Tikriausiai dažnas nuo alkoholizmo problemų kenčiantis žmogus galėtų šitaip pradėti savo istoriją. Pasiteisinimai, skirtingos priežastys, tačiau viskas veda prie sunkios priklausomybės.
Sunki kančia
Juozas mielai sutiko pasidalyti savo gyvenimo istorija, joje daugybė nuklydimų ir paslydimų, tačiau vyras išsikapstė, nors tai buvo labai sunku.
Jeigu ne kančia, Juozas niekada nebūtų pravėręs Anoniminių Alkoholikų klubo durų: „Nė vienas žmogus neateina į anoniminių alkoholikų draugiją savo noru. Tai atrodytų tarsi prievarta, tačiau man atrodė, kad atėjau savo noru. Šiandien aš suprantu, kad atėjau ne savo noru, o priverstas kančių.“
Paskutiniais metais vyras gerdavo labai dažnai, kartais mėnesį ar du, be sustojimo: „Sveikam žmogui tai nesuvokiamas kiekis ir laikas. Gerdavau nuo ryto iki vakaro, atsibusdavau ir užmigdavau girtas.“
Pirmiausia vyrą pradėjo kankinti fizinė kančia: „Mano kūnas negalėdavo išbūti be alkoholio, širdis stodavo, rankos ir kūnas drebėdavo, eidavau iš proto, nes mane kamuodavo baisios mintys. Tačiau šiuos pojūčius pakelti lengviau nei dvasines kančias.“
Kai išsiblaivydavo, darydavosi baisu: „Turėjau žmoną, gražius vaikus, verslą, puikų gyvenimą, o kai prabusdavau po apsvaigimo, suvokdavau – nebeturiu nieko, nei šeimos, vaikų, namų, nei verslo, automobilio, vairuotojo teisių, praradau viltį.“
Arba dirbo, arba gėrė
Vyrą ši liga apgaudinėjo: „Nesupratau, kad esu alkoholikas, nors tai sakydavo ne vienas. Pykdavau, kildavo pasipriešinimas, nesutikdavau su kitų nuomone.
Žmona dažnai priekaištaudavo, kad manęs ištisai nėra namie, aš arba sunkiai ir daug dirbdavau, arba gerdavau. Ieškodavau pasiteisinimų – juk dirbu, patiriu daug streso ir įtampos, man reikia atsipalaiduoti.“
Juozas visuomet priešiškai sutikdavo priekaištus dėl gėrimo – teisindavosi, pykdavo. To priežastis – vidinė baimė: „Suvokiau, kad geriu per daug, kad priekaištai turi pagrindą, tačiau nenorėjau, bijojau būti nenormalus. Sakydavau, kad geriu taip kaip visi, o sulankstyta mašina, para policijoje, muštynės – kam taip nebūna?
Norėjau būti toks kaip visi. Jaučiau kad turiu problemų dėl gėrimo, bet nenorėdavau pripažinti, kad yra taip blogai. Maniau, kad esu stiprus žmogus ir turiu daug valios, o susitvarkyti bet kada galiu.“
Išsilavinęs ir protingas Juozas, jo manymu, jokiu būdu negalėjo būti alkoholiku: „Juk alkoholikai yra tie – pamėlynavę, patvoriuose gulintys, nieko nedarantys. Turėjau verslą ir pinigų, na ir kas, kad kartais „padauginu“, bet valdžiau savo gyvenimą, negalėjau būti panašus į juos.“
Vyras nesuvokė, kad negali baigt gerti: „Maniau, kad pakeitęs gėrimų rūšis ir gerdamas tik vyną arba gerą degtinę, gerdamas tik savaitgaliais, arba su gera kompanija sugebėsiu viską kontroliuoti.
Kartais man pavykdavo išeiti iš baliaus nenusigėrus ir tada aš įtikėdavau, kad aš esu normalus ir galiu saikingai gerti.“
Pasiekė dugną
Laikui bėgant „saikingi“ išgėrimai vis retėjo, vakarėlių metų paragavęs alkoholio Juozas gerdavo iki kol nieko neatsimindavo: „Prabusdavau nežinia kur, kartais su nubalnota nosimi, be asmeninių daiktų ir pinigų, darydavosi baisu, tačiau guosdavau save, kad viskas su manimi gerai.“
Pamažu Juozo gyvenimas pradėjo slysti iš po kojų, gerdavo vis dažniau ir daugiau, šeima po daugybės prašymų, bandymų ir įkalbinėjimų paliko vyrą vieną: „Kiekvienas praradimas didino mano dvasines kančias, jaučiau kaltę. Vis dažniau pagalvodavau, kad su manimi iš tikrųjų kažkas ne taip.
Praradau viltį – man beliko tik užsiversti butelį, kad pabėgčiau nuo visos tos beprotybės arba tiesiog numirčiau.“
Prasidėjo ligoninės, nes be medikų pagalbos Juozui prasiblaivyti nepavykdavo: „Mane rasdavo baisioje padėtyje, nepaeinantį, pamėlynavusį, galimų tragiškų baigčių buvo daug.
Tada nesupratau, kokia plona riba vaikštau, galvojau – baisu, bet čia tik šį kartą šitaip, daugiau aš taip negersiu.“
Vyras sako, kad jaunystėje gėrė dėl malonios apsvaigimo būsenos: „Išlaisvindavau nuo visų problemų ir blogų minčių, tačiau paskutiniai gėrimo metai tapo nebe malonūs.
Dvasinė kančia pakirto mano puikybę ir pasitikėjimą savimi, viltį, kad aš pats galėsiu pasveikti. Supratau, kad nebėra kelio atgal, nebegaliu nieko padaryti, išbandyti visi metodai ir viskas baigta.“
„Tada gėriau tam, kad pamirščiau tą košmarą, kurį pats sukūriau. Nenorėjau išsiblaivyti, nes nieko nebeturėjau ir supratau, kad pats viską sugrioviau. Turėdamas tiek gabumų ir sveikatos savo gyvenimą paleidau vėjais.
Niekas nesugriovė mano gyvenimo, tik aš pats. Alkoholio vartojimas pavertė viską košmaru, kuriame nebebuvo jokios vilties“, – apie dugno pasiekimą kalbėjo vyras.
Kai Juozas pripažino sau, kad pats nieko nepakeis, pradėjo ieškoti pagalbos: „Apie anoniminių alkoholikų grupę buvau anksčiau girdėjęs, tada galvojau, kad tai nesąmonė, kurios man tikrai nereikia. Bet kai atsidūriau pragare, buvo jau nesvarbu, kur eiti, svarbiausia, kad man padėtų.“
Susitikimas
Kai pirmą kartą atėjo į AA susirinkimą, į viską žiūrėjau įtariai: „Pusšimtis susirinkusių žmonių nekėlė pasitikėjimo – nebuvo panašūs į man įprastą geriančiųjų kompaniją. Jie, vienas po kito tiesiog kalbėjo apie save. Atvirai, nuoširdžiai ir nieko neslėpdami. Jie nesigyrė, bet ir nesikuklino.“
Žmonės laisvai pasakojo apie savo praradimus, kančias, žeminančias būsenas į kurias papuldavo prisigėrę: „Tokių dalykų aš net savo artimiausiems sugėrovams nedrįsdavau prisipažinti. Jie buvo laisvi, paprasti, draugiški ir svarbiausia – blaivi.
Jie buvo blaivi man neįsivaizduojamą laikotarpį – metus, du, penkis, dešimt. Ir jie dar vadina save alkoholikais? Tačiau, klausant jų istorijų, supratau, kad dauguma jų gėrė ir buvo praradę ne mažiau už mane.“
Juozas įsitraukė į jų pokalbius: „Jie buvo artimi man savo praeitimi, tačiau turėjo tai, ko ypač trūko man – ramybę, džiaugsmą ir viltį. Viltį jie įžiebė ir man. Aš tiesiog patikėjau, kad galbūt man gali pasisekti, jei tik pasiliksiu su šiais žmonėmis. „Ateik rytoj, lik su mumis“ – būtent tai spausdami man ranką daugelis jų man sakė po susirinkimo.“
Šiandien vyras supranta, kad tai buvo naujo gyvenimo pradžia: „Tada suvokiau, kad galiu mokytis iš jų. Tiesiog privalau lankyti susirinkimus, nes nė už ką nenorėjau grįžti į paskutiniųjų gėrimo metų pragarą.“
Diena po dienos ėjo savaitės, mėnesiai, metai: „Sužinojau, kad alkoholizmas – tai neišgydoma kūno, proto ir dvasios liga, su kuria bergždžiai bandžiau kovoti vienas daugiau kaip dešimtmetį. Mokiausi gyventi blaiviai.
Sunkiai, bet nuosekliai žengiau „Dvylikos žingsnių“ sveikimo programos keliu. Pradėjau pažinti save, suprasti savo paklydimų ir praradimų priežastis. Kiek galėdamas stengiausi atitaisyti skriaudas žmonėms, kuriuos įskaudinau praeitame gyvenime. Anoniminiai alkoholikai man padėjo savo patirtimi, jėgomis ir viltimi.“
Pajautė ramybę
Dabar Juozas pats gali padėti kitiems savo aplinkoje, ligoninėse, kalėjimuose: „Vis dar lankau AA susirinkimus, dalinuosi savo patirtimi ir visada žvelgdamas į naujai atėjusį žmogų, viliuosi, galbūt ir jam įsižiebs viltis, galbūt jis patikės, kad galima gyventi kitaip – blaivų, normalų ir laimingą gyvenimą.“
Šiandien vyras negeria 11 metų: „Supratau, kad kai turėjau pinigų, šeimą ir puikų gyvenimą, neturėjau ramybės. Visada buvo negana, atrodė viską turiu, bet kažko vis tiek trūko.“
Juozo gyvenime dingo baimė, kad kažko neužteks, pritrūks. Vyras išmoko džiaugtis šia diena ir tai, ką turi. Pagaliau užpildė tą spragą, kuri taip nedavė ramybės, dabar jis yra dėkingas ir laimingas.
„Rinkis gyvenimą“ – tv3.lt turinio projektas, finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo
