Tiesa, patiems eksperimentuoti su juoduogiais šeivamedžiais pavojinga: šio augalo lapuose, stiebuose, žievėje, sėklose ir nesubrendusiuose vaisiuose kaupiasi nuodingi cianidino glikozidai.
Natūralizavosi ir išplito Lietuvoje
Juoduogis šeivamedis (Sambucus nigra L.) priklauso putininių (Viburnaceae Raf.) šeimai, paplitęs Europoje, Kryme, Kaukaze. Tai vienas seniausiai Lietuvoje auginamų krūmų, dabar jau savaime plintantis miškuose, pamiškėse, pakrūmėse, dykvietėse, prie gyvenviečių, kaip natūralizavęsis svetimžemis augalas.
Šis daugiametis 2-6 m aukščio krūmas kartais išauga ir kaip medis, iki 8 m. Jo šakutės pilkai žalsvos, plikos ar kiek plaukuotos, nusėtos didelėmis tamsiomis karputėmis. Senesnių augalų šakų žievė sueižėjusi, pilkai ruda. Šerdis minkšta, puri, stora, balta. Lapai stambūs, sudėtiniai, neporomis plunksniški, sudaryti iš 5 arba 7 lapelių, nemalonaus kvapo.
Žiedai smulkūs, balti arba gelsvi, susitelkę šakučių viršūnėse skėtiškuose tankiuose žiedynuose, stipraus specifinio kvapo. Vaisiai – juodi, blizgantys, apvalūs, uogos pavidalo kaulavaisiai su raudonai violetiniu minkštimu.
Augalai žydi gegužės–birželio mėnesiais, vaisiai sunoksta rugpjūtį–rugsėjį. Juoduogių šeivamedžių vaisiai mėgstami paukščių, kurie juos ir išplatina.
Naudojami žiedai ir vaisiai
Pagal Europos farmakopėją, vaistinei augalinei žaliavai ruošiami juoduogių šeivamedžių žiedai (Sambuci nigrae flos) augalų žydėjimo laikotarpiu. Žiedai džiovinami gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje patalpoje. Iš 10 kg šviežių žiedynų gaunama 2,3–2,5 kg orasausės žaliavos.
Juoduogių šeivamedžių vaisiai (Sambuci nigrae fructus) skinami pilnos brandos laikotarpiu (rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo viduryje). Jie iš pradžių apvytinami ir baigiami džiovinti 70–80 ºC temperatūroje. Iš 10 kg šviežių vaisių gaunama 1,5–1,9 kg orasausės žaliavos.
Naudojimas ir indikacijos
Kaip vaistinis augalas, naudojamas medicininiams tikslams, juoduogis šeivamedis buvo pirmą kartą paminėtas 1550 m. pr. Kr. Hipokratas aprašė šio augalo skausmą mažinantį, opas gydantį ir diurezę skatinantį poveikį. Juoduogis šeivamedis pripažintas šventu augalu, jam buvo priskiriamos magiškos galios. Nuo senų senovės indėnų gentys naudojo juoduogių šeivamedžių žiedų arbatą kaip prakaitavimą skatinančią, o jų žiedų, vaisių ir žievės mišinį – vėmimą iššaukiančią bei vidurius laisvinančią priemonę.
Lietuvoje juoduogis šeivamedis pradėtas auginti ir naudoti gydymo tikslais apie XVI–XVII a.
Dabar juoduogių šeivamedžių žiedų preparatai oficialioje medicinoje naudojami ankstyvųjų peršalimo simptomų lengvinimui, prakaitavimo skatinimui, karščiavimo mažinimui ir toksinų šalinimui iš organizmo. Dėl šių savybių šeivamedžių preparatai tinka peršalimo ligoms ir gripui gydyti.
Nustatytas šeivamedžių žiedų preparatų šlapimo skyrimąsi skatinantis, priešvirusinis poveikis: slopina Herpes simplex, A ir B tipų gripą sukeliančių virusų dauginimąsi. Klinikiniais tyrimais patvirtinta, kad šeivamedžių preparatai veiksmingai slopina įvairių padermių gripo virusų veiklą: preparatus pradėjus vartoti infekcijos pradžioje, nuo šios ligos greičiau pasveikstama.
Šeivamedžių vaisių preparatai veikia kaip švelnūs laisvinamieji.
Šeivamedžių žiedų nuoviras naudojamas skalavimams, gydant burnos gleivinės, dantenų ir gerklės uždegimus, peršalimo ligoms, podagrai gydyti; karšti kompresai – sąnarių uždegimų atvejais.
Juoduogių šeivamedžių žiedų ekstraktai naudojami kosmetikos praktikoje tepalų, kremų, losjonų, šampūnų gamyboje, be to, jų žiedai ir vaisiai plačiai taikomi maisto pramonėje kaip natūralūs dažikliai vynams, sultims, uogienėms gaminti.
Pastaruoju metu tiriamos šeivamedžių šaknų preparatų panaudojimo utėlių naikinimui galimybės: pastebėta, kad barsukai, norėdami atsikratyti utėlių ir blusų, išsirausia urvus po šeivamedžiais ir į jų šaknis trina kailį. Augalų skleidžiamas specifinis kvapas atbaido vabzdžius ir graužikus, tad manoma, kad augalas turi ir insekticidinių savybių.
Šeivamedžių žiedynai yra prakaitavimą skatinančių vaistažolių mišinių sudedamoji dalis.
Tradicinėje įvairių šalių medicinoje šeivamedžių susmulkinti lapai, apvirti meduje, vartojami sergant inkstų ir šlapimo pūslės uždegimais bei užkietėjus viduriams. Piene apvirti šeivamedžių lapai dedami ant nudegimų, furunkulų.
Džiovintų šeivamedžių vaisių nuoviras geriamas sergant geltlige, jis skatina tulžies ir šlapimo, prakaito išsiskyrimą.
Įvairių šalių liaudies medicina įrodė, kad gripą ir peršalimo ligas galima sėkmingai įveikti gydant simptomatiškai natūraliais (nespecifiniais) vaistais iš šeivamedžių ir liepų žiedų mišinio.
! DĖMESIO Prieš pradedant gydytis šeivamedžių preparatais, rekomenduojama pasitarti su gydytoju arba vaistininku.
Juoduogių šeivamedžių preparatų nerekomenduojama vartoti:
- nėščiosioms ir maitinančioms motinoms dėl duomenų trūkumo apie šių preparatų toksiškumą, sukeliamus apsigimimus;
- esant padidėjusiam jautrumui biologiškai veikliosioms medžiagoms, kurios susikaupusios šio augalo antžeminėje ir požeminėje dalyse.
Reikėtų nepamiršti, kad juoduogių šeivamedžių lapuose, stiebuose, žievėje, sėklose ir nesubrendusiuose vaisiuose kaupiasi cianidino glikozidai, kurie yra nuodingi. Žiedų preparatų perteklinis vartojimas sukelia pykinimą, viduriavimą ir poliuriją. O vartojant juos ilgą laiko tarpą ir dideliais kiekiais, dėl diuretinio poveikio gali sumažėti kalio kiekis organizme.
Maistas, dažas, puošmena ir apsauga nuo kenkėjų
Juoduogis šeivamedis – ne tik vaistinis, bet ir maistinis, dekoratyvinis bei dažų gamybai tinkamas augalas.
Prinokę šeivamedžių vaisiai (uogos) gali būti valgomos šviežios arba džiovinamos. Iš šviežių vaisių verdama uogienė ir džemas, gaminamas sirupas ir vynas, spaudžiamos sultys. Šeivamedžių vaisių tyrė naudojama kisieliams virti, putėsiams gaminti, saldainių ir pyragų įdarams ruošti.
Šeivamedžių vaisių nuoviru dažomi audiniai, žiedai naudojami kosmetikoje ir parfumerijoje,
šakučių šerdis pasitelkiama laboratorijose – mikroskopiniams preparatams ruošti.
Juoduogis šeivamedis ir sukurtos naujos jo veislės gelsvais, margais, karpytais lapais – tai dekoratyvūs krūmai, kuriais apželdinami derlingi šlaitai, vandens telkinių pakrantės.
Prof. habil. dr. Ona Ragažinskienė, VDU Botanikos sodo Mokslo skyriaus Vaistinių ir prieskoninių augalų mokslo sektoriaus vedėja.