Veronika – praėjusių metų „Išsipildymo akcijos“ herojė, tuomet dar tik svajojusi apie galimybę vaikščioti, šiandien, pasiremdama vaikštyne, į lauką pasimėgauti grynu oru jau žengia pati.
Veronika gimė su reta patologija – nesusiformavusiu kairės kojos šlaunikauliu, o dešinė kojytė, nors iš pažiūros atrodė sveika, taip pat buvo pažeista – mergaitė teturėjo tris pirštukus, nebuvo padikaulio.
Anksčiau mama darė viską, kad tik mažylė stiprėtų, tačiau prieš kurį laiką sužibo viltis – Amerikoje rastas gydytojas pasakė, kad Veronika turi didelę tikimybę vaikščioti. Galiausiai ši svajonė išsipildė.
Iš viso prireikė 7 operacijų
Į JAV Oksana su dukra išvyko dar sausio mėnesio pabaigoje ir tik prabėgus pusmečiui svetur, kur atlikta daugybė operacijų, taikyta reabilitacija, prieš porą savaičių grįžo namo.
Nuvykus į svečią šalį, viskas susiklostė kiek kitaip, nei planuota. Pirminis gydytojo verdiktas buvo, kad Veronikai prireiks trijų operacijų. Pirmosios operacijos metu planuota rekonstruoti kelio sąnarį ir suformuoti kulnikaulį, kitos dvi operacijos buvo reikalingos kojytės paruošimui protezavimui ir šlaunikaulio sustiprinimui.
O. Savutskaja pasakoja, kad šios trys operacijos praėjo sklandžiai, tačiau reikalingų operacijų skaičius išaugo – Veronikai teko atlaikyti net septynias operacijas.
„Su suplanuotomis operacijomis viskas praėjo gerai, bet buvo problemų su oda, jai buvo daryti odos persodinimai, kadangi viduje daug visko rekonstravo, ėmė raumens pluoštus iš vienos vietos ir dėjo į paduką, kad padarytų taisyklingą padą.
Oda neatlaikė, susidarė kaip vandens pūslė, kuri sprogo. Vaikui oda nebeaugo, kraujotaka sutriko ir teko daryti persodinimus“, – pasakoja mažylės mama Oksana.
Ji atvirauja, kad laikas, kai buvo atliktos visos operacijos, buvo nelengvas – ant operacinės stalo dukra gulė maždaug kas dvi savaites, tad mažosios Veronikos šypseną pakeitė skausmas ir verksmas.
„Prieš operaciją, kaip vaikas, ji nesuprato, kas bus daroma, tik žinojo, kad bus kojytė, bet kaip vyks visas procesas nesuprato. Su šypsena veide ėjome į pirmąsias operacijas, po operacijų, žinoma, šypsena pradingo. Pasiilgdavau jos šypsenos, nes buvo tikrai daug verksmo. Buvo skausmingas laikotarpis.“
Sunku buvo ne tik mažajai Veronikai, bet ir jos mamai – ji sako, kol dukra kentė fiziškai, Oksanos kančia virte virė viduje.
„Jaudulio buvo labai daug. Aš morališkai pergyvenau, o vaikas fiziškai. Visas dėmesys kiekvieną sekundę buvo skirtas Veronikai, nes buvo tikrai skausmingų akimirkų, kai tiesiog nežinai, ką daryti – viską kaip ir padarei, visus vaistus sudavei nuo skausmo, o vaikas vis tiek šaukia.
Kiekviena mama, man atrodo, pergyventų dėl tokių dalykų. Buvo nelengvas laikotarpis, bet aš jutau paramą, mama būdavo kartu“, – išgyventus sunkumus prisimena O. Savutskaja.
Sunkiausia jau praeityje
Dabar visa tai jau liko praeityje – visus skausmus pakeitė džiaugsmas, Veronikai po operacijų pritaikytas protezas ir ji jau vaikšto. Oksana šypsosi, kad vienas lemtingas momentas išdavė, kad sunkiausias etapas jau praeitas.
„Kai pirmą kartą ryte atsikėlusi išgirdau, kad ji dainuoja, pagalvojau „ačiū tau, Dieve“, viskas praeityje, nes praėjo skausmai. Po visų pergyvenimų dabar galime atsipūsti, po truputėlį jau pasimiršta visi pooperaciniai sunkumai“, – lengviau atsidūsta mama.
Tikriausiai, visam gyvenimui mamos atmintyje užsifiksuos momentas, kai dukra žengė pirmuosius savarankiškus žingsnius – vos tai išvydus, pasipylė džiaugsmo ašaros:
„Kai žiūriu senas nuotraukas, kai vaikas tik ropojo ir dabar žiūriu, kai ji jau stovi – emocijos visiškai kitokios. Esu euforijoje. Matosi rezultatas, džiaugiuosi ir kai pamačiau, kaip ji reabilitacijoje pirmą kartą atsistojo ir žengė savo pirmuosius žingsnius, man ašaros kaupėsi akyse.
Veronika priėjo, sako: „Mama, ko tu verki?“, sakiau Veronika, čia yra laimės ašaros, viskas gerai, tu šaunuolė. Emocijos liejosi per kraštus, bet žinau, kad viskas tik į gerą.“
Pirmieji savarankiški žingsniai buvo didelis įvykis ir pačiai Veronikai – vos žengusi į priekį, ji iškart klausė, kur kamuolys, nes norėjo jį paspardyti. Mama pasakoja, kad, kai mažylė dar nevaikščiojo, labai mėgdavo žaisti kamuoliu.
O. Savutskaja sako, kad nuo jos širdies nusirito didžiulis akmuo, kai išvydo laimingą žingsnius žengiančios dukros veidą. Dabar ji sako matanti gražią dukros ateitį.
„Nukrito našta, nes jau matau vaiko ateitį – ji kaip ir kiti galės stovėti ant dviejų kojyčių. Žinoma, ji nelakstys, nebėgios, kaip sakau, kroso su kitais vaikai, bet ji vis tiek galės vaikščioti, jau po truputį gali lipti laiptukais.
Žiūrint į ateitį, padarytas tikrai didelis darbas. Šiandieną ji puikiai jaučiasi, ji patenkinta, rytais atsikelia, sako: „Mama, uždėk kojytę“. Ji užsideda protezą, pasivaikšto, kartu pasigaminame pusryčius“, – džiaugsmo neslepia mama.
Vienybė padėjo išpildyti svajonę
Tiesa, nors operacijos jau praeityje, darbas su specialistais išlieka Veronikos kasdienybe – ji lankosi pas kineziterapeutus, kad stiprėtų, žingsnius žengti būtų vis drąsiau ir tvirčiau, laukia apsilankymai ir pas kitus gydytojus.
Be to, du kartus per metus reikės susitikti su mergaitę operavusiu gydytoju, kad galėtų stebėti progresą. Oksana sako dar nežinanti, ar teks skristi į Ameriką, ar pavyks apsilankyti pas gydytoją Varšuvoje, kur yra įsteigtas jo vardo institutas.
„Bet jis mums sakė, kad ateityje Veronikai operacijų daugiau nebereikės, viskas, kas galėjo būti padaryta, jau padaryta, tik keisis protezas, nes tas, kurį padarė dabar, tik metams. Svarbiausia, kad jokių operacijų nebereikės, sunkiausios jau padarytos visam gyvenimui, kaip sakė gydytojas“, – pasakojo pašnekovė.
O. Savutskaja džiaugiasi, kad netrūksta ir palaikymo – visada gali kreiptis į savo mamą ar brolį, o žinia, kad Veronika jau vaikšto pati, pradžiugino ne tik didelį būrį draugų, bet ir kaimynus.
Tačiau Oksana sako, kad jei ne žmonių gerumas, vargu, ar svajonė būtų išsipildžiusi taip greitai, todėl sako negalinti apsakyti, kokia yra dėkinga kiekvienam, kuris prisidėjo prie naujo mažosios Veronikos gyvenimo etapo:
„Tai nėra tik mano ir mano rato pasiekimas, viskas įvyko žmonių dėka. Tikrai esame be gal dėkingi, dėkoju kiekvienam atskirai, kad palaikė. Visi buvo kaip bendras kumštis. Tik reikia tikėti, svajoti ir viskas susirutulioja taip, kaip turi būti. Tik vienybėje mes galime kažką pasiekti ir pakeisti.“
Prisidėti prie „Išsipildymo akcijos“ galima telefonu:
1891 – 3 eur; 1892 – 5 eur; 1893 – 10 eur.
Informacija bankiniams pavedimams atlikti:
AB SEB banko akcijos sąskaita: LT89 7044 0600 0385 2791; Kodas 70440; Labdaros fondas „Vienybė“; Įmonės kodas 192000131.
AB „Swedbank“ akcijos sąskaita: LT06 7300 0101 1936 4074; Kodas 73000; Labdaros fondas „Vienybė“; Įmonės kodas 192000131.
AB Luminor Bank akcijos sąskaita: LT75 4010 0424 0261 9386; Kodas 40100; Labdaros fondas „Vienybė“; Įmonės kodas 192000131.
AB „Citadele“ banko akcijos sąskaita: LT19 7290 0000 0170 0188; Kodas 72900; Labdaros fondas „Vienybė“.
Aukojimas taip pat galimas per elektroninio aukojimo sistemą Aukok.lt.
