Lietuvė Inga naujienų portalui tv3.lt papasakojo apie 11 valandų, praleistų eilėje, ir apie tas 2 minutes, kurias po ilgo laukimo praleido prie karalienės karsto.
Žinią apie mirtį priėmė sunkiai
I.Bunina į Londoną atvyko prieš 13 metų. Iš pradžių čia ėmėsi darbo bare, o praėjus metams perėjo dirbti į baldų parduotuvę.
Karališkosios šeimos reikalai, pasak Ingos, niekada nebuvo pirmame jos domėjimosi plane, tačiau žinią apie pačios karalienės mirtį ji priėmė itin asmeniškai ir sunkiai.
„Man 39-eri ir aš nuo pat gimimo žinojau karalienę Elžbietą. Visiems anglams ji buvo vienintelė karalienė, kurią žinojo, ir kuri valdė per jų gyvenimus.
Žinia buvo itin sunki tiek man, tiek visiems, kuriuos pažįstu. Jos mirtis buvo istorinis momentas – juk ji buvo visų močiutė.“
Moteriškumo pavyzdys
Moteris prisimena ne itin besidomėjusi kitų karališkosios šeimos atstovų laidotuvėmis, tačiau kai sužinojo apie galimybę atsisveikinti su karaliene Elžbieta, didelių dvejonių nekilo.
„Karalienė – moteriškumo, elegancijos pavyzdys. Ji dirbo iki paskutinės dienos, bet tuo pačiu buvo pavyzdys moterims, nes pati buvo ir mama, ir močiutė, ir jau promočiutė. Jaučiu jai už tai didžiulę pagarbą.
Britai turi gražią tradiciją – visi per šventas Kalėdas sėda prie televizorių klausytis karalienės kalbos. Tai buvo neišdildoma tradicija ir dabar sunku suvokti, kad bus kitaip.“
Laukė 11 valandų
Pašnekovė prisimena, kad informacija apie galimybę atsisveikinti dažnai keitėsi. „Iš pradžių buvo pranešta, kad eilėje laukti reikės 25 valandas, vėliau situacija pasikeitė ir per TV informavo, kad eilėje žmonės truks apie 16 valandų. Tada ir nusprendžiau, kad privalau tai padaryti.
Ėjau viena ir žinojau, kiek teks laukti.
Atėjus į parką, laukimo eilę, buvo viskas labai aišku ir sisteminga. Visi turėjome apyrankes, įleisdavo tik su jomis.
Galiausiai paaiškėjo, kad laukimo laikas sutrumpėjo iki 11 valandų ir tai buvo itin gera žinia. Vis tik galiu pastebėti, kad paskutinės 3 valandos buvo sunkiausios – atrodė, kad rūmai prie pat, o laikas visai sustojo.“
Vaišino kava ir arbata
Kaip pasakoja Inga, vos atsistojusi į eilę, ji ėmė bendrauti su šalia stovėjusiais žmonėmis. Su jais per 11 valandų moteris išsikalbėjo įvairiausiomis temomis – nuo karališkųjų reikalų iki asmeninio gyvenimo detalių.
„Stovėti nebuvo lengva, vėliau pradėjo labai skaudėti kojas, sulankstomų kėdžių nebuvo galima turėti. Eilė slinko ganėtinai lėtai, bet, laimei, buvo gražus oras.
Buvo galima bet kada išeiti iš eilės pavalgyti ir vėliau grįžti į savo vietą, daug kartų žmonės buvo vaišinami arbata, kava, užkandžiais.
Policija bei savanoriai buvo nusiteikę itin maloniai – visi šypsojosi, fotografavosi.“
Ore tvyrojo pagarba ir liūdesys
Didžiausios emocijos moterį užplūdo prisiminus tą akimirką, kai ji pagaliau pateko į rūmus prie karalienės karsto.
„Jeigu žmonės eilėje nesuvalgydavo savo maisto, jį turėdavo išmesti arba, jeigu tai buvo uždaros pakuotės, atiduoti sargybai, kuri vėliau perduodavo užkandžius kitiems laukiantiems.
Atsinešti prie karsto nebuvo galima nieko, telefonas privalėjo būti išjungtas. Mes buvome tikrinami kaip oro uoste.
Man labai pasisekė, kad tuo metu, kai atėjau prie karsto, keitėsi sargyba – mačiau, kaip keičiasi pamaina.
Milžiniškoje salėje su aukštomis lubomis skambėjo būgnai, momentas buvo įspūdingas, o ore buvo galima užuosti ir pagarbą, ir liūdesį tuo pačiu.“
Moteris atvira – nors labai pavargo, o kitą dieną kojas ėmė skaudėti dar labiau, vis tik šios gyvenimo akimirkos ji niekada nepamirš. „Buvo verta laukti visas 11 valandų. Esu labai laiminga, kad tai padariau, tikrai buvo verta.“
