Ir tokiu metu, kai gruodis ant nosies ir planų kelios dešimtys, taukšt, supranti, kad kažin kas čia negerai. Savijauta įtartinai ne tokia, kokia turėtų būti.
Ir tikrai. Kažkoks neaiškus strėnų gėlimas ir skausmas nugaroje. Jausmas toks, kad prasideda šaltkrėtys. Apsirengiu rimtą vilnonį megztinį ir bandau save įtikinti, kad gal tik šiaip, gal peršalimas, nes lyg ir gerklė perštėti ima. Sakau gal pasimatuoti temperatūrą. Pabandau. Trisdešimt septyni ir trys dalys. Įdomiai kažkaip, nes jau kone dešimtmetį temperatūros nesu turėjusi. Vis giliau per tą drebulį smelkiasi mintis, kad kažkas čia negerai. Kyla įtarimas, turintis konkretų pavadinimą, bet, sakau, pažiūrėsiu, kas bus. O gal nieko?
Deja, nieku nesibaigė. Naktį jau rimtai suėmė drebulys, galva apsunko lyg pripilta smėlio, jėgų užteko tik ištiesti ranką link termometro. Trisdešimt aštuoni ir keturios dalys. Laikrodis rodė ketvirtą valandą ryto. Dar išgirdau kaip šlepsi mažos kojytės. Jaunėlis atėjo pasiskųsti, kad užsikimšo nosytė ir prasidėjo neaiškios kilmės sloga. Nieko gero, pagalvojau. Taip apsiblaususioje būsenoje pratūnojau savo niūriuose apmąstymuose iki normalaus ryto. Tuomet, tik šeimai nubudus, gavau šiltos arbatos, kuri kaipmat suveikė ir galėjau šiek tiek numigti.
Supratau, kad tokia pradžia nieko gero nežada, todėl sugalvojau imtis iniciatyvos. Nuvažiavau į ligoninę, nes buvo sekmadienis. Malonios slaugytojos šiugždindamos plastikinius apavus, skafandrus, žiurstus ir pirštines, sutiko mane labai maloniai ir iškvietė budinčią gydytoją. Perspėjo, kad šiek tiek užtruks: gydytoja šiuo metu vizituoja ne tokius pavojingus ligonius kituose skyriuose, o kol persirengs gali tekti luktelėti. Sutinku. O kas man belieka. Sėdžiu sau, paracetamolio tabletė veikia neblogai, temperatūra nebekyla.
Gydytoja mane apžiūri ir išklausiusi ligos istoriją nusprendžia, kad man reikia atlikti kovido testą. Gerai. Buvau jau prisiklausiusi ir prisiskaičiusi visokių istorijų apie nuo makalavimo su tais pagaliukais pradurtas kaukoles ir ištekėjusias smegenis.
Maloniai nustebau, kad procedūra truko vos kelias akimirkas ir buvo atlikta labai profesionaliai. Slaugytojos ir gydytoja elgėsi taip, lyg jau metų metus dirbtų su tuo keistu virusu.
Medikės paaiškino, kad tyrimams tepinėliai bus išvežti tik rytoj, tai yra pirmadienį, o atsakymą sužinosiu greičiausiai tik antradienį po pietų. O nuo dabar turėčiau pradėti elgtis taip, tarsi jau mano testas būtų teigiamas. Gerai, važiuoju namo laukti. Lauksim visi. Vaikai pradėjo skųstis, kad jiems peršti gerkles. Mažyliui nepraeina keista sloga.
Pirmadienio vakare bukai žiūrint į televizorių staiga šauna mintis prisijungti prie portalo esveikata.lt ir pasitikrinti, kaip ten reikalai su mano testu. Temperatūra nebekyla. Galva apsunkusi, nuotaikos nėra, jausmas keistas, pasimetimas, kuris nustebina net mane pačią. Prisijungus matau, kad mano mėginukas atgabentas šaldytuve, tvarkingai priimtas. Laukiu toliau.
Keistas laukimo jausmas ir dar keistesnis laboratorijos tyrimo protokolas. Virusas rastas. Nedelsiant informuoju visus, ką reikia. Jau pavasarį buvau patyrusi sąžiningą sergančio žmogaus elgesį. Lygiai taip pat atsakingai dabar elgiausi ir aš. Net į galvą nešauna meluoti, slėpti ar apsimetinėti.
Kitą dieną vaikai jau kosėja. Mažyliui ta keista sloga, vyresniukui peršti gerklę. Su manimi susisiekia nacionalinio sveikatos centro atstovė. Pokalbis ne itin malonus. Pasijutau taip, tarsi būčiau viena iš penkių pačių neatsakingiausių žmonių visam rajone. Suskaičiavau kontaktus, negi vaizdas toks baisus? Dvi dienos, dešimt kontaktų, iš jų trys mano pačios šeimos nariai. Kontaktai išskirtinai darbiniai. Tada galvoju: pala, kodėl turėčiau jaustis neatsakinga ir kalta, juk, rodos, stengiausi kuo sąžiningiau laikytis visų nurodymų. Ir išteisinu pati save.
Kaip ir jaučiau – susirgo ir vyras su vaikais. Pati sau pamaniau – še, kad nori. Ir saugomės, ir nesitąsom visur be reikalo, ir šiaip, elgiamės supratingai. Ir va išbandymas COVID-19.
Per tas kelias dienas teko labai išsamiai ir greitai pasidomėti visa esančia tvarka, kas kaip veikia, neveikia, ką daryti, kaip elgtis. Neteisingų žinių, klaidingų interpretacijų sraute reikėjo atsirinkti tai, kas svarbiausia.
Kam reikėjo, tie žinojo, kad sergame. Sulaukėm palaikymo žinučių, skambučių. Pati visuomet stengiausi palaikyti ir užstoti visus, kurie grūmėsi su šia liga kur kas sunkiau, nei mes. Nesupratau tų sofučių vadybininkų, aršiai barškinančių klaviatūrą ir isteriškai rėkiančių: „viruso nėra, ar pažįstate nors vieną sergantį, tai tik gripas, tai tik slogytė!“ Žemai lenkiame galvas prieš gydytojus ir slaugytojus. Tai yra priešakinės linijos, kurios deda visas pastangas, tačiau apmaudu, kad dažnai atsimuša į žmonių abejingumą...
Atrodo šitiek aplink sergančių, šitiek jau persirgusių, o vis vien tas raupsuotojo jausmas kažkur įsitvėręs savo aštriais nagučiais ir nepaleidžia. Lyg ir prisiimi nesančią kaltę. Lyg ir teisini save, lyg ir nežinai kaip elgtis.
Trečią ligos dieną dingo uoslė ir skonio jausmas. Ir labai neįprastai tai supratau. Iki tol vis pauostydavau kvepalus, turiu tokius gan aštrokus. Tai jie buvo tarsi lakmuso popierėlis. Rodės viskas gerai, užuodžiu. Taigi, o trečią dieną, verdant sriubą staiga dingtelėjo. Pala. Frikadelių sriuba verda, o kvapo jokio. Visai. Nieko. Įkišu nosį vos ne į kunkuliuojančią sriubą. Garai ir kvapo jokio. Puolu uostinėti savo kvepalus. Ne! Nieko. Visai. Vandenėlis. O dar juokiausi, kai vyras ėmė anksčiau skųstis, kad prastai uodžia. Buvo keista visą savaitę valgyti prėską, beskonį maistą. Atrodo gamini, stengiesi prieskonių nepadauginti, bet nieko. Nesvarbu. Lyg popierių kramtytum. Popierius ir tas turi skonį.
Sužinojus diagnozę jausmas keistas. Tu žinai, kad aplinkui daugmaž visi žino. Gyveni užsidaręs savo butelyje. Pasiimi ištiesęs ranką pro duris krepšius su produktais ir toliau būni sau.
Minčių prieš užsikrečiant virusu buvo visokių: o kaip būtų, jei susirgčiau, kaip organizmas reaguotų? Mums pasisekė. Liga nebuvo labai skausminga ir labai stipriai neišvargino fiziškai. Pasveikome. Kurį laiką esame ramūs. Mūsų organizmai tą svetimkūnį įsibrovėlį, tikėtina, pažins net ir po pusmečio, greičiausia gal netgi atpažins visada. Taip naujausi moksliniai tyrimai sako, tikiuosi, kad mokslininkai teisūs.
Ar buvo sunku išbūti visiems užsidarius dvi savaites? Juk dažnai tenka išgirsti, kad ilgas buvimas kartu pradeda erzinti, pykdyti šeimos narius. Žinoma, buvo sunku. Tačiau mes nuolat kalbamės apie tai, kas vyksta, kaip jaučiamės su vaikais, tarpusavyje. Vaikai puikiai viską supranta, ir jiems nelengva, bet toks jau tas gyvenimas – ne vien malonumai ir skanėstai.
Aš raginu visus likti namie, nusiraminti ir nebėgioti po parduotuves, neieškoti slaptų kelių ir takelių pas artimuosius ir apsieiti be vakarėlių.
Tie, kurie dar naiviai tikisi, kad čia tik slogytė, labai greitai pakeis nuomonę susirgę. Nes jūs nežinote kaip jūsų organizmas reaguos į tą klastingą įsibrovėlį. Virusą, kurio iki šiol organizmas nebuvo sutikęs. Labai nedaug trūko, kad ir aš pati, nieko bloga negalvodama, vos nenuvežiau šios ligos savo tėveliams.
Mano viena bičiulė, sužinojusi mano istoriją su koronavirusu sako, kad tai moteriška nuojauta. Gali būti. Paskutinę minutę persigalvojus ir atidėjus susitikimą šiandien aš rami. Nes aš nežinau, kaip liga būtų paveikusi mano brangius žmones. Ir nei vienas mes nežinome. Kvaila svaičioti tokiomis frazėmis kaip „Mes visi mirsime“. Taip, visi esam labai drąsūs ir kieti kol nestojame į akistatą su mirtimi. Gydytojai sako, kad tokie drąsuoliai, dėl ligos netekę plaučių ar inkstų atgailauja, bet būna jau per vėlu.
Gyvenimas ir sveikata – tai didžiulė dovana. Neatiduokime jos lengva ranka virusui.
Ingrida BUTKEVIČIŪTĖ, birzietis.lt
