Nerijus Liaudanskas pasakoja, kad didžiąją savo gyvenimo dalį jis gyvena Biržų rajone. Užaugęs globėjų šeimoje, vyras teigia, kad būtent jie buvo jo tikrieji tėvai, kurie ragino siekti svajonių, matė jo vaikų pirmuosius žingsnius.
„Užaugau globėjų šeimoje, kurie visą gyvenimą man širdyje liks gražus prisiminimas, pagarba ir viltis bei skausmas, kurį teko jausti, kai jų netekau. Visuomet jų ilgėsiuosi, kadangi tikrieji tėvai juk yra ne tie, kurie pagimdė, o tie, kurie užaugino, matė mano šeimą, užaugino mano tris vaikus, stebėjo jų pirmuosius žingsnius. Vaikams mano tėvai visuomet širdyse liks kaip gerbiami seneliai“, – sako jis.
Vyras pasakoja, kad šiuo metu gyvųjų tarpe jo globėjų jau nebėra, tačiau jis teigia, kad jie jam suteikė besąlygišką meilę ir šilumą. Kiekvieną kartą aplankius globėjų kapus, Nerijus sako, kad jį širdyje apima ramybė.
„Kaip bebūtų skaudu, jie ilsisi ramybėje, o mano gyvenimas tęsiasi“, – priduria jis.
Noras rasti biologinį tėvą
Daug metų N. Liaudanską kankino širdies skausmai, nelepino ir gyvenimo mesti sunkumai. Dabar, turėdamas nuostabią šeimą, užauginęs tris vaikus, iš kurių du jau yra pilnamečiai, vyras sulaukė žinios, kad jo žmona serga sunkia onkologine liga. Nerijus sako, kad nepaisant visų sunkumų, jis visą laiką troško sužinoti, kas yra jo biologinis tėvas:
„Iš biologinės motinos, kuri jau yra mirusi, sužinojau visos giminės istoriją. Per skaitmeninę asmenų paieška radau ją pats. Jos vardas yra Vida Liaudanskienė (Akelaitytė). Motina mirė 71-erių ir į kapus nusinešė paslaptį apie mano tėvą. Jos taip pat gerai nepažinojau, ne man ją smerkti ar teisti. Skaudu tik tai, kad ji buvo gegutė ir brolių likimai mano širdyje tapo skausmu visam gyvenimui.
Ieškau savo tėvo todėl, kad noriu sužinoti apie savo brolius ar seseris. Noriu, kad atsilieptų bent kažkas, kol dar nėra vėlu, nes gyvenimas yra per trumpas, kad geri norai ir troškimai rasti biologinį tėvą ar jo giminę netaptų dar viena žaizda širdyje.“
Pašnekovas pasakoja, kad labiausiai jį liūdina tai, kad apie savo tėvą ar jo pusės giminę jis nežino nieko. Visgi, apie amžinatilsį motiną jam pavyko sužinoti kur kas daugiau.
„Aš gimiau Biržuose, kur mano biologinė 29-erių motina Vida dirbo ligoninėje slaugytoja. Ji gyveno pas savo tėvus – Valeriją ir Joną Akelaičius. Kol dar gyva buvo jos motina Valerija, mama gyveno Pakruojo rajone, Titonių kaime. Ji buvo ištekėjusi už Romualdo Liaudansko, su kuriuo 1974 m. išsiskyrė, tačiau pasiliko jo pavardę.
Visi Vidos vaikai, kurie gimė nuo skirtingų vyrų, metrikacijoje buvo užregistruoti ir gimimo liudijime įvardinti Liaudansko pavarde, nors tai buvo neteisėta, nes su Romualdas su motina išsiskyręs sukūrė savo šeimą Vaivadų kaime, Panevėžio rajone“, – teigia vyras.
Netikėta žinia
Iki pradėjęs tėvo paieškas, iš biologinės motinos Nerijus sužinojo, kad turi tris brolius, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, iš viso jie yra šeši sūnūs – Nerijus ir dar penki jo broliai. Apie brolių gyvenimą ir likimą vyras nėra linkęs kalbėti. „Tai yra skaudi tema, kurios nenoriu liesti“, – sako jis.
Gimus Nerijui, jo biologinei motinai buvo atimtos motinystės teisės. Dėl to ji metę darbą, slapstėsi nuo teismo. Tačiau teismo sprendimu 1979 m. Nerijus buvo paimtas ir perkeltas į Panevėžio kūdikių namus. Vos po dviejų metu iš vienų vaikų globos namų jis buvo perkeltas į kitus, Panevėžio Algimanto Bandzos vaikų globos namus:
„Dar vėliau, 1983 m. buvau perkeltas į Šiaulių pagalbinius vaikų namus. Ten pagyvenau tris metus, o po to ir vėl mane iškeldino į Biržų rajono Kučgalio internatinę mokyklą, kur 1988 m. mane pasiėmė globoti mano mylimi, tėvais tapę globėjai Laimutė Adėlė ir Bronislovas Zubavičiai.“
Savo brolių ir giminių paiešką vyras tikina pradėjęs 1995 metais. Širdyje jis visuomet labiau norėjo rasti tėvą, o ne motiną. Kodėl taip yra, jis negali ir pats sau atsakyti.
„Tuometinė mokytoja Siga Pavilonienė sakė, kuomet buvau atvežtas į Kučgalio internatą 1986 m., sulauk4 ir mano biologinio tėvo laiško. Jis jame rašė, kad užaugęs jo neieškočiau, nes sukūrė naują šeimą, turi vaikų. Kadangi laiškas nebuvo prisegtas į mano bylą, jis paprasčiausiai dingo.
Mokytoja prisiminė, kad jis buvo siųstas iš Pakruojo rajono. O gal ir iš Linkuvos, nes pagal valdžios archyvus motina glaudėsi Pakruojo rajone, Titonių kaime. Aiški biologinio tėvo gyvenamoji vieta yra nežinoma, nes visą gyvenimą nešiojuosi svetimo žmogaus pavardę“, – teigia jis.
Nerijus tikina, kad surasti tėvą nori tik iš smalsumo. Jis pasakoja, kad galbūt jo nėra jau ir gyvųjų tarpe. Būtent todėl jis socialiniuose tinkluose kreipiasi į žmones, galbūt jie padės jam surasti jo biologinio tėvo giminę, kad Nerijus galiausiai galėtų išsiaiškinti savo šaknis:
„Ne man kažką teisti ar smerkti. Turiu viltį rasti biologinį tėvą ir jo giminę. Prašau atsiliepti žmones, kurie pažinojo mano biologinę motiną Vidą, nes bet kokia informacija man bus labai vertinga. Esu vedamas tik smalsumo, noro pažinti savo šaknis. Vaikai dėl tėvų klaidų nėra kalti.“
Galintys padėti Nerijui Liaudanskui ar turintys bet kokių žinių, susijusių su vyro giminėmis, galite susisiekti su Nerijumi jo elektroniniu paštu: [email protected]
