Amerikietės Robin Norwood prieš kurį laiką išleista knyga „Moterys, kurios myli per stipriai. Kai trokštate ir viliatės, kad jis pasikeis“ jau spėjo pakeisti ne vienos moters gyvenimą, o tarp jų ir lietuvių.
Būtent ši psichoterapeutė pirmoji aprašė mylėjimo per stipriai fenomeną, remdamasi daugiamete patirtimi ir savo pacientų išgyvenimais.
Daugeliui galėtų kilti klausimai, kas yra tas mylėjimas per stipriai ir kaip jį atpažinti? Būtent tokioms moterims, kenčiančioms nuo per didelės meilės savo partneriui, Lietuvoje padeda psichologė ir sertifikuota koučingo specialistė Nijolė Gylė.
Moteris prieš septynerius metus įkūrė palaikymo grupę „Moterys, kurios myli per stipriai“.
N. Gylė, remdamasi amerikietės psichoterapeutės mintimis, siekia parodyti, kad kaip ir kiekviena priklausomybė, taip ir per stipri meilė yra liga, kuriai išgydyti reikia nueiti asmenišką sveikimo kelią.
Nijole, jau septynerius metus gyvuoja jūsų įkurta palaikymo grupė „Moterys, kurios myli per stipriai“. Kaip jums kilo idėja pradėti organizuoti tokio pobūdžio susitikimus?
Anksčiau dirbau visai kitus darbus, bet visada nuo pat mokyklos laikų domėjausi psichologija. Esu baigusi visai kitokios krypties studijas, tačiau matyt tai, kas spinduliuoja iš žmogaus vidaus, anksčiau ar vėliau išlenda. Mėgstu sakyti, kad psichologijos kryptį pasirinkau ne aš, o ji pati mane susirado.
Šios palaikymo grupės vadinamasis vadovėlis yra autorės Robin Norwood knyga tokiu pačiu pavadinimu „Moterys, kurios myli per stipriai“. Kaip ši knyga atsidūrė jūsų rankose pirmą kartą?
Kaip ir daugeliui žmonių, gyvenime kartais nutinka taip, jog atsiduri kritinėse situacijose. Jų metu gyvenimas tave įvaro į kampą, nebelieka kito pasirinkimo kaip tik ieškoti atsakymų. Vieni žmonės tokiose situacijose pasiduoda ir nieko kito nedaro, o kiti aiškinasi, kodėl taip nutiko, ką su tuo reiktų daryti ir kaip iš to išeiti.
Išgyvenau skyrybas, man reikėjo atsigauti ir regeneruotis visomis prasmėmis. Visai netyčia internete pamačiau būtent šios knygos reklamą – supratau, kad man jos reikia. Nuvažiavau į parduotuvę, nusipirkau paskutinę lentynoje likusią knygą ir perskaičiau ją vos per 1,5 paros.
Tik tada supratau, kad iš tiesų su manimi vyksta, radau man reikalingus atsakymus ir pradėjau savo sveikimo kelionę.
Vadinate tai sveikimo kelione, kas tai?
Taip, tai paskutinis skyrius, kuris vadinasi „Kelias į pasveikimą“, jis susideda iš dešimties žingsnių. Visada perfrazuodama knygos autorės mintį sakau moterims, kad sveikimo kelias yra, yra šviesa tunelio gale, tai jau praėjo ne viena moteris.
Kiekvienai norinčiai moteriai asmeniškai reikės eiti šiuo keliu, aš pati už jas nueiti jo negaliu. Tas sveikimo kelias gali būti trumpesnis, ilgesnis, su paslydimais ar pertraukomis – visoms jis skirtingas.
Vienos juo eina labai sistemingai ir atkakliai, kitų moterų sveikimo kelias banguoja. Dažnai būna, kad ne iš pirmo karto ir pasiseka.
Tačiau tikriausiai visais atvejais moterims tenka išsiskirti su savo partneriais?
Tikrai ne, būna labai įdomių atvejų. Kartais ateina moterys, kurios prašo padėti išsaugoti santykius, kitos ateina, trokšdamos išmokti emociškai palikti savo partnerį. Abiem atvejais kelionė prasideda nuo savęs.
Būna ir taip, kad į grupę atėjusi moteris labiau už viską troško išsaugoti savo santykius, o pabuvusi grupėje suvokė, kad ji visai nenori būti su tuo žmogumi, kuris yra šalia jos. Suvokusi savo realybę ir pamačiusi ją plačiau, moteris pati apsisprendžia ir priima kitą sprendimą.
Buvo ir ne vienas atvejis, kai pora balansavo ties skyrybų riba, bet atėjusi moteris pamatė tam tikrus dalykus ir savyje, kuriuos ji pradėjo keisti. Tokiais atvejais moterys savo pokyčius ištransliuoja ir į išorę, o tai greitai pastebi partneris ar vaikai ir santykiai šeimoje pradeda gerėti.
Kaip grupėje vyksta susitikimai, ar jie būna tik grupiniai, o galbūt ir individualūs?
Prieš grupinius susitikimus su kiekviena moterimi susitinku individualiai, tuomet ji asmeniškai pasidalina savo istorija. Moterys į šią grupę ateina tada, kai pajunta, kad joms pačioms nepavyksta susitvarkyti, neretai jos būna išbandžiusios ir kitų priemonių, kurios norimo rezultato nesuteikė. Įsivardijusios savo siekius ir troškimus, jos pačios pasiryžta siekti to, ko jos trokšta.
Taip, aš grupėje visada rekomenduoju pradėti nuo knygos perskaitymo. Ją reikia skaityti tikrai ne vieną kartą, nes neretai ir aš, skaitydama kelintą kartą šią knygą, atrandu minčių, kurių anksčiau nepastebėjau.
Individualius susitikimus renkasi moterys, kurios galbūt nori daugiau aptarti joms jautrius klausimus ar grupės metu per daug drovisi dar apie tai kalbėti. Grupėse visos moterys vienodai dalijasi savo savaitės išgyvenimais: džiaugsmais, atradimais ir pasiekimais. Besidalindamos jos pačios tai geriau įsisavina, o labai dažnai tai būna ir lobis toms, kurios klauso.
Grupėje susitikimai vyksta kartą per savaitę, jie yra mokami. Tačiau ne tai yra pagrindinis tikslas, mano siekiamybė, kad moterų gyvenime įvyktų realūs pokyčiai.
Jūsų palaikymo grupė gyvuoja jau septynerius metus. Galbūt jau pastebėjote, dėl kokių priežasčių moterys pradeda mylėti per stipriai?
Tam yra daugybė priežasčių. Dažnai mes pradedame nebegirdėti savęs ir savimi nepasitikėti. Mums gyvybiškai pradeda atrodyti, kad mums reikia kito žmogaus, jog negalime pilnavertiškai be jo egzistuoti. Tuomet darome viską: sutinkame su bet kuo, kad tik mūsų gyvenime liktų tas žmogus.
Moterys tokiose situacijose pradeda nebematyti realybės, didžiausia jų baimė tampa pasilikti vienai, jos tampa priklausomos nuo savo pačios noro būti mylimomis.
Ar tiesa, kad prie moterų mylėjimo per stipriai prisideda ir vaikystėje patirti išgyvenimai?
Vaikystėje patirtos situacijos ir išgyvenimai tikrai labai stipriai prisideda prie galimybės atsirasti mylėjimui per stipriai.
Tikriausiai esate konsultavusi labai daug Lietuvos moterų. Kokios problemos dažniausiai jas kankina?
Dažniausia problema tikriausiai išlieka ta neužmušama viltis, kad mūsų besąlyginė meilė gali juos, partnerius, pakeisti, išgelbėti. Moterys tiki, kad jiems reikia duoti šansą, dar ir dar vieną. Ta neužmušama viltis mus taip stipriai pririša, jog ją įveikti yra labai sudėtinga.
Moteris tos vilties įsikibusi laikosi iki paskutiniųjų: tai gali būti tėvų nuostatos, jog gyvenime reikia turėti tik vienus santykius, galbūt mylėjimą per stipriai lemia vaikystės išgyvenimai. Pavyzdžiui, galbūt moters atmintyje yra išlikusi situacija iš vaikystės, kai būdama maža ji vis siekdavo tėvo meilės ir jos negaudavo, užaugusi ji to paties siekia ir savo santykiuose, bet tai tik vienas situacijos pavyzdys.
Būna ir taip, kad moterys visą savo gyvenimą ieško to vienintelio idealaus partnerio...
Mūsų visuomenėje egzistuoja idealaus partnerio mitas. Idealaus partnerio nėra. Tačiau yra dviejų žmonių gebėjimas eiti susiderinimo keliu. Bendras gyvenimas yra tobulėjimas ir tikra meilė turi tam tikrus etapus, savo kelią. Jeigu moteris turi susidariusi nuostatą, kad ieško idealaus partnerio, tai ji taip ir keičia partnerius, galvodama, kad čia vis dar ne tas idealusis.
Šiuolaikinės poros per daug dažnai ir greitai neria į labai artimus santykius, pavyzdžiui, apsigyvena per daug greitai. Vaikinas, apsigyvendamas drauge su mergina, jai dažnai niekuo neįsipareigoja, o merginos yra linkusios pačios automatiškai prisiimti žmonos, sutuoktinės rolę. Ji gyvena kaip sutuoktinė, o partneris į tai žiūri visai kitaip. Šioje situacijoje su laiku ir prasideda konfliktas.
Tuomet, kaip atpažinti tą mylėjimą per stipriai?
Moterims, kurios kreipiasi į mane, esu sudariusi tokį vadinamą „mini testą“. Jeigu jame moterys atpažįsta save, greičiausiai jos myli per stipriai.
Knyga „Moterys, kurios myli per stipriai“, mano manymu, reikalinga visiems žmonėms: tiek moterims, tiek ir vyrams. Ji skirta bent jau susipažinimui su tuo, kas tai yra.
Vieni, skaitydami šią knygą, atpažįsta save ir suranda galimybę su tuo tvarkytis. Esminiai pokyčiai atsiranda tada, kai mes suvokiame realybę. Kitoms moterims, kurios neturi polinkio mylėti per stipriai, tai gali būti informacija, kuri paaiškins, kas vyksta su šalia esančiomis giminaitėmis, kolegėmis ar draugėmis.
Į grupę yra atėjusi tikrai ne viena mergina, kuriai šią knygą parodė jų vaikinai. Vyrai patys pastebi, kad kažkas su jų moterimis yra negerai, santykiai rutuliojasi ne taip kaip turėtų.
Vadinasi mylėti gali per stipriai ne tik moterys, bet ir vyrai?
Vienareikšmiškai. Tikrai gaunu laiškų ir nuo vyrų, kurių situacijos būna identiškos moterų istorijoms, tik pasirašo juos vyrai.
Tačiau vyrai dažniau tampa priklausomi nuo išorinių objektų: alkoholio, narkotikų, rūkymo ar sporto. O moterims dažniau pasireiškia priklausomybė nuo vidinių dalykų. Nors partneris atrodo kaip išorinis objektas, bet neretai moterys juos keičia, o priklausomybė išlieka ta pati. Ne nuo partnerio priklauso kiek stipriai prie jo prisirišime, tai mūsų pačių vidinė emocinė priklausomybė.
