Rytų imtynininkas, treniravęs ir jaunąją kartą, šiuo metu gydomas Vokietijoje, kur ir patyrė traumą. Artimiausias planas iš Vokietijos jį pargabenti į Lietuvą ir tęsti gydymą čia.
Tačiau apie viską nuo pradžių. Prieš Naujuosius metus 43-ejų vyras buvo išvykęs 2,5 mėnesio pasidarbuoti Erfurte. Užbaigęs darbus porai savaičių jis grįžo į Lietuvą, praleido gražiausias metų šventes su šeima, ir po Naujųjų vėl išvyko į Vokietiją. Tiesa, šįkart jau į kitą miestą – Zygeną.
Užkrito sunki konstrukcija
Sausio 13-ąją, penktadienį, pamaina jau ėjo į pabaigą, kai įvyko kraupus incidentas, kuriam laikui prikaustęs jį prie lovos.
„Buvo pamainos pabaiga, viena iš konstrukcijų modulinių, surinkta medinė didelė siena buvo pakelta dviem kranais. Vieno iš kranų trosas nutrūko. Aš nemačiau, stovėjau gale sienos ir taip atsitiko, kad nutrūkus trosui siena man vožė tiesiai į nugarą“, – pasakojo A. Janovič.
Kurį laiką vyras neprisiminė visiškai nieko – pasakoja, kad po smūgio pabudo jau ligoninėje, į kurią buvo atgabentas su daugybiniais sužalojimais – pažeistas stuburas, dubuo, kojos. Kelias dienas nė nesuprato, kur yra. Kaip pats sako, viskas atrodė kaip sapnas.
„Buvo smūgis ir – viskas. Po smūgio aš atmerkiau akis jau ligoninėje. Tik trečią dieną supratau, kad esu ligoninėje, aš galvojau, kad sapnuoju. Man buvo duodami stiprūs nuskausminamieji, tarp jų buvo ir morfinas. Buvau pusiau sapne, pusiau haliucinacijose ir tik trečią dieną supratau“, – kalbėjo jis.
Jis pats sako suprantantis, kodėl beveik nieko kurį laiko neatsiminė. „Dėl ko aš neatsimenu nieko – dėl to, kad buvau komoje penkias dienas“, – trumpai paaiškino.
Prisiminimai pamažu pradėjo sugrįžti tik bendraujant su artimaisiais ir kolegomis – dabar galvoje jau susidėliojo taškai, kas įvyko lemtingąją dieną:
„Tik po to, kada man pradėjo pasakoti tėtis, perduodavo žinias iš mano bendradarbių, ką jie pasakodavo, man pradėjo pamažu atmintis sugrįžti ir pamažu prisiminiau, kad iš pradžių aš nebuvau netekęs sąmonės po smūgio.
Aš gulėjau, buvau atsiklaupęs ant kelių ir manęs klausinėjo, ar jaučiu skausmą. Sakiau ne, nieko visiškai nejaučiau, bet pradėjau jausti, kad prarandu kvėpavimą, aš dūstu. Ir po to praradau sąmonę.“
Nepraranda tikėjimo
Sunkūs sužalojimai paliko sunkias pasekmes – vos pabudęs iš komos Artūras negalėjo daryti visiškai nieko, nepajėgė nė piršto pajudinti. Šiandien vilties teikia tai, kad jis tvirtėja, jau gali daryti tai, kas prieš kelis mėnesius buvo neįmanoma.
„Aš nejaučiu nieko žemiau krūtinės, esu paralyžiuotas. Rankos juda, bet tricepsas nedirba, kaip ir pirštai. Aš galiu kažką spausdinti kompiuteriu, bet turiu pirštus surišti su pleistru, gaunasi tvirta konstrukcija, galiu po vieną raidę spausdinti, bet man paprasčiau bendrauti balsu. <...>
Iš pradžių net negalėjau šnekėti, buvau prijungtas prie kvėpavimo aparatų, negalėjau judėti – net rankų pakelti.
Dabar aš galiu šnekėti, dabar aš esu stipresnis, dabar aš galiu ir neįgaliojo vežimėliu pats išvažiuoti iš ligoninės į lauką ir grįžti atgal į ligoninę. Iš pradžių vežimėliu ir 10 metrų negalėjau pavažiuoti“, – progresu pasidžiaugė pašnekovas.
Artūras pasakoja, kad kojų vis dar nejaučia, tačiau keliuose atgavo jutimus – jau gali pajusti prisilietimą. Paklaustas, kokias medikų prognozes tenka girdėti, vyras atvirai sako: įvairias. Tačiau yra girdėjęs tiek sėkmės istorijų, kad nė nežino, ar tiki medikų žodžiais, juolab, kad visi sako skirtingus dalykus.
„Nelabai aš noriu tikėti jų prognozėmis, nes iš gyvenimo ir kitų istorijų žinau, visada yra tikėjimas, kad viskas bus gerai. Yra daug pavyzdžių.
Prognozės neaiškios, kiekvienas daktaras turi savo prognozę. Vienos prognozės baisios, kitos daugiau optimistiškos. Visi šneka skirtingai“, – sakė jis.
Kelia sau vieną tikslą
Kol kas aišku tik viena – Vokietijos ligoninėje tęsti reabilitaciją per brangu, todėl iki mėnesio pabaigos norima pargabenti Artūrą į Lietuvą ir čia tęsti jo atsistatymo kelią. Paties teigimu, visus reikalus derina tėtis - vis dar ieškoma būdų, kaip saugiai pargabenti Artūrą į Lietuvą.
„Parvežimo yra visokių variantų. Dabar mano draugai, tėvai ieško variantų, bet geriausias variantas būtų pervežimas oru“, – trumpai pridūrė.
Paklaustas, koks tolesnis gydymo planas, vyras sako nežinantis – į šį klausimą gali atsakyti tik specialistai. Tačiau pats sau yra išsikėlęs tikslą, kurio bandys siekti visomis jėgomis:
„Mano pirmas tikslas – aš noriu būti labiau nepriklausomas. Dabar aš negaliu pats perkelti savo kūno į vežimėlį ir atgal. Tai yra didelė problema, dėl to, kad pas mane labai silpnas tricepsas. Man reikia kažkaip tricepsą treniruoti, kad jis būtų stipresnis – čia pirmas mano tikslas.“
Šiuo metu šeima prašo finansinės pagalbos Artūro parvežimui ir jo tolimesniam gydymui. Prisidėti galima žemiau nurodytais rekvizitais:
Gavėjas: DANUTA JANOVIČ (Artūro mama); Swedbank; LT637300010162826420; Paskirtis – Artūro transportavimui ir gydymui
