Prieš 8 metus Jurgita kasdien būdavo pasinėrusi į rūpesčius, dėl dukros sveikatos problemų, moteris kartu su ja namie praleido 4 metus. Užgriuvus dukrelės problemoms, Jurgita visai pamiršo savo sveikatą, o į organizmo siunčiamus signalus tiesiog numodavo ranka.
Sunkią diagnozę išdavė vienas simptomas
Moteris jausdavo silpnumą, tačiau manė, kad jai tiesiog trūksta vitaminų, taip pat krito ir svoris, tačiau ji manė, kad taip yra dėl to, nes aktyviai leidžia laisvalaikį, daug vaikšto.
Tačiau vieną dieną moteris ant savo krūtinės užčiuopė guzelį, bet į jį didelio dėmesio nekreipė – manė, kad išnyks savaime, tačiau jis neišnyko, priešingai – didėjo. Apie guzelį Jurgita papasakojo savo mamai, kuri sunerimusi paskatino moterį apsilankyti pas gydytojus.
„Apsilankiau pas savo šeimos gydytoją, kad nuraminčiau mamą ir įrodyčiau tiek sau, tiek jai, kad man viskas yra gerai. Gydytojas apžiūrėjęs jokios diagnozės nepasakė, tik griežtai pasakė, jog man kuo skubiau, rytoj, reikia patekti į Santariškes.
Po šių žodžių aš pradėjau kažką suprasti, tačiau vis dar buvau rami ir maniau, kad nieko man baisaus nėra. Paskambinau į klinikas, mane užregistravo po poros savaičių. Nereikalavau greitesnio vizito, nes nusprendžiau, kad pora savaičių nieko nepakeis – galiu ir palaukti.
Tą pačią dieną sutikau savo kaimynę medikę, kuriai papasakojau apie visą šią situaciją. Išgirdusi, kad pas gydytojus man reikėtų patekti kuo skubiau, ji tuoj pat paskambino kolegoms ir suorganizavo man vizitą jau sekančią dieną“, – prisimena Jurgita.
Vizito Santariškėse metu, per echoskopiją Jurgita išgirdo žodžius, kurie apvertė jos gyvenimą aukštyn kojomis – specialistė informavo matanti daugybinį piktybinį darinį bei guzus limfmazgiuose. Ši žinia persmelkė Jurgitos kūną – ji suprato serganti išplitusiu krūties vėžiu.
„Tą akimirką buvau šoko būsenoje, ilgą laiką nejaučiau jokių emocijų, tačiau gumulas gerklėje stovėjo. Šoko būsenoje buvau iki tol, kol nuvažiavau iki mokyklos, o nuvykusi ten – pratrūkau. Tą akimirką tikrai maniau, kad mano gyvenimas yra baigtas“, – su skausmu prisimena Jurgita.
„Atrodžiau labai egzotiškai“
Tai, kas vyko toliau, moteris prisimena kaip per miglą. Auglių operuoti nebuvo galima, nes jie buvo per dideli, o jiems sumažinti buvo skirtos šešios chemoterapijos procedūros.
„Mano visi gyvenimo planai buvo dėliojami pagal chemoterapijų tvarkaraštį. Gyvenau nuo vienos chemoterapijos iki kitos, tačiau chemoterapija nebuvo tokia baisi, kokia ją įsivaizdavau. Aš jaučiau silpnumą, norėdavau dažnai gulėti, bet man nebuvo pykinimo priepuolių.
Tačiau po 3 dienų aš atsigaudavau. Per šias tris dienas man labiausiai pasikeisdavo skonio receptoriai. Maistas, kuris man būdavo skanus, po chemoterapijos turėdavo šlykštų skonį.
Pamenu, išėjau pasivaikščioti ir radau augančias žemuoges. Visada jas labai mėgau, todėl vieną nusiskyniau, tačiau jos skonis buvo klaikus“, – šypteli moteris.
Po chemoterapijos Jurgitai taip pat teko atsisveikinti ir su savo plaukais. Moteris prisimena, kad labiausiai pasiilgdavo vėjo kedenamų plaukų, o plaukams nuslinkus ji pradėjo nešioti turbanus ar skareles.
„Labai egzotiškai tada atrodžiau, tačiau taip atrodydama dailės akademijoje nieko nenustebinau – visi ten menininkai. Nuslinko ne tik galvos plaukai, tačiau ir blakstienos bei antakiai, todėl juos man reikdavo nusipiešti. Tai man nebuvo problema – piešti aš moku“, – juokauja moteris.
Įvyko gyvenimo lūžis
Po chemoterapijos Jurgitai buvo atlikta operacija, kurios metu buvo pašalinta viena krūtis ir limfmazgiai, nes auglys buvo patekęs ir į juos. Po to buvo atliktas tyrimas, kuris parodė pakitimus plaučiuose ir trečios stadijos vėžys pasikeitė į ketvirtos.
Tačiau tuomet įvyko lūžis Jurgitos gyvenime. Nusprendusi atsisveikinti su mylima Vilniaus dailės akademijos dėstytoja prof. Virginija Idzelyte, priskynė jai tulpių ir nuvyko padėkoti, tačiau dėstytojos žodžiai apvertė viską aukštyn kojom – dėstytoja pasiūlė Jurgitai darbą – dėstyti kostiumų istoriją.
„Aš buvau apstulbusi, kaip man gali kažką siūlyti, jei aš net nežinau, ar gyvensiu. Juolab, kad po chemoterapijos neprisimenu elementarių dalykų, žodžių, ką jau kalbėti apie dailės istoriją. Tačiau dėstytoja mane įkalbino pabandyti, pasiūlė iš pradžių paskaitas vesti kartu, o vėliau jau galėsiu perimti viena.
Galiausiai nusprendžiau nepasiduoti šioms diagnozėms ir neleisti, kad liga valdytų mano gyvenimą ir sutikau su dėstytojos pasiūlymu. Iš dėstytojos gavau knygą ir kartu su ja išvykau į man skirtą reabilitaciją.
Kai sužinai, kad tau ketvirtos stadijos vėžys, supranti, kad privalai kažką daryti, nes gyvenimas vieną dieną gali pasibaigti“, – neslepia pašnekovė.
Liga suvaldyta
Grįžusi iš reabilitacijos Jurgita kartu su dėstytoja vesdavo paskaitas. Moteris klausydavo, kaip pasakoja dėstytoja ir visada norėjo dėstyti taip, kaip ji – taip pat formuluoti sakinius, įdomiai pakreipti temą, įterpti istorijų.
Dailės akademijoje Jurgita niekam nebuvo prasitarusi, apie savo ligą – ją uoliai slėpė užsidėjusi turbaną ant galvos ir plačiai besišypsodama.
Kai standartinis gydymas jau buvo baigtas, Jurgitai buvo atlikta plaučių audinio biopsija, kurios metu paaiškėjo, kad darinys nėra piktybinis. Liga šiuo metu yra suvaldyta, o moteris jaučiasi puikiai. Apie ligą ir sunkiausią gyvenimo periodą primena tik apsilankymai pas gydytojus kartą per tris savaites.
„Šiuo metu tikrai jaučiuosi puikiai. Dėstau Vilniaus dailės akademijoje, labai myliu savo darbą ir jaučiuosi atradusi save. Vėžys buvo tarsi lūžis mano gyvenime nebijoti gyventi, džiaugtis kiekviena akimirka.
Iki ligos aš bijodavau eiti per gyvenimą ir pasukti už kampo, nes nežinodavau, kas manęs ten laukia. Kai vienas po kito pasipylė įvairūs projektai supratau, kad tikrai gyvenu. Kiekvieną kartą dirbdama prie projekto galvodavau – pabaigsiu šitą ir galėsiu ramiai numirti, tačiau likimas man pametėdavo dar vieną projektą“, – šypsosi Jurgita.
Jurgita visoms moterims linki įsiklausyti į save, pamilti save, papuošti ir nepamiršti savęs pagirti: „Įgyvendinkite savo svajones, nes jos mums yra duodamos ne veltui, o tam, kad mes įsikabintume į gyvenimą ir turėtume prasmę.“
