Statistiniais duomenimis, vyrai nusižudo 6 kartus dažniau nei moterys. Didžiausia rizikos grupė yra 45–55 metų vyrai, kurie gyvena kaimo vietovėse, turi priklausomybių ir/ar neturi darbo.
Apie tai, kiek žmonių bent kartą pabando pasitraukti iš gyvenimo – duomenų nėra, tačiau iš gydytojų pastebėjimų galima daryti prielaidą, kad moterys dažniau bando nusižudyti, tačiau kokia situacija yra iš tikrųjų – pasakyti sunku. Aišku tik tai, kad moterys dažniau išdrįsta kreiptis pagalbos. Tą pastebi ir savižudybių prevencijos centre dirbančios psichologės.
Naujienų portalas tv3.lt tęsia straipsnių ciklą „Gelbstintys gyvybes“. Šį kartą lankėmės Vilniaus psichikos centre, žmonių dažniau vadinamame Vasaros 5, skyriuje į kurį patenka visi nusižudyti bandę ar savižudiškų minčių turėję asmenys.
Skyrius, kuriame nėra palatų
Čia dirba 6 psichologai, kurie kasdien kalbasi su žmonėmis, ieško priežasties, kodėl kilo noras nusižudyti, ir stengiasi išsaugoti trapią gyvybę.
„Mūsų skyrius yra labiau konsultuojantis – neturime savo palatų. Kartais pasitaiko, kad atveža pacientus ir naktį, tuomet paguldo į kurį nors ligoninės skyrių. Ne visi pacientai pripažįsta, kad jiems reikia pagalbos.
Kartais kreipiasi artimieji, nes pastebėjo ženklų, kad jų artimasis nori nusižudyti, o kartais medikai nukreipia pastebėdami, kad gali būti tokia rizika. Bet būna, kad ateina pas mus į konsultaciją ir sako, jog nesupranta, kodėl jie turi čia būti“, – pasakoja V. Klimaitė.
Gydytojai antrina ir kita centro psichologė Ieva Kirzaitė. Ji teigia, kad kartais net patys žmonės, atsidūrę savižudybių prevencijos centre, nesupranta, kad jiems reikia pagalbos, o kartais jie nenori to pripažinti, nes nenori patekti į ligoninę ir neigia savo minčių rimtumą.
„Arba apibūdina kitaip, nes nenori būti ligoninėje. Kartais pavyksta pralaužti tą kiautą. Būtent tada ir klausiame, kokios yra jų baimės. Dažnai jie bijo buvimo ligoninėje, artimųjų reakcijų.
Tada ir kalbame apie baimes. Kartais žmonės nepripažįsta, kad yra gyvybei pavojingoje situacijoje arba taip ir neatsiveria. Ligoninė yra tik trumpa gyvenimo stotelė, kuri trunka tik keletą mėnesių“, – sako V. Klimaitė.
Priežastis nebūna tik viena
Pasak psichologių, priežastis, kodėl nebenorima gyventi, niekada nebūna viena. Visą žmogų kamuojančių emocijų ar problemų sukeliamą būseną būtų įmanoma apibūdinti nebent sunkiais jausmais.
„Yra išskiriama, kas dažniausiai sukelia tas savižudiškas mintis. Tai psichologinis skausmas, neapykanta sau, stresas, bejėgiškumas. Čia išvardytos priežastys yra tik jausmai ir emocijos, kurias kažkas sukelia. Kai žmonės juokauja, kad nelaiminga meilė verčia žudytis, tai iš tikrųjų taip nėra“, – sako V. Klimaitė.
I. Kirzaitė antrina, kad apie savižudybės ženklus lengviausia kalbėti retrospektyviai – jau po įvykdyto suicido, bandant aiškintis priežastis. Tuo metu tie ženklai pradeda atrodyti akivaizdūs ir badantys akis. V. Klimaitė priduria, kad dažniausiai artimieji nepastebi siunčiamų ženklų, nes mintis, kad šeimos narys gali ryžtis tokiam žingsniui, yra per daug baisi.
„Ypatingai artimiesiems ar šeimos nariams yra labai baisu pagalvoti, kad šeimos narys gali turėti tokių minčių. Todėl ir pasakymas, kad nenori gyventi, neatrodo toks pavojingas. Vėliau žiūrint retrospektyviai jau supranti, kad artimas žmogus siuntė ženklus. Kartais artimieji net neprisileidžia minties, kad kažkas gali būti negerai. Ženklai būna visada, tik jie nebūna suprantami einamuoju metu“, – sako ji.
Žmogus jaučia gėda, kad jam nepavyko
Savižudybių prevencijos skyriaus psichologės turi įvertinti žmonių savižudybės riziką, nesvarbu, ar jie teturėjo tokių minčių ir ketinimų, ar buvo ėmęsi konkrečių veiksmų.
„Jeigu žmogus bandė žudytis, mokslinė literatūra nurodo, kad išlieka aukštesnė savižudybės rizika. Konsultuojame jį apie tai, kas įvyko. Bandoma atsekti visą istoriją, kas įvyko iki to taško, kai buvo bandyta atimti sau gyvybę.
Sudaromas saugumo planas, nesvarbu, bandė žudytis ar ne, be jo neišleidžiame iš ligoninės. Jame nurodyta kokie ženklai rodo, kad žmogus linksta į krizės pusę, ką jis gali daryti, kad sau padėtų ir į kokias įstaigas gali kreiptis.
Tam, kad tuos asmeninius ženklus surašytume, turime suprasti, ką jis patyrė, kas susikrovė mūsų žmogaus istorijoje“, – pasakoja V. Klimaitė ir priduria, kad šis planas yra skirtas pačiam pacientui, nebent jis nori pasidalinti juo su artimaisiais.
Psichologės nurodo, kad dažnai žmogus gėdijasi mėginimo nusižudyti, galvojama, kad nesiseka taip, jog net negali nusižudyti. Labai svarbu išsiaiškinti ne tik tokio sprendimo priežastis, bet ir pasekmes.
„Jeigu žmogus patenka į ligoninę po bandymo nusižudyti ar po aiškių ketinimų to padaryti, jis būna paguldomas į stebėjimo skyrių, kuriame peržiūrimi jo daiktai. Žiūrima, kad jis neturėtų aštrių daiktų, vaistų sankaupų atsivežęs. Tai yra daroma todėl, kad būtų sumažinama rizika pabandyti nusižudyti dar kartą. Iš tikrųjų, kaip rodo filmuose, batraiščių niekas neatima.
Pačiam žmogui po mėginimo nusižudyti būna labai sunku įsisąmoninti ir tą patirtį. Dažnai žmogus jaučiasi demaskuotas, nes galbūt ilgą laiką bandė slėpti nuo visų, kad jam yra negerai, o kai pabando nusižudyti, tai būna dar jautriau, nes jis bando viską kuo greičiau pamiršti, atseit, jau to nebeturiu ir viskas išsisprendė. Nors iš tikrųjų tai ne“, – sako V. Klimaitė.
Bijo, kad negalės susirasti darbo
I. Kirzaitė sako, kad ji niekada nuo paciento nebando nuslėpti jausmų, kuriuos jaučia pati. Jausmų parodymas turi ir terapinį efektą – pacientas supranta, kad jo problemos ir bėdos iš tikrųjų kažkam rūpi, todėl jis geriau atsiskleidžia.
„Terapijos seansas taip ir vyksta: ateini, atsisėdi ir pasakoji. Arba nepasakoji. Konsultacija apskritai yra gyvas pokalbis, kur akcentus sudeda paciento savijauta ir situacija, kurioje jis yra. Psichologas turi įtemptai klausytis.
Tai nėra interviu. Tai pokalbis su akcentu, nes tenka išsiaiškinti, kaip žmogus pasiekė tą tašką, kai bandė nusižudyti. Klausiame, kaip jis jautėsi, kas nutiko. Bandome susidėlioti visą istoriją“, – pasakoja V. Klimaitė.
Į Vilniaus psichikos sveikatos centrą patekę pacientai turi įvairių baimių. Viena iš jų – kad kartą patekę į ligoninę joje ir liks amžinai. Taip pat bijo, kad aplinkiniai sužinoję apie jų problemas, nesupras ir nuvertins.
„Būna, kad tenka kalbėtis apie žmogaus baimę, kad dabar, kai jis praleido ligoninėje kažkiek laiko, jo niekas nenorės ir nepriims į darbą. Iš tiesų, yra kai kurių psichinių ligų, kurios gali užkirsti kelią dirbti kai kuriuos darbus, pavyzdžiui, policijoje, nes žmogus negali ginklo naudoti. Bet tikrai ne visos ligos reiškia, kad negali dirbti ir tavęs niekas nenorės priimti“, – pasakoja V. Klimaitė.
Ji priduria, kad iš tikrųjų visa informacija apie žmogaus psichikos ligas yra konfidenciali ir priėjimą prie tokios informacijos turi tik valstybinės ir struktūrinės institucijos, o tai, kad žmogus jautėsi savižudiškai, gali niekur ir neatsispindėti.
Ne visus pacientus pavyksta išgelbėti
Kartais vis dėlto nutinka taip, kad kai kurie žmonės galiausiai nusprendžia sau atimti gyvybę. Tai nutinka dėl to, kad pasikartoja krizė ir žmogus vis dar nėra pajėgus su ja susitvarkyti.
„Pavyzdžiui, nutinka aštri situacija ar atsiranda didelis stresas ir skausmas pasidaro nebepakeliamas, todėl priima tokį sprendimą. Būna, kad apie tai sužinome tik po laiko, nes tas žmogus nebetęsia gydymo ir nebeieško pagalbos, nors vis dar negeba susitvarkyti su krize, kuri gali kilti. Jeigu žmogus yra mėginęs nusižudyti ar aktyviai tai planavęs, yra rizika, kad situacija kartosis labai didelė“, – pasakoja V. Klimaitė.
Psichologė teigia, kad įmanoma, jog savižudybių būtų mažiau, tačiau tai, kad jų nebūtų išvis yra utopiška. Net ir dedant visas įmanomas pastangas negali užtikrinti, kad pacientas atras norą gyventi toliau.
„Su pacientų savižudybėmis susitaikyti buvo labai svarbu ir man. Ligoninėje dirbu 10 metų, greitai Savižudybių prevencijos centrui bus 4 metai. Per visą šį laiką netekau 5 pacientų. Reikia išmokti priimti ir susitaikyti su tuo, kad net ir labai stengiantis, tai gali įvykti. Ir įvyksta. Kai netekau pirmojo paciento, buvo sunku. Specialistai irgi gedi“, – šypteli ji.
Dirbti su savižudybėmis yra kilnu, bet psichologiškai labai sunku. I. Kirzaitė sako, kad iš pradžių ji pati orientavosi į privačią praktiką, tačiau vėliau suprato, kad jai trūksta ribų pajautimo ir su kuo susidūrė tie žmonės, atsidūrę sunkiausiose gyvenimo situacijose. V. Klimaitė pritaria, kad nėra nieko geriau nei suprasti, kad pavyko padėti žmogui, kuris buvo praradęs norą gyventi.
„Ligoninė yra labai trumpas laikotarpis žmogaus gyvenime ir jeigu per tuos kelis mėnesius tu gali padėti žmogui pačiame sudėtingiausiame jo gyvenimo etape, tai atrodo, kas gali būti geriau nei padėti išsaugoti žmogaus gyvybę. Tai emociškai yra labai sunku.
Atrodo, galėčiau rinktis ir paprastesnį darbą, bet galėjimo padėti ir prasmės jausmas viską atperka. Jeigu kažkam pavyko padėti ir tas kažkas po metų parašo žinutę: „Ei, aš dar gyvas. Ačiū, tau už tai“. Tai atperka viską. Palaiko ir darbo prasmę, ir gyvenime gali pradėti jausti, kad tai, ką darai iš tikrųjų yra prasminga. Tas pojūtis ir padeda man judėti toliau“, – šypsosi V. Klimaitė.
Naujienų portalas tv3.lt pristato straipsnių ciklą „Gelbstintys gyvybes“. Ar kada nors susimąstėte, koks jausmas yra grįžti namo ir garsiai sau pasakyti: „Šiandien aš išgelbėjau gyvybę“? Mūsų visuomenėje yra tiek daug žmonių, kurie kiekvieną dieną išgelbėtas gyvybes skaičiuoja ant rankos pirštų – ugniagesiai gelbėtojai, greitosios medicinos pagalbos darbuotojai, gydytojai, psichologai. Kiekvieną šeštadienį kviečiame susipažinti bent su keletą iš jų, nes šie žmonės tikrai turi ką papasakoti.
