Nenuostabu, alytiškė į savo kūrinius sudeda ne tik begalę kruopštumo, bet ir pozityvių minčių, džiugių emocijų, kurios kartu su žaisliukais iškeliauja pas žmones.
Pomėgį rankdarbiams paveldėjo iš močiutės
„Rankdarbiai man buvo mieli visą gyvenimą. Esu išbandžiusi daug dalykų: kūriau sages, pakabukus iš modelino. Gal šį polinkį paveldėjau iš močiutės. Ji audė, verpė rateliu ir mane, dar vaiką, kadais buvo išmokiusi verpti.
Vis norėjau pradėti gaminti kalėdinius eglutės žaisliukus, bet taip ir nesiryždavau, kol prieš tris metus to daryti nepaskatino dukra. Nupirko priemones – ir pirmyn!“ – šypsojosi A. Karašiejienė.
Tad pirmieji moters pagaminti žaisliukai tuomet ir buvo skirti dukrai, kuri jais papuošė mažą eglaitę. Tais pačiais metais alytiškė nutarė, kad žaisliukų reikėtų ir jos pačios kalėdinei žaliaskarei. Kadangi ši buvo didelė, moteris pagamino net keturiasdešimt juodai baltų žaisliukų, juos priderino prie namų interjero.
Be kruopštumo – nebus ir norimo rezultato
Asta eglutės žaisliukus gamina iš putplasčio burbulų, apvelka juos veliūriniu audiniu, tada dekoruoja karoliukais, kaspinėliais, išgauna netikėčiausius raštus. Dažniausiai – viena idėja veja kitą, tik spėk suktis. Bekuriant mintyse jau iškyla vaizdas, kaip galėtų atrodyti kitas ar dar kitas žaisliukas.
„Matau tą vaizdą ir iškart žinau, kokių detalių man reikėtų, ar jos derėtų. Žaisliukų kūryba reikalauja išties didelio kruopštumo ir atsakingumo. Jei jo nebus, galutinis rezultatas tikrai nežavės. Žinoma, reikia ne tik noro, bet ir laiko. Jei imiesi paslėpti siūles, vien žaisliuko įvilkimas gali užtrukti valandą laiko, jau nekalbant apie jo dekoravimą. Taip jau yra, jeigu nori, kad būtų gražu sau ir kitiems, reikia pasistengti“, – pasakojo moteris.
Ji vis atranda naujų kūrybinių idėjų, kurias puikiai pritaiko žaisliukams. Pavyzdžiui, pasitelkė kieme nuo eglės nukritusius kankorėžius, o vaikams nudžiuginti – pagamino žaisliukus „pelėdžiukus“. Tai lapelis, tai kaspinėlis, tai maža boružėlė – kiekviena, kad ir nedidelė įkomponuota smulkmena, žaisliukui suteikia išskirtinio žavesio.
„Tai, ką perkame parduotuvėse, kas gaminama masiškai, mano nuomone, niekuomet neatstos žmogaus rankomis sukurtų, ne masiniam naudojimui skirtų kūrinių. Juk į kiekvieną tokį rankdarbį sudedame ne tik medžiagas, bet ir dalelę savo širdies“, – įsitikinusi alytiškė.
Neradusi patikusio atviruko – jį sukūrė pati
Siekdama išskirtinumo, moteris savo kūrinių „asortimentą“ praplėtė ir dar vienu netikėtu rankdarbiu. Pakviesta į draugų šventę, ji parduotuvėje ieškojo atviruko. Visi jie buvo gražūs, blizgantys, bet tarytum be savitumo.
Ir staiga, taip beieškant, kilo spontaniška mintis: moteris nusprendė, kad atviruką pagamins pati. Taip ir padarė. Jos sukurti atvirukai puikiai tinka įdėti piniginei dovanai, tačiau viduje yra ir kortelė, kurioje galima įrašyti sveikinimą. Negana to, atvirukai papuošiami džiovintais augalais, gėlėmis, kuriuos renka ir džiovina pati Asta.
Nors atrodytų, kad darbo „įdėti“ tenka nemažai, alytiškė teigia, kad rankdarbiai jos anaiptol nenuvargina. Priešingai, tai jai – atsipalaidavimas, pabėgimas nuo rutinos, darbų.
Nors A. Karašiejienė tvirtina, kad savo tiesioginį darbą labai mėgsta (dirba Alytaus poliklinikoje vyresniąja gydytojo odontologo padėjėja), visgi kiekvienam žmogui gerai turėti užsiėmimą, kuris praskaidrintų mintis.
Savo didžiausią dovaną jau turi
Besiruošiant didžiosioms metų šventėms, kūrybinga moteris teigia, kad kaip bebūtų, švenčių tikrąją vertą kuria ne dekoracijos ir ne dovanos.
„Man Kalėdos – tai pirmiausia yra laikas su pačiais brangiausiais žmonėmis. Ir tai yra neįkainojama. Pastaruoju metu turėjau skaudžių netekčių. Bėgant laikui puikiai supranti, koks svarbus tas buvimas kartu.
Dabar šventės labai sukomercintos – didžiausios dovanos ir kiti dalykai. Bet žinote, nereikia tų didelių dovanų. Man apskritai jų nereikia, nes didžiausia dovana yra mano vaikai. Ir kiekviena minutė su jais man teikia didžiausią laimę“, – sakė visiems jaukių švenčių linkėdama alytiškė.
