Šį kartą norime Jus supažindinti su dažniausiomis pėdučių traumomis bei kitomis problemomis, kaip jas laiku pastebėti, ką daryti, kad jų išvengtume? Kuo galime padėti augintiniui pastebėję skausmingas ar sužalotas pėdutes? Apie keturkojų pėdutes bei letenėles išsamiai pasakoja veterinarijos gydytoja Milda.
Dažniausi pažeistų pėdučių simptomai
· Kraujavimas
· Gyvūno šlubavimas ir vengimas statyti ant žemės sužeistą galūnę
· Paraudusi, pūslėta pėdučių oda, tinimas
· Pakitusi pagalvėlių spalva (gali būti sudėtinga pastebėti dėl tamsaus pigmento)
· Intensyvus letenų laižymas ar kramtymas
Jei jūsų augintiniui pasireiškė kuris iš šių simptomų, reikėtų išsiaiškinti jį sukėlusią priežastį. Būkite ypač atsargūs apžiūrėdami, net ir švelnaus charakterio šuo gali kąsti, jei jam skauda. Būtų saugiausia, kad prieš apžiūrą uždėtumėte gyvūnui antsnukį.
Įbrėžimai, įpjovimai, pradūrimai
Pėdutėse yra gausybė kraujagyslių, todėl net ir paviršinis įpjovimas gali sukelti didelį kraujavimą. Jei kraujavimas nesiliauja per 15 minučių ir yra intensyvus, privalote vykti į veterinarijos kliniką.
Gyvūnui susižeidus leteną pirmiausiai ją turite kruopščiai apžiūrėti ar nėra įstrigusių svetimkūnių, kaip smulkių akmenukų, stiklo gabalėlių ar kitokios aštrios detalės. Jei tokių randate, atsargiai pašalinkite pincetu. Lengviems įbrėžimams ir paviršiniams įpjovimams puikiai tinka praplovimas antibakteriniais tirpalais (pvz.: chlorheksidinas atskiestas vandeniu, druskos tirpalas, švelnus kalio permanganato tirpalas).
Gydytoja Milda taip pat įspėja - venkite vandenilio peroksido, šunų odai jis per stiprus! Išplovę žaizdą, apvyniokite leteną švariu tvarsčiu. Porai dienų augintiniui uždėkite apsauginį gaubtą, kad tvarsčio nepasiektų laižyti, kramtyti ir jis liktų vietoje. Gyvūnai prakaituoja per pėdutes, todėl po poros dienų pastebėsite, jog tvarstis tapo drėgnas. Drėgmė lėtina gijimo procesą, dėl to tvarstis turėtų būti keičiamas kas antrą ar trečią dieną. Izoliuokite augintinį nuo dirgiklių, kurie išprovokuoja jo hiperaktyvumą - kuo mažiau judrus bus šuo, tuo greičiau sužeista pagalvėlė gis. Priklausomai nuo žaizdos gylio, ji turėtų sumažėti per kelias dienas. Jei po poros dienų pašalinus tvarstį pėdutė vis tiek atrodo paraudusi ar patinusi – būtina veterinaro konsultacija. Esant giliems pėdučių įpjovimams, iškart vykite į veterinarijos kliniką. Esant reikalui, gydytojas susiūs pažeistą vietą ir tinkamai sutvarstys leteną. Po šių procedūrų savaitę ar ilgiau teks vengti ilgų pasivaikščiojimų ir riboti augintinio judėjimą, kad susiūti žaizdos kraštai greičiau gytų ir žaizda neatsivertų iš naujo.
Intensyvus pėdučių laižymas, kramtymas ir jų nudegimai
Jei pastebite, jog atėjus pavasariui jūsų šuo intensyviai laižo ir kramto savo pėdutes, pasikonsultuokite su veterinarijos gydytoju dėl galimų alergenų. Šunys gali būti jautrūs žiedadulkėms ar augalams, todėl norint sumažinti alergines reakcijas, namų vaistinėlėje būtų paranku turėti veterinarinių antihistamininių preparatų (pvz.: Stangest Histamin Control tabletės). Orams šiltėjant aktualu žinoti, kad vaikštant karštu grindiniu ar smėliu augintinių pėdutės gali lengvai nudegti. Nudegimų atveju galite pastebėti paraudimų, patamsėjusias nei įprastai pėdučių pagalvėles, atsiskyrusį viršutinį pėdutės odos sluoksnį arba visiškai jį nusilupusį ir likusią raudoną šlapiuojančią opą. Nesunkiai nudegusias pėdutes 10 – čiai minučių panardinkite į šaltą vandenį. Jei gyvūnas nesileidžia, ant nudegimų uždėkite šlapią audeklą.
Geriausia pėdutes nuplauti antibakteriniu tirpalu (pvz.: lengvu, betadino tirpalu), apkarpyti letenų plaukus, kad nedirgintų žaizdos. Labai atsargiai nusausinkite žaizdą, netrinkite jos, nudegusios pagalvėlės yra labai skausmingos ir jautrios, sutvarstykite letenas. Jei jūsų augintinio viršutinis pagalvėlės odos sluoksnis atsilupęs, neplėškite jo per prievartą, šis sluoksnis atsiskirs pats arba atsiskyrusią odos dalį pašalins veterinaras. Gydymui dažniausia skiriami antibiotikai, nes nudegusios pėdutės gali greitai būti paveiktos bakterinio uždegimo, o tai labai komplikuotų gijimo procesą. Augintinio judėjimas turi būti kiek įmanoma daugiau apribojamas. Gijimas gali trukti iki kelių savaičių, kol ataugs viršutiniai odos sluoksniai. Pasirūpinkite apsaugine apykakle, kad pažeistos vietos nebūtų laižomos. Galite ant letenų uždėti apsauginius batukus ar vaikiškas kojines, kad pažeisti odos sluoksniai būtų apsaugoti kuo daugiau ir gyvūnui nebūtų taip skausminga vaikščioti.
Sausos ir supleišėjusios pėdutės
Pėdutes dengia tvirtas ir grublėtas raginis sluoksnis. Toks yra todėl, kad gyvūnui greitai bėgant, sukantis ar staigiai stabdant būtų geras sukibimas su paviršiumi, ant kurio jis stovi. Jei pėdučių oda suskilinėja, tose vietose linkę kauptis purvo ir dulkių, o tai gali sukelti antrinį bakterinį uždegimą, kuris tikėtina baigsis rimtu gydymu neapsieinant be antibiotikų.
Žiemos laikotarpiu pėdutės tampa jautrios ne tik dėl šalčio faktoriaus, bet ir dėl druskų, skirtų sniegui ledui tirpdyti. Pagalvėlės profilaktiškai gali būti tepamos specialiais balzamais, pėdučių vašku, vazelinu, kurie puikiai apsaugo šunų ir kačių letenėles nuo sniego, ledo, šalčio, purvo ar nelygių paviršių poveikio. Ilgaplaukių gyvūnų letenų kailis turi būti apkirptas tarpupirščių srityje, kad nesikauptų sniego, druskų ir smėlio. Grįžus po pasivaikščiojimo pėdutės visuomet turi būti švariai nuplaunamos (tinka ūkiškas muilas ar specialūs šampūnai) ir nusausinamos.
DR Leo veterinarijos klinikos gydytojai visada rekomenduoja valyti/plauti pėdutes po kiekvieno pasivaikščiojimo lauke, tam puikiai tinka ir šunims skirtos drėgnos servetėlės, su antiseptine medžiaga chlorheksidinu bei alijošiaus ekstraktu arba jautresniems gyvūnams su ramunėlių tirpalu. Jų įsigyti galite DR Leo Naujamiesčio ar DR Leo Grigiškių klinikose.
Venkite žmonėms skirtų drėkinamųjų odos priemonių, nes tai gali sukelti alergines reakcijas ar suminkštinti gyvūno padų odą pernelyg stipriai, o tai keltų didesnę riziką ją sužeisti augintiniui vaikštant, bėgiojant lauke. Namų sąlygomis puikiausiai tinka kokosų aliejus, kuris ne tik sušvelnina pėdučių odą, bet ir pasižymi antibakterinėmis savybėmis, yra natūralus produktas ir visiškai nekenksmingas jūsų augintiniui, jei norėtų pasilaižyti pateptas sritis.
Tarpupirštinės cistos
Tarpupirštinės cistos - tai maži gumbeliai, guzeliai, atsirandantys šunims tarp pirštų. Paprastai jos būna raudonos spalvos, užpildytos krauju ar pūliais ir dažniausiai atsiranda tarp priekinių letenų pirštų. Atsiradus šioms cistoms, gyvūnas gali šlubuoti, intensyviai laižyti ir kramtyti tą vietą. Dažniausia tokių cistų priežastimi tampa – gilus bakterinis uždegimas. Daugelis šunų veislių (pvz.: šarpėjai, Labradoro retriveriai, anglų buldogai) yra labiau linkusios į šią patologiją. Pastebėjus tarpupirštines cistas reikalinga veterinarijos gydytojo konsultacija, po kurios bus parinktas tinkamiausias gydymas.
Susisiekite su veterinarijos gydytoju, jei:
· nesate tikri dėl sužeidimo priežasties,
· nesijaučiate užtikrinti savarankišku gydymu,
· gyvūno sužeista galūnė tinsta.
DR Leo veterinarijos klinikose profesionali veterinarijos gydytojų komanda pasiruošusi padėti Jūsų augintiniui ir visoms mažoms ir didelėms pėdutėms! Taip pat drąsiai kreipkitės norėdami pasikonsultuoti dėl kasdienės pėdučių priežiūros.
