sergančių žmonių turėjo tokią pradžią.
Tuo metu dar paaugliui Eligijui atrodė, kad svarbiausia yra ne tai, kad jis vartoja alkoholį, bet tai, kad vartodamas alkoholinius gėrimus jis tarsi ima pritapti prie suaugusiųjų:
„Labiausiai turbūt mane paveikė ne pirmieji gurkšniai, o suvokimas, kad alkoholio vartojimas yra normalus dalykas, parodymas, kad suaugau.“
Gėrimai kas savaitgalį
Ilgainiui, laikui bėgant, alkoholio vartojimui progų atsirasdavo vis dažniau. Eligijus pasakojo, kad tuo metu būdavo populiarūs vakarėliai, dar kitaip vadinami „plotais“.
Tuomet, kai pas draugus ar kaimynus namuose nebūdavo tėvų, Eligijus su draugais susirinkdavo ir ant stalo visuomet būdavo butelis.
„Pamažu to alkoholio reikdavo vis dažniau, o norint pasijausti drąsiam – daugiau. Tad būdavo taip, kad jeigu nori kažką padaryti, bet neišdrįsti, griebiesi alkoholio“, – aiškino jis.
Šie susibūrimai ėmė dažnėti. Eligijus pats pajuto, kad pradėjo laukti savaitgalių tam, kad galėtų ne pailsėti, o su draugais atsidaryti butelį.
Ilgainiui tai perėjo prie alkoholio vartojimo ir darbo dienomis. Gero nepridėjo ir darbovietės, kuriose Eligijus dirbo.
Pasak jo, tose darbovietėse alkoholio vartojimas prieš darbą, darbo metu ir po darbo būdavo priimamas, kaip visiška norma.
„Žinoma, mus bausdavo už tokį elgesį, kitus atleisdavo iš darbo, bet kas jausdavo ribą ir saiką, į tuos būdavo žiūrima pro pirštus. Dėl to jeigu nevairuodavai, tai net nebūdavo klausimo, ar padarysi 100 gramų ar alaus skardinę prieš darbą“, – paaiškino jis, pridėdamas, kad tai paklojo pamatus jo daugiadieniam gėrimui.
Neteko pirmosios šeimos
Į Eligijaus žalingą įprotį ypač jautriai reagavo jo artimiausia aplinka. Vyras neslėpė, kad alkoholis tapo skyrybų su pirmąja žmona priežastimi.
Visgi, tuo metu visą savo dėmesį pašnekovas skyrė gėrimams. Jis tikino, kad tuo metu buvo tikras egoistas ir manipuliatorius ir tada jam atrodė, kad kalti yra visi, tik ne jis pas.
„Tuo metu man atrodė, kad aš esu auka. Kai esi tokioje pozicijoje, tai visi yra kalti, niekas tavęs nesupranta, niekas nežino, dėl ko tu vartoji, nors realiai, tai ir tu pats nežinai, kodėl tu vartoji.
Tai yra liga. Poreikis atsiranda iš to, kai visą laiką kankiniesi. Dešimt metų aš maniau, kad galiu sustoti, kad kontroliuoju situaciją, noriu geriu – noriu negeriu, bet taip nebuvo“, - pasakojo jis.
Po kurio laiko į Eligijaus širdį pasibeldė nauja moteris, kuri visiškai nevartoja alkoholio. Iš pradžių į Eligijaus įpročius ji žiūrėjo pro pirštus, tačiau apsigyvenus kartu ėmė priešintis besaikiam gėrimui.
„Tada pamačiau, kad ir su šita moterimi mano santykiai blogėja, su jos vaikais taip pat. Ji ėmė reikšti nuolatinius priekaištus, sakyti, kad turiu ieškotis pagalbos“, – apie tuometinę žmonos reakciją pasakojo vyras.
Nors ir nemanė, kad turi problemą, Eligijus vis tiek kreipėsi į priklausomybių centrus, ėmė lankyti anoniminių alkoholikų klubo susitikimus.
Visgi, jam netiko šio klubo siūloma dienotvarkė ir ritmas. Nors pusę metu vyras laikėsi negėręs, tačiau netikėtai mirus mamai Eligijus vėl ėmė gerti.
Lūžio taškas
Po motinos mirties pašnekovo gyvenime buvo pusės metų laikotarpis, kurio metu, kaip jis pats sakė, blaivias dienas būtų galėjęs suskaičiuoti ant savo rankos pirštų.
Neapsikentusi žmona pradėjo girtam Eligijui kviesti policiją. „Aš buvau nekvailas – mažų vaikų pas mus nebuvo, namuose gerdavau, bet nesmurtaudavau, tik imdavau manipuliuoti žmona, kad nusižudysiu.“
Vyras pasakojo, kad tuo metu nors ir atvykdavo greitoji bei policija, tačiau jie nieko negalėdavo padaryti, mat Eligijus neperžengdavo jokių įstatymo nubrėžtų ribų.
Visgi, vieną dieną pareigūnams trūko kantrybė. „Jie dažnai pas mane važinėdavo, bardavo mane ir sakydavo, kad kitąkart jau tikrai mane išsiveš.
Aš puikiai supratau, kad to nebus, bet pamačiau, kad jie pyksta. Tuo metu buvo atvažiavę du vyrai, kurie galbūt norėjo pieš susirinkusias moteris pasirodyti, o aš nors ir buvau apsvaigęs, bet supratau, kad šįkart jau gresia kažkas rimčiau.
Tai aš įsijungiau telefone diktofoną ir padėjau ant stalo. Prasidėjo įvairios šnekos, policininkai matė, kad įjungtas diktofonas, greitosios pagalbos felčerė irgi. Tas policininkas kažką bešnekant ėmė ir pasakė: „Tai tu ir pasikark, nereiks tada mums čia važinėti.““
Tai buvo žodžiai, kurių Eligijus laukė. Norėdamas atkeršyti policininkams, išvykus pareigūnams, vyras paskambino bendruoju pagalbos numeriu ir papasakojo, ką jam teko išgirsti iš pareigūno.
Tuomet reikalai ėmė judėti kur kas greičiau. Jis sulaukė ne vieno skambučio, kuriuo buvo klausiama, ar tikrai taip nutiko, ar Eligijus tebeturi įrašą, buvo prašoma papasakoti visą situaciją.
„Prablaivėjęs iki kitos dienos vakaro pats savaime supratau, ką padariau. Klausiau savęs, kas aš per žmogus, kas aš esu? Sakiau sau, kad negi esu vienas balamūtas, kuris ims ir sugriaus kažkieno gyvenimą? Juk policija, gaisrinė, greitoji yra reikalinga, jie visiems padeda, nėra vagys, nusikaltėliai ar dar kažkas.
Sugrįžo mano asmenybė ir tada prasidėjo mano kelionė. Atsakingoms institucijoms pasakiau, kad įrašą sunaikinau, tai man tereikėjo pasirašyti porą formų, kad atsisakau pretenzijų.“
Laimės alkoholyje nerado
Nuo to laiko Eligijaus viduje kažkas pasikeitė. Jis pasakojo, kad po lemtingo įvykio ėmė užsiiminėti įvairiais kursais, įgavo motyvacijos ir ieškojo papildomų pagalbos būdų sau.
„Aš pamačiau, kad yra daug žmonių, tokių, kaip aš, kuriems reikia pagalbos“, – prisiminė jis.
Vyras pats griebėsi analizuoti mokslinius šaltinius, ieškoti išsivadavimo būdų iš priklausomybės. Jis pasakojo, kad niekas kitas, apart jo paties, nebūtų jo ištraukęs iš alkoholio liūno.
Jis prisiminė, kad dar visai neseniai sutiko savo bičiulį, su kuriuo anksčiau vartodavo alkoholį. Abu vyrai garsiai svarstė, kiek jiems kainavo visas liūdnas laikas:
„Kalbėjomės kiek sveikatos padėjome ant to. Juk būdavo, kad reikdavo penkis kilometrus dėl butelio nueiti ir tai nebūdavo problema. Tai sakiau, kad tai yra visiškas absurdas, savęs apgavystė.“
O dabar prisimindamas visus sudėtingus laikus jis tikino, kad jeigu sutiktų save jauną, lieptų bėgti nuo psichotropinių medžiagų kuo toliau, mat jos nieko gero į gyvenimą neatneša.
„Žmonės, neieškokite ten laimės, nes tame stikliuko dugne jos nėra. Turi juk būti bent minimalus žmonių sąmoningumas ties žalingais įpročiais, svarbu žinoti, kad jie – tekuria iliuziją“, – pabrėžė jis.
