Praėjusią savaitę kurjeriui vietoj „ačiū“ pasakiau „myliu“. Du kartus. Pirmą kartą, žinoma, per klaidą. Antrą kartą man buvo taip gėda dėl pirmo karto, kad aš per daug susitelkiau į tai, ko nereikėtų sakyti, ir dar kartą pasakiau tą patį. Iš to, kaip jis abu kartus į mane žiūrėjo, aiškiai supratau, kad mano jausmai liktų be atsako.
Po daugelio mėnesių karantino man sunku ir vėl pradėti normaliai bendrauti su žmonėmis. Vis išsprūsta ne tie žodžiai. Skleidžiu keistus garsus. Nepatogios tylos akimirką aš pasakau kažką tokio kvailo arba tokio nuobodaus, kad po to seka dar ilgesnė ir dar nepatogesnė tyla.
Praėjusį savaitgalį, kai mano draugei kažkaip pavyko kavinėje rezervuoti paskutinį laisvą likusį staliuką – daugiau vietų nebuvo visam mėnesiui į priekį – mano džiaugsmą greitai pakeitė siaubas.
Pokalbius apie darbą dar kažkaip pakeliu, parduotuvėje dar žinau, ką sakyti – kai bendravimas su kitais žmonėmis turi kokį nors aiškų tikslą, į kurį galima atsiremti, jeigu ką, kažkaip dar praslystu.
Bet nerūpestingi pokalbiai, mandagumas, kalbėjimas apie nieką – ne. Pokalbiai apie orą man dar niekada neatrodė toks didelis iššūkis. Šią savaitę ne tik prisipažinau meilėje savo kurjeriui – neseniai grupei mamų, kurias tik vos vos pažįstu iš sūnaus mokyklos, papasakojau, kaip praradau nekaltybę, nes pasitaikė 10 sekundžių trukmės pauzė pokalbyje ir supanikavau.
Bandžiau pasisveikinti su kaimynu, bet išsižiojusi išleidau garsą, primenantį nebent liūdną smaugiamą antį. Lyg būčiau pamiršusi gimtąją kalbą ir pradėjusi mokytis pilvakalbystės. Nepažįstamų ar tik vos vos pažįstamų žmonių gąsdinimas dar nieko tokio – daug blogiau būtų prarasti tikrus draugus, todėl eidama su jais susitikti į kavinę aš labai bijojau.
Tas dalykas, kuris anksčiau buvo visai įprastas – atsisėsti prie staliuko saulėkaitoje, užsisakyti keletą gėrimų, leidžiant laiką su kitais, žinoma, saugiu atstumu sėdinčiais, žmonėmis – dabar atrodo toks keistas, retas ir net pribloškiantis. Ir vėl galėti leisti laiką su mylimais, pasiilgtais žmonėmis yra tikra dovana. Vis galvojau apie tai, kaip viską visiems sugadinsiu, kaip pasakysiu ką nors, kas visai kompanijai vakarą pavers tikra kančia.
Bet apsižvalgiusi aplink pastebėjau, kad ir kiti žmonės atrodo kiek nervingi, nerimastingi, ir kiek per tvirtai laikosi įsikibę savo bokalų. Ir tada prisiminiau, kad visi ką tik išgyvenome tą patį. Turbūt kai kuriems, daugeliui, o gal net visiems mums reikės trupučio laiko, kol ir vėl jausimės ramūs.
Ir tai – nieko baisaus.
Buvo tikrai nuostabu ir vėl juoktis su draugais, net jai dalį laiko buvo juokiamasi iš manęs. Tokia paprasta popietė privertė mane suprasti, kad kažkuriuo metu turbūt bijojau, kad gal mes niekada čia nebegrįšime. Dabar pats svarbiausias dalykas yra tai, kad ir vėl galime būti kartu.
Todėl kai pokalbio metu pasitaikė trumpa pauzė, užuot paniškai ieškojusi tuščių frazių tylai užpildyti, aš giliai įkvėpiau, nusišypsojau ir prisiminiau filosofiškus žodžius iš senos geros Ronano Keatingo dainos – sometimes you say it best when you say nothing at all.
