Savo istorija 32-ejų vyras dalinasi ne šiaip sau – jis nori parodyti, kad visada yra išeitis, net kai atrodo, jog gyvenime viskas tampa juoda, o vienintelis būdas, padedantis išgyventi dieną, yra alkoholio ir narkotikų vartojimas.
Pasisėdėjimai traukė nuo mažumės
Kaip pats pasakoja naujienų portalui tv3.lt, augo normalioje, geroje šeimoje, kur niekas nebuvo susidūręs su priklausomybėmis. Ir, kaip daugelyje šeimų, alkoholio vartojimą matė tik per didžiausias metų šventes, gimtadienius, tačiau visa tai jį, kaip vaiką, savotiškai žavėjo. Tačiau dėl to nieko nekaltina – kaip sako, matė tai, ką norėjo matyti ir priėmė neteisingus sprendimus.
„Aš suprantu, kad ir mano bendraamžiai tą patį matė, bet mane nuo vaikystės kažkodėl labai traukdavo tokie dalykai. Aš paslapčia žaidžiau, tarsi aš išgėrinėju. Aišku, tai nebuvo alkoholis. Bet man labai tie pasisėdėjimai patikdavo, traukdavo mane“, – pasakojo pašnekovas.
Ir kieme, žaidžiant su draugais, matomi rūkantys suaugusieji turėjo įtakos tolimesniam A. Kalčenko gyvenimui – jis įsivaizdavo, kad užaugęs ir pats tikrai rūkys, nes laikė tai brandos, suaugimo ženklu.
„Vėliau, aišku, aš tuos supratimus pernešiau ir į mokyklos laikus, būdamas gal 11-12 metų paragavau cigaretės, pirmą kartą parūkiau. Pradžioj tai pasirodė labai nemalonu, bet vis tiek paskui pradėjau aktyviai rūkyti, sekti vyresniųjų draugų ir pažįstamų pavyzdžiu“, – prisimena vyras.
Mokykloje Artiomas daugiausiai laiko praleisdavo tikrai ne su bendraamžiais – visada glaudėsi prie vyresniųjų kompanijos. Taip vos būdamas 15-ikos metų pradėjo aktyviai vartoti alkoholį kartu su draugais ir pažįstamais: „Pradžioj vakarėliai būdavo kas mėnesį, po to kas savaitę, kai sukako 18-19, pradėjau mokytis universitete ir dirbti, man kiekviena diena buvo kaip šventė.“
Taip traukę pasisėdėjimai tapo vis dažnesni, tačiau tada, būdamas dar kone vaikas, A. Kalčenko nesuprato, jog alkoholis kenkia ir gali privesti iki priklausomybės. Juk alkoholio galima įsigyti kiekvienoje parduotuvėje – tai sukūrė iliuziją, kad vartojant alkoholį nieko blogo nenutiks.
„Aišku, aš nemačiau tame jokių problemų, nes man atrodė, kad čia yra tas teisingas kelias. Aš buvau vienas iš uždaresnių vaikų ir tikriausiai, nesidalinant ta patirtimi, nebuvo arti kažko, kas patartų, kad tai blogai ir reikia eiti kitu keliu“, – pasakojo pašnekovas.
Išbandė ir narkotikų
Alkoholio vartojimas privedė prie stipresnių svaiginančių medžiagų – su draugais Artiomas pirmą kartą pabandė parūkyti marihuanos, tačiau tąkart jos poveikis nesužavėjo. Priešingai nei alkoholio – jis atpalaiduodavo, uždaras vaikinas atsiverdavo, lengviau galėjo bendrauti ir su merginomis.
Vis dėlto, nors žolės poveikis nepatiko, vyras išbandė ir visus kitus narkotikus, ką tik buvo galima gauti Lietuvoje, o artėjant prie pilnametystės, narkotikų vartojimas darėsi vis dažnesnis:
„Sukdavausi tokioj kompanijoj, kur ir kiti narkotikai prasidėjo. Paragavau amfetaminą pirmą kartą ir jis tapo, tikriausiai, vienas mėgstamiausių narkotikų, nors laikui bėgant išbandžiau daugelį – viską, ką, tikriausiai, tuo metu turėjo Lietuvos rinka. Visada grįždavau prie amfetamino.“
Tuo metu niekas nepastebėjo, kad vaikinas svaiginasi kone visais įmanomais būdais. Kaip pats sako, kad kažkas negerai gali pamatyti tik tada, kai gyvenimas pradeda griūti, kas jam pačiam nenutiko – visada gerai mokėsi, nors į pamokas eidavo su alkoholiu kraujyje. Tiesa, vieną kartą mokslai suprastėjo, bet tai buvo postūmis stengtis – Artiomas galvojo, kad jei gerai mokysis, niekas net neįtars, kuo užsiima po pamokų.
Tam, kad turėtų pinigų dozei, būdamas dar moksleivis jis su draugais pradėjo pardavinėti narkotikus. Viskas ėjosi puikiai – kadangi pats sukosi tokiame rate, kur narkotikai buvo vartojami, pirkėjus rasti buvo lengva.
„Po to vienas iš mūsų pažįstamų buvo suimtas ir supratau, kokios to pasekmės. Tada sustabdžiau save, nes nesinorėjo į kalėjimą, buvau dar jaunas, 16-17 metų. Pastoviai prasidėdavo kažkokie kriminaliniai dalykai, kur aš buvau tiesiogiai susijęs, bet niekada nepatekdavau į teisėsaugos akiratį. Už tuos dalykus dabar, aišku, labai gailiuosi. Nežinau, kaip viskas eitų, jeigu tada mane būtų pagavę“, – prisimena jis.
Pakėlė sparnus svetur
Greičiausiai, vartojamas amfetaminas pastūmėjo A. Kalčenko dideliam gyvenimo žingsniui – iškeliauti gyventi svetur. Tąkart savo kelionės tikslu jis pasirinko Angliją, kur išsivežė ir savo tuometinę draugę:
„Man atrodė, kad aš visagalis, nemirtingas, vos ne į Dievo poziciją save pastačiau. Atrodo, visas gyvenimas prieš akis. Su ta mintim nusprendžiau, kad man reikia veržtis į platesnį pasaulį. Važiavau tiesiog į niekur – ten nebuvo kam man padėti, nei draugų, nei pažįstamų. Dar pasiėmiau su savimi draugę – tiek stipriai pasitikėjau savimi.“
Išvykus gyventi svečioje šalyje, gyvenimas lyg ir atsistojo į savo vietas – alkoholį Artiomas vartodavo, tačiau narkotikų buvo pilnai atsisakęs. Dabar vyras spėlioja, kad, greičiausiai, vos atvykęs nevartojo, nes paprasčiausiai nežinojo, kur įsigyti narkotikų, tačiau tai greitai baigėsi.
„Buvo laiko klausimas, nes labai greitai vėl prasidėjo narkotikai. Aš jau turėjau prieigą, susipažinau su tam tikrais žmonėmis, nes jeigu pats vartoji, labai greitai tokių pat randi. Nežinau, kodėl, galbūt dėl to, kad bristi į tą neviltį ir depresiją kartu smagiau“, – svarsto pašnekovas.
Narkotikai ir alkoholis lydėjo kiekvieną dieną, vartojimas buvo vis dažnesnis, tuomet draugė iškėlė ultimatumą – arba jis nebevartoja, arba ji išeis. Tai pastūmėjo vėl tvarkyti gyvenimą, Artiomas atsisakė narkotikų ir alkoholio, įstojo į universitetą, pradėjo sportuoti, viskas stojosi į savo vietas, tačiau, kaip pats sako, vis tiek mąstė neblaiviai.
„Atrodo, nustojau vartot, bet gyvenimą gyvenau taip pat. Tie dalykai, jie kaip tiksinti bomba – jeigu nepasikeičia tavo elgesys ir įpročiai, tik laiko klausimas, tada vėl prieisi prie vartojimo.
Atsitiko taip, kad išvažiavau mainais studijuoti į Ameriką ir ten vos po kelių dienų jau vartojau alkoholį. Atrodė, kad buvau atitrūkęs nuo tos pačios aplinkos ir pasijaučiau laisvesnis“, – prisimena A. Kalčenko.
Prasidėjo ir narkotikų vartojimas, tačiau su mokslais viskas ėjosi neblogai – netgi gavo pasiūlymą studijų programą užbaigti ten, tačiau jautė pareigą grįžti į Angliją. Grįžus ir toliau kasdienybėje lydėjo narkotikai ir alkoholis, vietoj universiteto vaikinas traukdavo į artimiausią barą, vartodavo visur, kur pasitaikydavo: „Pinigai pasibaigė, pradėjau savo daiktus nešti iš namų į lombardą, kai pasibaigė mano daiktai, pradėjau nešti draugės. Draugė išvarė mane iš namų – čia gal vienas geriausių dalykų, ką ji padarė.“
Gyvendamas gatvėje, dozei pinigų gaudavo, pasiėmęs greitąjį kreditą. Visą tą laiką maitino save iliuzijomis, kad po mėnesio mes vartoti, viskas vėl stos į savas vėžes, tačiau taip nenutiko. Tada galiausiai įvyko lūžis – po patekimo į ligoninę, vyras suprato, kad laikas kažką keisti.
„Nuėjau pas draugę, ji, aišku, išsigandusi atidarė. Nežinau, kas ten suveikė – gal mano tikrumas, aš tada nemelavau, sakiau, kad nebežinau, ką daryti. Ji man greitai surado „Alfa“ centro numerį“, – pasakojo jis.
Pasveikti padeda ir kitiems
Šie priklausomybių centrai įsikūrę Anglijoje ir Lietuvoje. Susisekęs su jos vadovu, Artiomas išgirdo, kad būtinai turi grįžti gydytis į Lietuvą, nes jei liks čia, ir toliau bus per daug pagundų. Buvusi draugė tapo didžiausiu išsigelbėjimu – nupirko jam bilietą atgal į gimtinę, kur pradėjo gydymą.
Vos pusę metų praleidęs priklausomybių centre, Artiomas jautėsi tvirtai atsistojęs ant kojų ir nusprendė, kad turi grįžti į gyvenimą – planavo keliauti į Angliją, susitaikyti su drauge. Tiesa, kurį laiką apsistojo Vilniuje, kur vėl įvyko atkrytis:
„Tai buvo saviapgaulė ir aš, nebaigęs programos, išėjau iš centro. Apsigyvenau pas močiutę, pradžioj susiradau darbą, atrodo, viskas gerai, planai tokie, kad išvyksiu į Angliją. Man buvo mintis, kad prie narkotikų tikrai negrįšiu, bet alkoholis – kodėl gi ne. Atsimenu, buvo pirmi išgėrimai su kolegom po darbo, po to žiūriu, kad po mėnesio vėl kasdien vartoju, į darbą neinu.“
Taip dar metus vyras vartojo alkoholį ir narkotikus. Per tuos metus buvo visko, tačiau ko labiausiai gailisi – jog neturėdamas pinigų pats, ėmė vogti močiutės, artimiausio žmogaus, pensiją. Tačiau jis neslepia, jog visą laiką manipuliavo ir kitais žmonėmis – drauge, tėvais, pažįstamais, kurie sutikdavo padėti.
„Kada nebuvo ką nešt, ką vogt, visi nusisuko, tada vėl paskambinau į tą patį centrą, pasvarstė, priėmė iš naujo. Antrą kartą atėjau visiškai pasidavęs, nuolankus ir sakiau, kad jei žmonės 5, 20 metų yra blaivūs, išmokytų ir mane“, – antrąjį pagalbos prašymą prisimena pašnekovas.
Antrasis kartas priklausomybių centre „Alfa“ Artiomui davė naują gyvenimą – jis per 14 mėnesių pabaigė gydymo programą, jau 3 metus yra blaivus ir nieko nevartoja. Nuėjęs tokį sunkų kelią jis pasiliko centre ir dabar čia savanoriauja, padeda kitiems kapstytis iš dugno.
„Neužmiršau to, kas buvo, jokių sparnų neturiu. Nėra taip, kad aš einu ir rėkiu, kad aš naujas žmogus. Aš tas pats Artiomas, tik dabar kitaip stengiuosi spręsti problemas.
Būna visokių dienų, bet svarbiausias dalykas, ką supratau – kad nuo jaunystės bandžiau, kad mano dienos būtų pilnos gerų jausmų, pojūčių, emocijų. O taip nėra – gyvenimas nesusideda tik iš gerų dalykų. Kai pastoviai bandai save paturbint, gyveni netikram pasauly, pats susikuri savo burbulą. To daugiau nebenoriu, bandau labiau prisiliesti prie realybės“, – kalbėjo jis.
