Sodininkams, norintiems turėti gražų ir sveiką sodą, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų skyriaus vedėjas dr. Juozas Lanauskas pataria pradėti ne nuo to, kokį sodinuką rinktis, o nuo klausimo: „Kur turėtų būti sodas?“ Jo teigimu, sodui labiausiai tinka pakilesnio reljefo vietos ‒ jose nebūna per šlapia, žiemą šaltas oras nukeliauja į žemesnes vietas, vaismedžiai auga sveikesni bei derlingesni. Lygumose sąlygos prastesnės, ypač jei ten vyrauja sunkesni dirvožemiai.
„Vaismedžių ir vaiskrūmių nereikėtų sodinti į daubas. Jose dažniausiai būna per šlapia ir per šalta. Žiemą augalai pašals arba iššals, pavasario šalnos pakąs žiedus, augalai bus ligoti. Reikliausi yra persikai, abrikosai, trešnės ir vyšnios. Persikus ir abrikosus patartina sodinti tik saulėtose šiltesnio mikroklimato vietose, apsaugotose nuo žvarbių vėjų“, – pabrėžia J.Lanauskas.
Dirvos paruošimas
Mokslininko teigimu, labai gerai, kai sodui skirtame plote yra išnaikintos daugiametės piktžolės, dirva patręšta, suarta ir prieš sodinimą sukultivuota. Jei tenka sodinti į prastesnę vietą, pavyzdžiui, veją, dirvožemį tenka paruošti. Pradžioje nuimama velėna ir iškasama šiek tiek didesnė sodinimo duobė (skersmuo – 80 cm, gylis ‒ 40 cm).
Į žemę galima įmaišyti neutralizuoto durpių substrato arba komposto. Mažiau derlingus dirvožemius patartina patręšti mineralinėmis trąšomis. Į vieną sodinimo duobę reikėtų berti 100–150 g superfosfato ir 50–100 g kalio sulfato. Taip pat tinka kompleksinės trąšos, kuriose yra mažai (iki 5 proc.) azoto ir daug fosforo bei kalio, pavyzdžiui, NPK 5-15-20. Azotu tręšti reikia kiek vėliau, po sodinimo praėjus maždaug mėnesiui. Pirmaisiais metais augalų šaknų zonoje išberti saujelę amonio salietros.
Kada sodinti?
Paruošus dirvą, pavasarį vaismedžius ir vaiskrūmius geriausia pasodinti iki jų vegetacijos pradžios. Sodinti galima išėjus pašalui ir kiek pradžiūvus dirvai. Sodinant į pernelyg šlapią dirvą sugadinama jos struktūra, pabloginamos šaknų augimo sąlygos. Esant palankioms meteorologinėms sąlygoms, lengvesnėse dirvose vaismedžius ir vaiskrūmius galima sodinti kovo antroje pusėje ir visą balandį.
Vėliau, pasak J.Lankausko, sodinukams sulapojus, augalai sunkiau prigyja ir labiau nukenčia nuo pastaraisiais metais dažnai pasitaikančių sausrų. Vazonuose parduodamus sodinukus galima sodinti beveik visada, išskyrus žiemą, kai dirva įšalusi.
Sodinimo tvarka skiriasi
Sodinamų vaismedžių šaknys duobėje turi pasiskleisti kiek galima vienodžiau į visas puses. Mokslininkas pataria aplūžusias ir per ilgas šaknis nukirpti, kad neužsilenktų. „Sodinukas statomas ant duobės dugne padaryto kauburėlio. Užpylus sluoksnį žemių, jos apmindomos, kad geriau priglustų prie šaknų. Baigus sodinti būtina palieti. Kuo didesnė duobė buvo iškasta, tuo daugiau vandens reikia. Vandeniui susigėrus vertėtų ant viršaus užberti ploną sluoksnį sausesnės žemės“, – dėsto sodininkas.
J Lanauskas pabrėžia, kad obelų, kriaušių, vyšnių ir trešnių sodinukai su sėkliniais poskiepiais sodinami iki šaknies kaklelio. Į skėstašakes (kaukazines) skiepytas slyvas reikia sodinti truputį giliau skiepijimo vietos. Taip pasodinti medeliai išaugina mažiau poskiepio atžalų. Vaismedžiai su vegetatyviniais (žemaūgiais, pusiau žemaūgiais ir vidutinio augumo) poskiepiais sodinami taip, kad skiepijimo vieta liktų virš žemės paviršiaus. Kuo ilgesnė poskiepio dalis paliekama, tuo žemesni medeliai auga.
Serbentai ir agrastai sodinami giliau ‒ jų šaknies kaklelis turi būti 6–8 cm po žeme. Taip pasodinus susiformuoja vešlesni vaiskrūmiai, jie būna ilgaamžiškesni, išaugina daugiau pakaitinių stiebų. Aviečių šaknies kaklelis turi būti ties žemės paviršiumi. Lengvose dirvose galima sodinti apie 5 cm giliau.
Atmintinė sodininkui
Tarp vaismedžių ir vaiskrūmių sode reikia palikti tarpus, atsižvelgiant į sodo augalų rūšį, veislę, poskiepį ir auginimo būdą. Augios obelys, kriaušės ir trešnės eilėse sodinamos kas 4–5 m, vidutinio augumo obelys ‒ kas 3–3,5 m, pusiau žemaūgės ‒ kas 1,5–2,5 m, žemaūgės ‒ kas 1–2 m.
Tarp vyšnių ir slyvų, priklausomai nuo veislės, paliekami 2–3 m tarpai, avietės sodinamos 0,3–0,5 m atstumu, šilauogės, rankomis skinti skirti serbentai ir agrastai ‒ kas 1–1,5 m. Tarpai tarp eilių turėtų būti 1,3–1,5 karto didesni nei numatomas vaismedžių aukštis.
Mulčiavimas sudaro palankesnes drėgmės sąlygas, dygsta mažiau piktžolių. Tam geriausiai tinka durpės. Mulčiuojama maždaug 50 cm spinduliu aplink kamieną, mulčio sluoksnis turėtų būti 5–10 cm storio.
Šilauogės gerai auga ir dera tik rūgščiame dirvožemyje. Jei dirvožemis neutralus arba šarminis, sodinimo vietą reikia paruošti. Iškasamos gana didelės (apie 1 m pločio ir 0,5 m gylio) duobės, užpildomos šilauogėms specialiai paruoštu substratu iš rūgščių (pH 4,0–4,5) durpių ir medžio žievės.
Ant dugno galima papilti 5–10 cm rupaus smėlio arba žvyro sluoksnį. Sodinimo duobes substratu reikėtų užpilti iš anksto, kad gerai suslūgtų. Pavasarį sodinamoms šilauogėms sodinimo vietą geriausia paruošti iš rudens.
