Lino šokėjo karjera prasidėjo, kai jam buvo vos 6-eri ir truko apie 21 metus. Pabaigęs mokyklą jis nusprendė pasirinkti studijas Klaipėdos universitete, menų fakultete ir įgyti choreografo diplomą. Be to, šoko ir legendiniame „Žuvėdros“ ansamblyje. Visgi, nors ir įgijęs norėtą specialybę, pagal ją vyras dirbti nepanoro.
„Esu diplomuotas šokėjas, bet pagal specialybę nedirbau. Teko darbuotis su vaikais, paaugliais, šokiais, kai dar studijavau, bet galiausiai nusprendžiau, kad nežinau ar toks darbas labai mane vežtų, nes būni uždarytas salėje ir keičiasi tik žmonės, o tu ari nuo ryto iki vakaro.
Ypač, kai pamačiau, kiek dirba „Žuvėdros“ vadovė Ona Skaistutė Idzelevičienė, nusprendžiau, kad nenoriu. Ji nuo 8 valandos ryto iki 11 valandos vakaro sėdėdavo užsidariusi salėje ir išeidavo tik papietauti. Taip buvo ir žiemą, ir vasarą. Nusprendžiau, kad man norisi daugiau laisvės“, – pasakoja jis.
Prisiminė šokius
Galiausiai Linas nusprendė, kad laikas išeiti iš šokių. Dar vienu postūmiu palikti šokius tapo ir piniginiai klausimai, nes vien tik šokant išgyvenimui pinigų nepakako, tekdavo ieškotis papildomų darbų.
„Pradėjau nuo šokių pamokėlių naktiniame klube, aišku, pats pašokdavau dar renginiuose. Šokių pamokėlės ir buvo tas startas, kai pradėjau kalbėti prieš publiką. Sulaukdavau dar prašymų gal kokį žaidimą pravesti dar. Taip po truputį pradėjome pratintis prie scenos.
Vėliau iš „Trijų karalių“ gavau pasiūlymą vesti vestuves. Mane tai labai išgąsdino, nes tai buvo nežinoma ir nepažįstama sfera, bet kai jie nusivežė mane į vestuves ir parodė, kaip tai yra daroma, supratau, kad kažko antgamtiško nėra. Galbūt daugiau tradicijų ir asmeniškumo nei kitokiuose renginiuose“, – pasakoja jis.
Taip Linas pradėjo dirbti su „Trimis karaliais“, tačiau vėliau nesutapus požiūriams jų keliai išsiskyrė. Nuo tada vyras ėmė savarankiškai vesti renginius.
Taip bėgo metai po metų – Linas vesdavo renginius, vestuves, važinėjo po Lietuvą ir ne tik. Tačiau prasidėjo karantinas ir viską sustabdė. Visgi, toks sustojimas išėjo į naudą. Vyras galvojo, kaip galėtų paįvairinti savo programą ir prisiminė šokius.
„Šokius buvau padėjęs į šoną, nes kurį laiką buvau nešokęs ir jaučiau, kad galbūt esu pamiršęs. Maniau, kad galbūt tai neįdomu ir kitiems. Karantinas davė laiko pamąstymui ir ieškojimams – taip ir sugalvojau. Tokių minčių buvo ir anksčiau, tik anksčiau komandoje neturėjau šokančių žmonių. Vėliau komanda keitėsi ir atsirado dar du šokėjai.
Iš pradžių choreografiją bandėme statyti patys, bet 13 metų to nebuvau daręs, tad sekėsi sunkiai. Klaipėdoje yra šokių grupė „Sfinksas“, o jų trenerė greitai sustatė mums choreografiją. Aišku, buvo ką veikti, kol ją išmokau, nes ir kūno formos, ištvermė, judesiai ir atmintis ne be tokie. Bet pavyko viskas“, – šypsosi jis.
Rodo visus savo talentus
Facebooke išplitęs Lino ir jo komandos šokis, tai atsisveikinimo dovana svečiams ir jauniesiems. Renginių vedėjas pasakoja, kad reakcija į šokį visada būna gera, nes jaunieji dažniausiai nežino, ką pamatys.
„Jaunieji dažniausiai žino, kad aš esu šokėjęs, bet nežino, kad šoka ir kiti mano komandos nariai. O vėliau mes išeiname visi trys – tarp jų ir asistentas, kuris visą vakarą bėgiojo aplink svečius, tai kai žmonės tą pamato būna labai audringa reakcija ir labai palaiko.
Tikrai nesitikėjome, kad šokio vaizdo įrašas bus toks populiarus facebooke. Tiesiog Ramunė iš „Ramunės švenčių studija“ paklausė gal mes turim, ką parodyti, ji nufilmuotų ir įdėtų į facebooką. Ji tiesiog taip buitiškai su telefonu pafilmavo ir viskas taip prasidėjo“, – juokiasi Linas.
Visgi, šokiai – ne vienintelis vyro talentas. Jeigu Linas atrodo jums matytas, tačiau negalite prisiminti kur, tikriausiai jį matėte televizoriaus ekrane. Vyras kartu su Irena Starošaitę dalyvavo „Žvaigždžių duetuose“ ir dar keliuose projektuose.
„Aš savo programoje taip pat dainuoju, bet nenoriu tapti vestuvių muzikantu. Aš dažniausiai dainuoju vakarienės metu, kad būtų rami foninė muzika arba atsisveikinimui. Pas mus tas atsisveikinimo blokas toks ir yra – dainuoju, stengiuosi svečius įtraukti, o pabaigoje jau tas šokis. Dar groju ir perkusija. Ką moku stengiuosi įtraukti į pagalbą“, – šypteli.
Vedėjų paklausa mažėja
Vis dažniau kalbama, kad vestuvių vedėjų savo šventėje nori vis mažiau žmonių. To neneigia ir pats Linas.
„Kaip buvo su muzikantais, taip ir su vedėjais, manau, kad laikui bėgant išnyks. Dabar vestuvių planuotojos dažniausiai žiūri, ar yra daug numatytos programos. Dažnai vedėjams net nėra kur įsiterpti, nes paliekama laiko žmonių bendravimui ir vėliau pasirodymams suplanuotiems.
Dažniausiai žmonėms norisi koordinatoriaus – tarsi draugo, tarsi svečio, kuris ateitų pristatytų, kas bus toliau. Vedėjai dar tikrai reikalingi, bet žmonės vis dažniau sako, kad nereikia jiems žaidimų, o tiesiog nori, kad sureguliuotų vakaro eigą“, – sako jis.
Vyras pasakoja, kad teko sulaukti užklausų, kuomet jaunieji sako, kad savo šventėje nenori vestuvių vedėjo siūlomų žaidimų.
„Tada kyla klausimas, o ko nori jaunieji. Su jaunaisiais susitardavau, kad susidėliosiu scenarijų, kaip man atrodo, o jeigu pamatysiu, kad svečiams tikrai nepatinka, tada mes nedarysime jokių žaidimų ir paliksime tik padainavimus, šokių pamokėles. Tačiau kiek teko daryti, tai žmonėms patiko.
Matosi, kai svečiai pradeda nuobodžiauti, nes jiems trūksta kažkokio veiksmo, norisi ir kažkur patiems padalyvauti. Dažniausiai jaunieji prašo kažko originalaus ir klausia, ką galėtume pasiūlyti, o ypač vidurnakčiui, nes dauguma iki šiol siūlytų pramogų atsibodo“, – pasakoja Linas.
Labiausiai įsiminusios vestuvės
Vienos įsimintiniausių ir tolimiausių nuo Lietuvos vestuvių, kurias teko vesti Linui, buvo Meksikoje.
„Užsienyje visada sunkiau dirbti, nes važiuoji į svetimą šalį, kur kita kultūra ir nežinai, kas tavęs laukia. Be to, ir kažko atsivežti daug negali. Per metus užsienyje 2-3 kartus tenka dirbti. Dažniausiai užsakymai būna Ispanijoje, Maljorkoje, esame dirbę Graikijoje, Turkijoje, Egipte, Anglijoje, Airijoje. Pakeliaut tikrai teko. Žinoma, šiuo metu jau netenka tiek keliauti, bet užsienyje dirbti man patinka“, – sako jis.
Visgi vestuvėse svarbu ne tik programa, bet ir dalyvaujantys žmonės. Vedėjas sako, kad svečių skaičius vestuvėse yra dvipusis reikalas, nes nuo to priklauso ir ar vestuvėse išvis reikalingas vedėjas. Pasak Lino, dažniausiai tenka dirbti vestuvėse, kuriose yra nuo 40 iki 50 svečių, kai svečių daugiau nei 60 – laikoma jau didesnėmis vestuvėmis, o jeigu ir 100 – labai didelės vestuvės. Visgi kartais tenka dirbti ir kur kas mažesnėse šventėse.
„Esu vedęs vestuves, kai buvo 15 žmonių, bet mums patiems tai nebuvo labai smagu. Jaunieji labai norėjo, kad būtų vedėjai, bet mums su 15 žmonių darbuotis yra sunkoka. Praktiškai tenka tapti svečiu, nebelieka to oficialumo, etiketo, kuris būdingas. Jeigu mes per arti prieiname prie svečių, jie pradeda mums siūlyti gerti, o darbe mes visiškai nevartojame alkoholio.
Dabar turėjome vesti Zakinto saloje vestuves. Iš 30 svečių liko tik 9 ir jau klausė ar galėtume pravesti vestuves. Sakiau, kad tokiam skaičiui tikrai nesu vedęs, bet sakiau, kad galiu pabandyti, nes viskas buvo nupirkta ir skrydžiai, ir viešbučiai, o žmonės irgi nenorėjo nieko prarast. Likus savaitei iki vestuvių nutarė jas nukelti į kitus metus, nes atsirado daug naujų apribojimų“, – pasakoja jis.
O tiems, kurie tik planuoja savo meilės šventę, vestuvių vedėjas turi patarimą:
„Jauniesiems patarčiau šventės dieną kuo daugiau rūpesčių nusimesti nuo savęs. Šitai jau esu perpratęs. Kartais jaunieji patys labai stengiasi dalyvauti visame organizaciniame procese, tačiau neaišku, kiek malonumo ir kiek džiaugsmo lieka po šventės.
Būna tokių jaunųjų, kad vietoj mėgavimosi švente ir bendravimo su svečiais tenka rūpintis ar atvyko visi žmonės, ar darbuotojai, kurie turėjo atvykti. Tad reikia stengtis viską atiduoti kitiems. Atiduokite šiuos rūpesčius ar vestuvių koordinatoriams, ar vedėjams, kad tik patiems nereikėtų lakstyti ir galvoti kaip ir ką padaryti. Tai būtų svarbiausias patarimas“, – pokalbį užbaigia Linas.
