Pateikiame visus psichologės atsakymus, kurie buvo išplatinti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pranešime spaudai.
Tai kodėl vaikai bėga iš namų?
Vaikai bėga iš namų, jei juose yra problemų ir nežinoma, kaip jas tinkamai spręsti. Žmogaus elgesys turi tikslą – kam nors priklausyti. Mums, kaip socialioms būtybėms, svarbu jausti, kad esame mylimi, reikalingi, kad mes rūpime. Iš pradžių norime būti patys svarbiausi tėvams, vėliau draugams ir t. t. Vaikui labai svarbu, kad šeimoje jis jaustųsi visavertis šeimos narys: būtų išgirstas, turėtų galimybę išsakyti savo nuomonę, galėtų patenkinti poreikius. Dažniausiai iš namų bėga paaugliai, nes šiame laikotarpyje viskas stipriai keičiasi ne tik biologiniame lygmenyje, bet ir socialiniame, – atsiranda noras atrasti save, priešintis tėvų diegiamoms vertybėms, lūkesčiams.
Sakote, kad bėgantys iš namų vaikai nesijaučia mylimi, vertinami, išgirsti?
Būtent. Ir tai gali būti dėl kelių priežasčių. Jeigu šeimoje vyrauja autoritarinis auklėjimas, kai vaikų nuomonės nepaisoma, namuose tvyro emocinė įtampa, įsakinėjimai, baudimai ir draudimai. Tokiuose namuose negera būti, jaučiama nuolatinė įtampa, baimė būti nubaustam. Kitas atvejis – kai namuose vyrauja liberalus auklėjimo stilius, t. y. kai nėra taisyklių, ribų arba ribos neaiškios, o taisyklės besikeičiančios. Tokiu atveju vaikui sukeliama sumaištis ir nežinomybė, pavyzdžiui, ši taisyklė dar galioja ar nebe, ar taip pasielgęs, būsiu nubaustas, ar niekas nereaguos.
Vaikui svarbu aiškiai žinoti, kas bus, kai jis pasielgs vienaip arba kitaip. Trečia, vaiką iš namų skatina bėgti ir per didelė globa ar, priešingai, nepriežiūra. Be to, dažnai prie visų aukščiau išvardytų priežasčių prisideda kažkuri smurto forma: fizinis, psichologinis, seksualinis ar nepriežiūra, kai vaikas arba pats tampa smurto auka, arba smurto liudininku.
Tarsi savaime suprantama, kodėl vaikai bėga ir namų, kuriuose girtaujama, smurtaujama ir pan., bet kodėl vaikai bėga iš namų, kurie iš šalies atrodo „geri“ namai?
Net ir „geruose“ namuose tėvai pamiršta, kad paauglys nebe mažylis ir su juo reikia tartis, o ne jam įsakinėti. Iš pažiūros „geruose namuose“ gali būti labai griežtos taisyklės, įsakmus balso tonas, – tai paauglius skatina priešintis ir ieškoti meilės bei švelnumo už namų ribų. Abejingumas vaikų elgesiui, visko leidimas, taisyklių ir ribų nebuvimas arba laisvo laiko leidimas atskirai, bendravimas akis nudelbus į telefoną ar planšetę vaikams gali siųsti žinią, kad tėvams jie nerūpi. Ką daro paauglys? Ieško bendraminčių grupės, kurioje visi jo poreikiai bus patenkinti.
Taigi, svarbu suprasti, kad vaikai iš namų bėga ne todėl, kad namai skurdžiai įrengti, mažo ploto ar panašiai, o todėl, kad namuose, visų pirma, nepatenkinami jų emociniai poreikiai. Trumpai tariant, iš namų gali bėgti bet kuris vaikas, kuris neturi tinkamų įgūdžių, kaip elgtis stresinėje situacijoje ar spręsti problemas.
Ką vaikai savo bėgimu nori mums, suaugusiems (tėvams), pasakyti?
Vaikui, kuris jaučia tėvų meilės, šilumos, dėmesio stoką, bėgimas iš namų yra vienas iš problemų sprendimo variantų. Tokiu elgesiu vaikas siunčia tėvams žinią, kad jam trūksta dėmesio, meilės, supratimo, leidimo būti savarankiškesniam. Vaikas nori rūpėti, jausti, kad yra laukiamas, išgirstas ir mylimas.
Nors šiais laikais emociniam intelektui skiriama vis daugiau dėmesio (įvairios emocinio intelekto lavinimo, ugdymo programos), tačiau dažnoje šeimoje nemokama kalbėti apie emocijas, tinkamai reikšti ir, svarbiausia, tinkamai į jas reaguoti. Taigi, tėvai, nemokantys valdyti ir reikšti emocijų, to negalės išmokyti ir savo vaikų. Vaikas, neišmokęs išreikšti savo emocijų, negali tėvams aiškiai įvardyti, kad „esu nusivylęs, nes tu nuolat neturi man laiko“, „man pikta, mama, kad pavargusi tu pyktį ir liūdesį išlieji ant manęs“ ir t. t. Todėl vienas iš būdų, kaip pasakyti tėvams, jog „man yra blogai“, – bėgimas iš namų. Kitas aspektas, kad vaikams dar trūksta bendravimo, konfliktų sprendimo, streso valdymo įgūdžių. Todėl paaugliui, kuris sunkumus dažnu atveju sprendžia spontaniškai ir emocionaliai, bėgimas iš namų gali pasirodyti gera išeitimi.
Ar pasitaiko, kad vaikai išeina iš namų, kuriuose buvo geras ryšys bent su vienu iš tėvų ar bent su vienu artimu suaugusiuoju?
Taip. Tuomet kyla klausimas, o kodėl su kitu artimuoju vaiko ryšys yra prastas? Kokie tėvų tarpusavio santykiai? Būna atvejų, kai vaikas sutaria su vienu iš tėvų ir nuolat konfliktuoja su kitu. Tokiu atveju namuose taip pat būna slogi atmosfera, nes tėvai gali pyktis tarpusavyje dėl atsakomybių pasidalijimo, elgesio ir bendravimo su vaiku bei auklėjimo stiliaus skirtumų: kai vienas atliepia vaiko poreikius, o kitas mano, kad tai daryti kvaila arba tai laiko nuolaidžiavimu vaikui. Artimas vaiko ryšys su vienu iš tėvų nesuteikia pasitenkinimo, jei tėvai smurtauja vienas prieš kitą, namuose jaučiama nuolatinė psichologinė įtampa. Todėl vaikas bando pabėgti nuo smurto, įtampos, nedarnos.
Kokio amžiaus vaikai dažniausiai pabėga?
Dažniausi pabėgimai iš namų prasideda paauglystėje, kai vyksta daug spontaniškų ir neapgalvotų poelgių, pasidavimų akimirkos nuotaikai. Savo darbe susiduriame su bėgančiais 12-14 metų paaugliais, kuomet bėgimai yra aktyviausi. Yra atvejų, kai pabėga 8-9 metų vaikai, tačiau jaunesnio amžiaus vaikų bėgimas labiau panašus į žaidimą, kai norima pasislėpti, kad jų ieškotų.
Kur dažniausiai eina vaikai, nusprendę pabėgti?
Kaip minėjau, dažniausiai pabėgimai vyksta paauglystėje, kai vaikas laikinai atitolsta nuo savo tėvų, taip bandydamas pažinti save, atsakyti į klausimą „Kas aš?”. Tuo metu bendraamžių daroma įtaka sustiprėja ir pirmenybę paaugliai pradeda teikti tai grupei, kurioje jie jaučiasi geriausiai. Rodoma pagarba, pripažinimas, reikalingumo jausmas, galų gale meilė pavergia paauglio protą ir įtraukia į panašaus likimo jaunuolių grupę. Tokių bendraminčių galima rasti sporto, teatro būrelyje, bet gali būti ir apleistuose pastatuose, kitaip vadinamose landynėse, sodo nameliuose, apleistuose pastatuose, vasarą tėvų paliktuose butuose, kur pagrindinis tarpusavio bendravimas dažnai vyksta vartojant alkoholį, narkotikus ar užsiimant atsitiktiniais ir nesaugiais lytiniais santykiais. Tuo laikotarpiu bendraminčių nuomonė tampa svarbesnė už bet kokį logišką tėvų aiškinimą ir argumentus. Taigi, paauglys eina ten, kur jo draugai ir bendraminčiai. Ypatingai populiaru būriuotis didžiuosiuose prekybos centruose, kuriuose vaikai gauna nemokamą internetą (kas jiems yra labai svarbu) ir šiltai gali praleisti ištisas dienas.
Pasitaiko, kad pabėgusį, o vėliau – policijos surastą vaiką tėvai turi pasiimti iš policijos komisariato. O jeigu tėvai atsisako vaiką pasiimti motyvuodami tuo, kad tegu pasimoko iš savo elgesio? Kas toliau?
Kai kuriems tėvams vaiko pabėgimas iš namų tampa didele krize, kurią bandoma spręsti keičiant gyvenimo būdą: išsivaduojama iš priklausomybės liūno, smurtinės aplinkos, perkainojamos vertybės. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai tėvai mano, kad vaiką nubaus nekreipdami dėmesio, palikdami policijos žiniai ar nedėdami pastangų dėl jo grįžimo į šeimą. Taip bandoma jį pamokyti. Deja, toks elgesys dar labiau atitolina jų ir vaiko santykius, suardo paskutinius dar likusius emocinius ryšius. Tokiu atveju policija kreipiasi į vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistus, kurie bendrauja su vaiku, tėvais, vertina vaiko situaciją šeimoje, galimybes vaikui grįžti į šeimą ar laikiną apgyvendinimą saugioje aplinkoje, kurioje bus tinkamai pasirūpinta vaiko fiziniais ir emociniais poreikiais. Tėvai turėtų suprasti, kad vaikas ar paauglys dar neturi tinkamų problemų sprendimo įgūdžių ir savo bėdas sprendžia taip, kaip supranta, t. y. neįvertinęs rizikos, pasekmių.
Kaip reikėtų elgtis, kalbėtis su vaiku, kai jis grįžta į namus?
Pirmiausia reikėtų pasidžiaugti, kad jis grįžo gyvas ir sveikas, ir tuo pasidalinti su vaiku. Vaikui reikia parodyti, kad jis yra laukiamas ir mylimas, nesvarbu, kokią kvailystę iškrėtė. Dažnai belaukdami vaikų, tėvai nerimauja, pyksta ir, vaikui grįžus namo, išlieja visas susikaupusias emocijas, baudžia arba visiškai nesikalba. To nereikėtų daryti, nes vaikas, bėgdamas iš namų, tėvams pasiunčia žinutę, kad kažkas namuose ir jų santykiuose yra negerai. Grįžęs namo ir sulaukęs iš tėvų vien priekaištų ir bausmių, vaikas tik dar kartą įsitikina, kad čia jo niekas nelaukia. Grįžus pabėgusiam vaikui į namus, su juo reikėtų nuoširdžiai, ramiai pasikalbėti, jį išklausyti ir IŠGIRSTI bei bandyti rasti bendrą sutarimą, kuris būtų tinkamas visiems šeimos nariams. Svarbu išsiaiškinti kartu su vaiku jo bėgimo priežastis ir ieškoti tinkamų sprendimų. Pasitaiko atvejų, kai šeimoje, kurioje paaugliai ne kartą yra pabėgę, kalbėtis vienam su kitu yra nebeįmanoma, tokiu atveju galima pasitelkti šeimos mediatoriaus, psichologo pagalbą.
Psichologo rekomendacijos tėvams:
Kad vaikas augtų psichologiškai sveikas ir laimingas, jis turi jaustis saugiai, palaikyti artimus ryšius su kitais, galimybę realizuoti save, būti priimtas ir mylimas.
Pirmiausia nuo mažų dienų namuose turi būti aiškios taisyklės, ribos ir visiems žinomos pasekmės už taisyklių nesilaikymą. Tėvai turėtų atsakingai ir sąžiningai laikytis duoto žodžio, pažadų, leisti vaikams pasirinkti sprendimo galimybes ir už savo pasirinkimą pajusti pasekmes.
Vaiką reikia drąsinti už jo pastangas, gebėjimus, rodomą savarankiškumą. Drąsinimas yra dovana už pastangas ir tobulėjimą. Jis moko vertinti save tokį, koks esi, įgalina imtis veiklos, pasitikėti savimi.
Labai svarbu su vaiku kalbėtis ir ypač jo klausytis. Kaip tai daryti? Taip, kaip darote su savo draugais, draugėmis. Juk draugei pasakius apie padarytą kvailystę ar jai netinkamai pasielgus, jos neapšaukiate, nemušate ir juo labiau neišvarote. Todėl pokalbis su vaiku turėtų būti tarsi su draugu – pagarbus.
Sudarykite vaikui sąlygas parodyti, ką jis gali ir sugeba, leiskite būti savarankiškam, atliekant mažus dalykus, kurie vėliau didėja. Nuo pat mažų dienų mokydami vaikus prisiimti atsakomybę, atsakyti už savo veiksmus, ilgainiui pamatysite, kad tai taps norma.
Turiningas laisvalaikio leidimas kartu, vaiko įtraukimas į šeimos veiklą, didina jausmą, kad jis reikalingas, suprastas, vertinamas. Tuomet būti su tėvais smagu ir gera. Įdomus laiko leidimas kartu, leidžia suprasti, kad vaikas yra svarbi šeimos dalis.
Saugumo ir pasitikėjimo vaiku suteikia jo draugų pažinojimas. Tėvai turėtų bendrauti su jais, sudaryti sąlygas draugams svečiuotis namuose, kartais leisti laisvalaikį kartu. Taip tėvai žinos, kokioje aplinkoje būna vaikas, kuo domisi ir kuo gyvena jo amžiaus vaikai.
