Ukrainiečių boksininko Deniso Kaušano pramintas „buldozeriu“, Evaldas Petrauskas šiandien jau nesiboksuoja ringuose. Prieš porą metų baigęs savo karjerą šiandien vyras save atiduoda kitiems – kasdien treniruoja tiek jaunus, tiek vyresnius.
„Paskutiniu metu vis daugėja ir daugėja vaikinų, norinčių treniruotis. Kai pradėjau dirbti trenerio darbą prieš dvejus-trejus metus, tai neturiu laisvos dienos. Spaudžia mane, sako, einam treniruotis. Kiekvieną dieną aš nuo ryto iki vakaro salėj, ir pats treniruojuosi“, – sako jis.
Jis sako, kad dažnai pas jį ateina ne tik jaunieji boksininkai mokytis, bet ir vyresnio amžiaus sulaukę žmonės.
„Amžius yra tik skaičiai. Jei tau 6 ir tu nori, tikrai priimu, jeigu žmogui 80 ir tikrai yra to užsidegimo pradėti kažką nauja, tai visada laukiu ateinant. Pas mane dabar yra vyriausias žmogus, kuriam vedu treniruotes, 43 metų. Tai jis net ir su jauniausiais beveik lygių sugebėjimų galima sakyti, o pradėjo gal tik prieš dvejus metus pas mane treniruotis.
Visas treniruotes pagal žmogų sudarau. Matau, kokios jų galimybės ir pagal tai aš derinu jas.“
E. Petrauskas juokiasi, kad iššūkių yra ir mokant: „Aš kai su jais boksuojuos, tai pasimato tų iššūkių. Kadangi sakau, kad pataikytų į mane, tai matosi, kad jie labai stengiasi, bet vis dar mažai gal tos patirties, nes neišeina dar kol kas, bet po kokio pusmečio treniruočių jau vieną kitą smūgį įkala man.“
Olimpinis medalis – svajonė nuo vaikystės
Boksininkas yra pirmasis ir vienintelis lietuvis, olimpinėse žaidynėse bokse iškovojęs medalį. 2012 metais Londono olimpinėse žaidynėse jis iškovojo bronzą. E. Petrauskas pasakoja, kad nuo pat vaikystės olimpinės žaidynės buvo užvaldžiusios jo mintis.
„Aš nuo tada, kai 7 metų atėjau į boksą, man čia buvo kažkas ypatingo. Pamenu, kad mano svajonė visą laiką būdavo olimpinis medalis. Net mano treneris Vladimiras Bajevas galėtų paliudyti, kaip aš 13 ar 14 metų atvykęs į treniruotę, paklaustas apie svajonę, iš visų plaučių rėkiau: „Olimpinis medalis!“ Na aš ir siekiau to tikslo“, – šypsosi jis.
29-erių vyras džiaugiasi, kad dabar treniruotės nebe tokios sudėtingos ir varginančios. Kadangi yra daugiau laisvo laiko, pasitreniruoti galima kasdien, o ir treniruotės ne taip išsunkia.
„Dabar džiaugiuosi, kad salėje nereikia tiek arti, dirbti, nes dabar aš tik mokinu, tikrai ne tiek daug streso, kaip būdavo, kai pats treniruodavausi varžyboms. Dabar einu savo malonumui, o anksčiau būdavo, kad ne malonumui eidavai, labiau iš pareigos“, – pasakoja jis.
Olimpinis medalis bokse – sunkiai iškovojamas dalykas. E. Petrauskas, pats tai patyręs savo kailiu, šiandien dalinasi prisiminimais apie sėkmę olimpiadoje.
„Dabar kankinu kitus salėje, tai tiek daug pačiam vargti nereikia, nes iškovoti olimpinį medalį bokse taip sunku, kad per 40 metų aš vienintelis jį turiu. Tai pasiekti yra beprotiškai sunku, tam turi atiduoti visas savo jėgas, gyvenimą. Treniruotės būdavo tokios stiprios ir sudėtingos, kad atidirbęs nieko nenorėdavai, tik eit miegoti.“
Vienas iš mokinių – berniukas Karenas
Boksininko karjerą baigęs Evaldas Petrauskas šiandien bokso moko labai įvairius žmones. Vienas jo mokinių – berniukas Karenas. Jo istorija šiemet nuskambėjo plačiai – berniuko veidą stipriai apkandžiojo šuo, jam daryta ne viena operacija.
Boksininkas sako, kad jam labai patinka mokyti Kareną, stebėti jo progresą.
„Kadangi Karenui buvo operacija neseniai daryta, tai kažkiek nustojome dabar treniruotis. Eidavome į salę treniruotis, jam jau tikrai gerai sekdavosi, buvo sustiprėjęs, po to per zoomą treniravomės, na ir dabar to poilsio gavo porą mėnesių.
Man labai patinka jį mokyti. Ypač patinka, nes žinau, kad po kokio pusmečio pradėsiu matyti tą rezultatą. Tada išvis džiaugsmo būna, kai pasimato, kad pacanai dirba, tobulėja“,– šypsosi E. Petrauskas.
Paklaustas, kaip keliai nuvedė pas berniuką Kareną, boksininkas paminėjo žmoną. Jis sako, kad tik jos dėka dabar jį treniruoja.
„Žmona paskatino (aut. past. – mokyti berniuką). Man šiaip išvis patinka imtis tokių iniciatyvų, tik aš kažkaip tinkamu laiku tinkamoje vietoje mažai kada atsiduriu. Buvo ji kažkada pas gydytoją, o ten kažkaip ir sėdėjo tas berniukas. Pakalbėjo jie ir žmona mano pasiūlė mokytis bokso pas mane, kadangi jis labai norėjo“, – dalinasi vyras.
Prisiminė ir olimpines dienas
Olimpinio medalio laimėtojas sako, kad iš olimpinių dienų buvo įvairių akimirkų, kurios dar ilgai liks atmintyje.
„Atsimenu, kaip treneris ūsus nusiskuto. Visą gyvenimą mačiau jį su ūsais ir taip prišnekėjau, kad gausiu Europos žaidynėse bronzą ir treneris turės nusiskusti ūsus. Ir taip laimėjau bronzą tada ir treneris tikrai nusiskuto ūsus. Juokingai atrodė tikrai“, – juokiasi jis.
Vyras prisimena, kad dienos, kai varžydavosi, būdavo visokios. Treniruotės vargindavo, bet laimėjimas bei įvairios akimirkos iš olimpinių dienų buvo vertos sunkumų.
„Tas pats lipimas ant pakylos olimpinėse žaidynėse toks nuostabus momentas, kai žinai, kad stovi petys petin su geriausiais. Kalbiesi su jais, treniruojiesi su jais“, – šypsosi jis.
Boksininko karjerą baigęs vyras atsakė, kokios savybės svarbiausios boksininkui.
„Jautrumas, greitis. Kuo jautresnis ir greitesnis, tuo sunkiau yra priešininkui atsilaikyti. Taip pat tikslumas. Čia pačios svarbiausios savybės.
Aišku, visiems boksininkams, tiek ir olimpiečiams, linkiu charakterio ir noro. Nes be charakterio ir noro nieko nepadarysi. Sunki ta dalia boksininko, nes reikia šlifuoti kiekvieną judesį, o tam reikia arti ir arti kasdien. Nes be to judesio nieko nepadarysi.“
