Kartu su šeima „Vinetu“ kaime gyvenantis Deividas Timinskas pasakoja, kad kasdienybėje propaguoja ne tik indėniško stiliaus gyvenimo būdą, tačiau ir užsiima sąmoningų veiklų praktika, organizuoja įvairiausias bendruomenę suburiančias veiklas.
„Mūsų šeima yra įkūrusi „Vinetu“ kaimą, kuriame kviečiame žmones atvykti ir pabūti arčiau gamtos, puoselėti su ja susijusias veiklas ir tuo pačiu palaikyti indėnišką bei lietuvišką kultūrą. Vasaros laikotarpiu turime daug veiklų, kurios vyksta gamtoje, organizuojame žygius vaikams ir suaugusiems“, – pasakoja klaipėdietis D. Timinskas.
„Bėgančio jaučio“ slapyvardį Deividui išrinko jo tėvai ir jį supanti bendruomenė, kuri bendru sutarimu, pamačiusi visas vaikino savybes, pagal indėniškas tradicijas parinko jį atitinkantį vardą:
„Būdvardis „bėgantis“ atsirado todėl, kad aplinkiniai pamatė, jog nuolatos esu bėgime. Natūraliai daug lakstydavau, nes man atrodydavo, kad eiti yra tiesiog per lėtas tempas, galima ir greičiau viską atlikti (šypsosi), be to, ir dabar įvairiausius iššūkius greitu tempu esu linkęs atlikti.
Na, o „jautis“ yra tarsi ištvermės ir žemės simbolis, kadangi ir pats esu labiau žemiška asmenybė, kuriai yra lengva komunikuoti su aplinka, žmonėmis.“
Pasak Deivido, tokie indėniški vardai per gyvenimą gali keistis net ir kelis kartus, kadangi keičiasi tam tikrais laikotarpiais ir pačio asmens savybės. „Indėnų kultūroje taip pat būdavo, kad per gyvenimą žmogus turi ne vieną, o kelis vardus ar net ir daugiau jų“, – priduria jis.
Arčiau gamtos, arčiau savęs
Deividas Timinskas taip pat pasakoja, kad indėniško stiliaus kaime netrūksta ne tik įvairiausių kultūrinių, tačiau ir sveikatingumą puoselėjančių veiklų. Pavyzdžiui, vienas jų – vaikščiojimas basomis.
„Vasaros laikotarpiu praktikuojame vaikščiojimą basomis per įvairiausius akmenukus, žoles ir kitokias gamtos dovanas. Pastebėjome, kad žiemos laikotarpiu tokiam vaikščiojimui neturime alternatyvos, kad galėtume ir toliau tęsti tokią veiklą, stimuliuoti pėdas.
Taip, kažkur prieš šešerius metus pradėjome praktikuoti stovėjimą ant vinių, kuris įsitraukė į mūsų kitų veiklų rutiną ir tapo kassavaitiniu ritualu“, – sako „Bėgančiu jaučiu“ pramintas Deividas.
„Vinetu“ kaime taip pat netrūksta ir muzikinių ritualų, kadangi pašnekovas ne tik groja būgnais, tačiau ir pats juos gamina pagal Šiaurės Amerikos indėnų tradicijas.
Be to, vaikinas organizuoja ir būgnų ratus, kurių metu dalyvaudami žmonės susijungia į vienybę, bendrystę. Taip pat geba atsipalaiduoti ir pajusti teigiamą grojimo būgnais naudą bendrame rate:
„Važinėjame po visą Lietuvą ir vedame šiuos būgnų ratus, nors daugiausiai šių būgnų ratų vykdome pas save „Vinetu“ kaime. Taip pat labai dažnai prisidedu prie ūkio darbų, užsiimu su žirgais ir juos prižiūriu, kartais kartu su jais dar ir prasilakstome.
Šiuo metu, pradėjus įpusėti pavasariui, reikia ūkį aptvarkyti po žiemos ir paruošti jį atvykstantiems turistams, kurie nori pabūti gamtoje. Džiaugiuosi, kad šiuo metu mus džiugina saulė, dėl to gerėja ir nuotaika, nepaisant esančios situacijos. Būnant gamtoje visuomet nuotaika pakyla.“
Vaikščiojimas basomis
Užsiminęs apie vaikščiojimą basomis, klaipėdietis taip pat nevengia pasidalinti ir tokios praktikos nauda. Pasak jo, tiek pėdose, tiek delnuose yra tam tikri taškai, kurie atitinka žmogaus organus, kuriuos paspaudus galime suprasti – turime bėdą ar ne.
„Paspaudus vieną iš taškų, kuris atitinka tam tikrą organą, galime sužinoti, kokias problemas turime. Pavyzdžiui, jeigu organas yra sveikas, tai paspaudus tašką jis neduos jokio signalo ir neskaudės, tačiau, jei turime kažkokių problemų, užsimezgusių energetinių dirgiklių ar uždegimų – skausmas gali būti juntamas tame taške, į kurį reaguoja organas.
Tokia praktika buvo naudojama senojoje kinų kultūroje, kurioje teigiama, kad būtent stimuliuojant pėdas yra galima išgydyti savo bėdas, negalavimus. Tokie taškai yra ne tik pėdose ar delnuose, tačiau ir ausyse, kuriuos stimuliuojant galima atstatyti savo organizmą ir kūną“, – dalinasi pagrindine vaikščiojimo basomis nauda Deividas.
Vasaros metu vaikinas ir taip daug laiko praleidžia vaikščiodamas basomis, kadangi stengiasi kuo mažiau praleisti laiko apsiavęs batus. D. Timinskas juokauja, kad batų prisireikia tik vykstant į miestą, tačiau neretai nutinka ir taip, kad kartais atvyksta ir be jų.
„Kiekvienam žmogui vaikščiojimo basomis nauda yra labai individuali. Įdomu pastebėti tai, kad tie žmonės, kurie įpratę visur eiti su batais, turi daug jautresnes pėdas, jog net negali pabūti basomis ant žolės, būna labai atitolę nuo gamtos.
Yra labai svarbu pabūti gamtoje ir pasistengti pastimuliuoti tuos taškus kaip tik nori. Pavyzdžiui, kiti įgudę eina ir per stiklus, žarijas bei taip gerina sveikatą“, – nusišypso Deividas.
Ieškodamas alternatyvos vaikščiojimui basomis žiemos laikotarpiu, Deividas kartu su kitais bendraminčiais, kaip jau ir pats minėjo, atrado alternatyvią veiklą – stovėjimą ant vinių. Nors trumpai ir galima pavaikščioti sniegu basomis pėdomis, tačiau visgi yra didelė rizika susirgti ar peršalti dėl esančios drėgmės, speigo bei šaltos žemės:
„Vinių lentas mano tėvams parodė vienas bičiulis kažkur prieš 20 metų, tačiau jas naudoti aktyviai kartu su visa šeima pradėjome tik prieš šešerius metus. Žiemos sezonu aktyviau, o vasarą – pasyviau. Tokių lentų dabar galima įsigyti ir pas mus, atvykus į kaimą.“
Stovėjimas ant vinių: ką žinoti, ko nedaryti
Neretai žmonės, kurie susidomi tokia naudą sveikatai nešančia veikla, iš pradžių pratintis prie vinių lentų pradeda nuo kiek primityvesnių kilimėlių. Tačiau klaipėdietis tikina, kad tai nėra būtina, mat pratintis galima paprasčiausiai ir gamtoje: einant per kankorėžius, akmenukus, o vėliau, kuomet pėdos šiek tiek pripranta – eiti aštresniu žvyru ir panašiai.
Tinkamos įvairiausios gamtos suteikiamos alternatyvos, o taip pat ir populiarūs ukrainietiški kilimėliai. Visgi, Deividas atvirauja, kad tokiai veiklai daugiausiai naudos duoda ir geriausiai pėdose esančius taškus stimuliuoja vinių lentos.
„Jos yra sudarytos iš kelių lygių ir pagal tam tikrus parametrus, kad pati pėda būtų pasiskirsčiusi tinkamai. Turime trijų lygių lentas, tad pradedantiesiems rekomenduoju lipti ant paprasčiausios, kurioje vinys yra sukaltos tankiausiai. Vėliau, kai yra matoma pažanga, galima rinktis ir retesnius kilimėlius, kurie skirti naudoti tiek profesionalams, tiek pažengusiems.
Vis dėlto, prieš pradedant užsiiminėti stovėjimu ant vinių, svarbiausia yra būti kuo geriau pasiruošusiam psichologiškai, turėti šalia savęs vedlį, kuris padės užlipti, motyvuos. Juo gali būti draugas, šeimos narys ar kitas bet koks pažįstamas žmogus“, – įspėja pašnekovas.
D. Timinskas taip pat rekomenduoja stovint ant vinių rankose turėti ir muzikinį instrumentą, kuris padės nukreipti mintis ir leis išstovėti kiek ilgiau. Kitiems tokiai veiklai nereikia jokių papildomų priemonių, nei instrumentų, nei draugų – tai būna tarsi meditacija.
Be to – būtina žinoti ir tam tikras taisykles, kad tokia praktika neštų naudą, o ne žalą organizmui bei kūnui:
„Praktikuoti stovėjimo ant vinių nerekomenduojama žmonėms, kurie turi rimtų ligų, sužeidimų pėdose, negaluoja. Esant tokioms situacijoms ir norint atlikti tokią veiklą reikia pirmiausiai pasikonsultuoti su gydytoju ir būtinai stebėti save, rinktis lengvesnes praktikas.
Taip pat svarbu būti blaiviam, nebūti apsvaigusiam nuo kitų medžiagų, nerūkyti, nes tai vėliau gali sukelti problemas, žmogus gali neįvertinti savo galimybių.“
Kalbėdamas apie dažniausiai daromas klaidas, klaipėdietis dar kartą įspėja, kad yra labai svarbu būti gerai pasiruošusiam psichologiškai, neturėti tokiai praktikai baimės, nes tai sukels nepasitikėjimą savimi.
„Todėl yra geriausiai pradėti su artimu, šalia būti galinčiu žmogumi, kuris padėtų prireikus pagalbos nulipti, nes čia veikia lygiai toks pat efektas kaip ir šokant į eketę, kurioje ledinis vanduo – žmogų veikia stresas.
Taip pat reikėtų lipant ant vinių lentos pėdą statyti stačiai, o ne nuo apačios, kadangi keliant nuo apačios galime netyčia įsibrėžti vinimi pėdą, dėl ko vėliau atsiras žaizdelių“, – pataria Deividas.
Įveiktas 21 dienos stovėjimo ant vinių iššūkis
Pamatęs, kad tokiai praktikai atlikti netrūksta bendražygių, Deividas prieš porą metų sugalvojo organizuoti stovėjimo ant vinių ratus, vieno „Vinetu“ kaimo šeimų festivalio „Kokopelli“ metu, kuris vyksta kiekvienais metais jau 7 metus:
„Džiugino pastebimos reakcijos, kuomet žmonės tikino pajutę pagerėjimą kojose, sąnariuose ir net regėjime. Supratome, kad tokius bendrus susitikimus reikia tęsti, tad taip kas dvi ar tris savaites susimatydavome ir ant vinių lentų stovėdavome tipiuose, prie ugnelės, kur susitelkdavome į ją ir būdavo tikrai malonus pasibuvimas visiems kartu. Tuo pačiu metu ir šioks toks iššūkis.“
Galiausiai vaikinui mintis sukurti iššūkį, kuris apimtų didesnį ratą bendraminčių, kilo prieš porą mėnesių, kuomet jis pasigedo bendrystės, susibūrimų ir vienas kito palaikymo.
„Pamaniau, kad būtų įdomu sukurti „Facebook“ grupę, į kurią galėtų prisijungti visi praktikuojantys stovėjimą ant vinių lentos ar kitokių priemonių. Vieną dieną atsikėlęs susidėliojau savo mintis ir nusprendžiau, kad reikia daryti iššūkį, kuriame galėtų dalyvauti visi, kas nori, kad būtų tam tikra motyvacijos sistema bei dovanos.
Buvo įdomu pažiūrėti, kokį efektą jusime po 21 dienos iššūkio, nes sakoma, kad tai yra laiko tarpas, per kurį susiformuoja tam tikras įprotis. Tad išsikėliau tikslą padaryti tai, kad tokia veikla taptų ne kuo kitu, o kasdieniu įpročiu“, – pasakoja D. Timinskas.
Paskelbęs „Facebook“ grupėje apie iššūkį vaikinas sulaukė ir kitų norinčių prisijungti, tad iš viso iššūkyje dalyvavo daugiau nei dvidešimties žmonių būrys. Kiekvienas dalyvis turėjo atsiųsti ar pasidalinti nuotrauka ir pranešti, kiek tą dieną pavyko išstovėti laiko.
„Tai buvo nuostabi ir įdomi kelionė, per kurią kiekvieną dieną žmonės dalinosi savo įspūdžiais, pasakojo, kaip jiems sekasi, kiek išstovėjo, kokie pojūčiai ir ką tą dieną išgyveno, jautė.
Neturėjome jokių nustatytų limitų, kiek iššūkyje dalyvavę dalyviai turėtų išstovėti, kiekvienas galėjo skirti laiko tiek, kiek jiems reikėjo pagal jų pačių poreikį“, – sako pašnekovas.
Deividas Timinskas taip pat atvirauja, kad įpusėjus iššūkiui pasidarė šiek tiek nuobodu visą laiką stovėti ant vinių lentos tik namuose, tad, kad būtų smagiau, nusprendė keisti lokacijas – ar tai mieste, ar tai gamtoje.
„Tuo metu kaip tik keliavau po Europą, tad teko ant vinių pastovėti ir Varšuvoje, ir Vilniuje prie Gedimino bokšto, ir Slovakijoje, dviejų kilometrų aukštyje ant kalno. Mūsų tikslas buvo pakelti sau nuotaiką ir pasirūpinti sveikatingumu“, – šypsosi jis.
Įvairūs iššūkiai Deivido kasdienybėje yra įprasta veikla. Pavyzdžiui, praėjusiais metais jis kartu su draugais perplaukė baidarėmis visą Lietuvą, nuo Nidos iki Vilniaus. Taip pat tokią pat trasą pramynė ir dviračiais:
„Turime entuziastų komandą, kuriai patinka tokie iššūkiai, tad jų netrūksta ir žiemą, kuomet einame pirtintis ir maudytis eketėje. Vasaros laikotarpiu laiką leidžiame daugiau gamtoje, vykstame į žygius, dalyvaujame šaudymo turnyruose, kurie reikalauja ištvermės.
Džiaugiuosi, kad turime galimybę užsiimti tuo, kas patinka ir esame nepriklausomi – turime šansą įgyvendinti viską, ką tik norime.“
