Vaikų psichologė sako, jog kai kalbama apie pinigus būtinosioms vaiko reikmėms, kaip pavyzdžiui, pietūs mokykloje, tėvams kur kas paprasčiau nuspręsti, kada ir kiek jų duoti. Daugiau klausimų kyla, svarstant, kiek pinigų skirti vaiko norams pildyti.
„Sunku nuspręsti kiek vaikui duoti pinigų, kai jis nori nusipirkti trokštamą žaislą, skanumyną ar nueiti su draugais papramogauti. Priešmokyklinio ugdymo metais, pirmoje klasėje – tinkamas laikas duoti pinigų ir paskatinti juos išleisti, kam pats vaikas nori.
Šiame amžiuje mažieji turi jau didesnes galimybes mokytis, geriau sukaupdami dėmesį, stiprėja jų gebėjimas sujungti emocinę bei loginę informaciją“, – sako vaikų psichologė.
Aušra Kazlienė teigia, kad duodami pinigus, tėvai paprastai įvertina savo finansines galimybes, bet svarbu atsižvelgti ir į vaiko amžių.
„Augdami vaikai, kaupia patirtį, tampa vis savarankiškesniais, daugiau laiko leidžia atskirai nuo tėvų, taigi auga ir jų poreikiai bei gebėjimas spręsti pačiam, kam ir kiek išleisti. Tik pradėjus duoti pinigų 6-7 metų amžiuje, tai turėtų būti mažesnė suma, pavyzdžiui, du eurai per savaitę, tuo tarpu paaugliui tai gali būti jau kelis kartus didesnė suma“, – komentuoja A. Kazlienė.
Didžiausios tėvų daromos klaidos
Psichologė teigia, kad prieš duodant kišenpinigius, svarbu susitarti, kaip dažnai ir kokia suma bus skiriama. Mažiausiems galima pradėti nuo kasdienio davimo, paūgėjus laikotarpį ilginti, o paaugliams pinigus galima skirti maždaug kas mėnesį.
„Sutartų taisyklių būtina laikytis ir vaikams, ir tėvams. Jei tam tikra suma duodama kas savaitę, tai vaikui juos išleidus pirmą dieną, nereikėtų skubėti duoti papildomų pinigų“, – sako psichologė.
A. Kazlienė teigia, kad taip pat nereikėtų priekaištauti dėl tėvų požiūriu neapgalvotai išleistų pinigų. Jei vaikas visai negauna pinigų leidimui savo nuožiūra, praranda galimybę mokytis, kaip su jais tvarkytis.
„Jei duodama per daug pagal amžių ar reikmes, vaikui taip pat gali būti kebliau išmokti leisti pinigus – nes poreikio planuoti, atsidėti didesniam pirkiniui gali tiesiog nebūti“, – sako Aušra Kazlienė.
Psichologė teigia, kad vaikai neturėtų gauti pinigų už savo pareigas namie: indų plovimą, bendros tvarkos palaikymą, ar darbų už mokyklos namų darbų atlikimą.
„Vaikui galima suteikti galimybę užsidirbti, atliekant tuos darbus, kurie nėra vaiko kasdienės pareigos ar už kuriuos tėveliai mokėtų pinigus kitiems, pavyzdžiui, už automobilio plovimą ar būsto remonto darbus“, – sako vaikų psichologė.
Kaip vaikus išmokyti protingai leisti pinigus?
Aušra Kazlienė sako, kad prieš pradedant duoti pinigų, tėveliai turėtų aptarti su vaikais, ką šie žino apie pinigus, jų leidimą ir taupymą, kokie jų norai, pasidalinti savo žiniomis.
„Naudingiausia jei informaciją vaikai įsisavina palaipsniui savo šeimos aplinkoje, kai tėvai ne tik patarimais, bet ir savo pavyzdžiu rodo, kaip sprendžiamos išlaidų problemos bei kaip taupomi pinigai . Susipažinimas su pinigų tema natūraliai vyksta ir kartu apsiperkant, kai aptariama, kurie pirkiniai būtini šeimos buičiai, kokia suma jiems gali būti skiriama“, – teigia A. Kazlienė.
Psichologė sako, kad kai vaikas prašo dar vieno saldumyno ar žaisliuko, svarbu susitarti, kokį daiktą, už kokią sumą ir per kokį laikotarpį vaikas gali išsirinkti, bei nuosekliai laikytis susitarimų.
„Kai vaikas svajoja apie didesnį pirkinį, naudinga paskatinti jį kaupti pačiam – iš duodamų kišenpinigių, senelių dovanų, o gal ir paties uždirbtų pinigų. Taip vaikams padedama mokytis atkaklumo, siekiant tikslo, sudaromos galimybės pasidžiaugti savo pasiektu rezultatu, stiprinti pasitikėjimą savo galimybėmis“, – sako vaikų psichologė.
A. Kazlienė teigia, kad taip pat svarbu nekontroliuoti kiekvieno pirkinio – jei jau tėveliai su vaiku aptarė pinigų principus, svarbu parodyti pasitikėjimą ir leisti vaikui pačiam spręsti, ar pirkti, net jei sprendimas atrodo skubotas, netinkamas.
„Taip vaikams suteikiama galimybė mokytis, klystant ar patyrus sėkmę. Leidžiant spręsti pačiam ir pajusti savo sprendimų pasekmes, ugdomas vaikų savarankiškumas, atsakingumas bei padedama palaipsniui ruoštis suaugusiojo gyvenimui.
Žinoma, nereikėtų visuomet likti nuošaly, svarbu padėti patarimais, dalintis savo patirtimi, pasidžiaugti vaiko pasiektais tikslais, padrąsinti savo vaiką kreiptis pagalbos, jei jam kažkas neaišku“, – komentuoja Aušra Kazlienė.
