42-ejų metu moteris kovojo su smegenų augliu. Ir nors kaktinės srities navikas buvo itin agresyvus, vis tik iki paskutinės akimirkos Indrė nenuleido rankų ir kovojo su pražūtinga diagnoze.
Į pirmą simptomą nesureagavo
Netekęs dukros, J.Jučas su naujienų portalu tv3.lt sutiko pasidalinti, koks buvo ligos kelias ir kokį pažadą prieš mirtį davė savo vienturtei dukrai.
„Mirus Indrei, turiu labai daug darbų. Man liko visas pasiruošimas „Kauno Jazz“ festivaliui – viską dabar pats turiu padaryti.“
Ir nors J.Jučas itin užsiėmęs, paniręs į veiklas, jis rado laiko pasikalbėti ir prisiminė ligos kelią, kurį nuėjo su dukra daugiau nei prieš pusantrų metų.
„Prisimenu, 2021 metais, rugsėjo mėnesį, Joniškyje vyko koncertas. Mano draugai pastebėjo, kad Indrė šlūbčioja. Kai jai tai pasakė, ji net supyko ir atšovė, kad viskas gerai, tikrai nešlūbčiojanti. Niekas tada negalėjo pagalvoti, kad reikėjo atlikti galvos magnetinį rezonansą – jis jau tada būtų parodęs besivystantį auglį.
Pirmoji operacija jai buvo atlikta po daugiau nei mėnesio – spalio 20 dieną. Per tą laiką viskas vyko labai ūmiai ir greitai“, – prisimena pašnekovas.
Neprarado vilties
Jis sako klausęs medikų, kas galėjo paskatinti agresyvaus naviko augimą ir plitimą. Pasirodo, galėjo būti ir taip, kad šis navikas Indrės galvoje tūnojo dar nuo vaikystės, tačiau buvo nepiktybinis.
„Vis tik tikslių atsakymų aš iki šiol neturiu. Tik tiek, kiek man teko domėtis, išgijimo nėra. Yra labai ribotas laikas, kiek žmogus su tokiu naviku gali gyventi. Indrė labai norėjo gyventi ir viršijo net medikų prognozes.“
Aktyvi ir jauna moteris, draugų turėjusi visame pasaulyje, iki paskutinės akimirkos tikėjo, kad išgyvens, o auglys atsitrauks.
„Gydytojai neslėpė nuo jos diagnozės, nors ji nežinojo, kiek laiko jai liko gyventi. Indrė žinojo visus gydymo būdus, prognozes. Net žinodama, kad auglys yra piktybinis ir vystosi labai sparčiai, ji tikėjo, kad išsikapstys.
Indrė darė viską, o po pirmosios operacijos bei chemoterapijos net jautėsi gerai, ėjo be lazdos ir tuo labai džiaugėsi. Prisimenu, į paskutinius švitinimo seansus aš jai tik atidarydavau duris – į skyrių ji nueidavo pati.“
Itin sunkūs paskutiniai mėnesiai
Vis tik J.Jučas prisiminė, kad dukra labai jaudinosi netekusi plaukų. „Ji ėmė siūtis turbanus, įvairius galvos apdangalus, o per tą laiką ataugo garbanoti plaukai.
Ji jautėsi gerai, kol neprasidėjo epilepsijos priepuoliai. Pirmojo priepuolio metu ji neteko sąmonės, o antrą kartą buvo sąmoninga. Ji labai išsigando ir pradėjo gyventi baimėje – baiminosi, kad priepuoliai gali pasikartoti.
Paskutiniais gyvenimo mėnesiais jos liga ėmė panašėti į kalnelius – ji gaudavo vis daugiau vaistų, tačiau sparčiai ėmė silpti sveikata. Netrukus atsisakė veikti inkstai. Bėdų buvo labai daug, tačiau Indrės širdyje ruseno viltis atgauti jėgas.“
Dukrai davė pažadą
Vyras prisiminė, kad dukra eidavo net pas žolininką – po apsilankymo ji jausdavosi linksmesnė, pasikalbėdavo, šiek tiek atsigaudavo, nors gerai žinojo, kad nėra burtininkų, galinčių padaryti stebuklus.
Pašnekovas prisiminė ir paskutinę kelionę su dukra. Tai įvyko lapkričio 25-ąją, kai jis Indrę nusivežė į Palangą, prie jūros.
„Ji greitai silpo, labai sunkiai kalbėjo, tačiau aš viską supratau. Prisimenu, kaip kelionės metu ji manęs paprašė prižadėti, kad duosime jai metus gyventi. Su skaudančia širdimi prižadėjau, tačiau žinojau, kad šio pažado išpildyti aš nebegalėsiu. Slėpiau faktą, kad jai liko visai nedaug.“
Ypatingos paskutinės Kalėdos
J.Jučas papasakojo ir apie paskutines šventas Kalėdas. Ir nors jas dukra turėjo praleisti ligoninėje, vis tik tėtis pasirašė visus dokumentus, prisiėmė atsakomybę ir parsivežė dukrą į namus.
„Gydytojai vienareikšmiai sutiko, kad viena diena namuose su šeima prie eglutės jai suteiks daugiau jėgų ir stiprybės nei ilgos dienos ligoninėje. Mes visi žinojome, kad jos dienos suskaičiuotos.“
Ir nors gydymo kelionė buvo sunki ir alinanti, pareikalavusi jėgų bei psichologinės stiprybės, sunkią valandą J.Jučas siunčia padėką visiems medikams, slaugytojoms ir žmonėms, padėjusiems jo dukrai ligos kelyje.
„Per šiuos metus dar kartą įsitikinau, kad kaip šauksi, taip atsilieps. Bendradarbiavome su geriausiais gydytojais, kurie padarė viską, kas buvo jų jėgoms. Deja, su tokia diagnoze nepakovosi.“
