Stebuklas – į vieną vienintelį žodį telpa Elzės gyvenimo istorija. Mažiausioji Silvijos Kopūstienės dukrai vos gimus diagnozuotas Edvardso sindromas, kuris, medikų teigimu, nesuderinamas su gyvybe. Bet Elzės gyvenimas buvo stebuklas, trukęs aštuonerius su puse metų.
Apie jos gyvenimo stebuklą byloja ir prakalba Elzei skirtoje knygelėje „Snaigių šokis“, kad ji didžiausiam stebuklui Žemėje. Lietuvos sergančiųjų genetinėmis nervų-raumenų ligomis asociacijos „Sraunija“ vadovės Kristinos skambučio Silvija sulaukė netikėtai, prabėgus maždaug mėnesiui po Elzytės išėjimo, tačiau tai – didžiulė dovana. Ir tąkart ištarti žodžiai ilgam įsirašys atmintin.
„Kai Kristina pasiūlė savo ir mergaičių parašytą knygą skirti Elzytei, ji pasakė labai svarbius žodžius, pajaustus iki širdies gelmių, kad tavo mokytoja išėjo į pensiją, ji ją užsitarnavo, nepamiršk savo mokytojos pamokų“, – širdin įsirėžusį pokalbį prisiminė ji.
„Labiausiai norėjau, kad ji nekentėtų“
Šeimos namai be Elzės dabar daug tuštesni, širdį spaudžia atsiminimai apie jos veidą nuolat puošusią šypseną. Silvija per ašaras šypteli – maža mergytė, kuri pagal prognozes neturėjo gyventi, į pasaulį atnešė galybę grožio ir pasėjo daug mažų gėrio sėklų.
Tai puikiai įrodė į laidotuves suplūdę minios žmonių – net didžiausioje salėje nebuvo kur atsisėsti: „Niekaip nesuprantu, kaip tokia maža mergytė surinko šitokią gausybę žmonių į vieną vietą, bet tai reiškia, kad ji pasiekė daugybę žmonių širdžių.“
Kiekviena diena po šeimos dalelės netekties slenka šiek tiek nykiau, bet tuo pat ir su labai daug šviesos – tokios pat, kokią Elzė skleidė kiekvieną dieną, su dėkingumu, kad ji paliko šį pasaulį visiškoje ramybėje ir besąlygiškoje meilėje.
„Matydama, kad Elzytė eina į antrą gyvenimo pusę, yra labiau ne besivystanti, o nykstanti, kaip buvo paskutinį pusmetį, labiausiai norėjau, kad ji nekentėtų, kad išeitų namuose, o ne reanimacijoje. Tai buvo mažos svajonės.
Norėjau, kad ji išeitų ramybėje, nesiplėšant, nesidraskant ir pačioje didžiausioje meilėje. Tikriausiai Dievas taip ir sudėjo, kad mirties valandą nebuvau šalia, nes, matyt, buvau per silpna, ji tėčio glėbyje užmigo ir nebeatsikėlė.
Mes matėme, kad prastėja, paskutinį mėnesį jai buvo diagnozuotas sunkus širdies nepakankamumas, bet tokiais staigiai mirčiai nesiruošėme... Nors visus aštuonerius su puse metų tam ruošiausi, bet kad viskas įvyks taip staigiai...
Kai patikėjome, kad mūsų dar laukia gyvenimas, tada jis ir pasibaigė. Atrodė, kas čia beliko, kad pasiektume tai, apie ką labiausiai svajojome – išgyventi 10 metų, beliko tik pusantrų. Kai patikėjau, kad mes to sulauksime, tada ir įvyko tai, ko labiausiai nelaukiau“, – graudinasi Silvija.
Kiekviena diena kartu buvo mažas stebuklas
Moteris atvira – visus tuos metus mažais žingsneliais ėjo į suvokimą, kad nė vienas negyvensime amžinai, tačiau mylimo žmogaus mirčiai niekas neparuošia, nepasako, kada ir kokiomis aplinkybėmis teks atsisveikinti.
S. Kopūstienė atvira – išėjus Elzei, su ja išėjo ir prasmė, juk visus tuos metus visa šeima rūpinosi ne tik jos sveikata, bet ir šypsena. Prisiminimuose visada išliks momentai, kaip grodavo ukulele, kad tik Elzytė šypsotųsi...
Paguodą suteikia mintis, kad dabar Elzytė nesikankina, dabar ji ten, kur jai geriau – mintys ne apie tai, kaip dabar be jos teks gyventi pačiai, bet ką išėjimas davė jai, padeda kovoti su liūdesiu.
„Aš nenorėjau, kad Elzė kentėtų, aš norėjau, kad ji gyventų, bet be kančios. Kur buvo riba jos kančios ir kokybiško gyvenimo? Gyvenimas yra kančia, bet pusiausvyra tarp kančios ir gyvenimo – kur ji yra? Matyt, tiek jau buvo skirta, mes gavome labai daug, juk mums sakė, kad ji negyvens net metų.
Metai buvo stebuklas, kiekviena diena buvo stebuklas, o mums, žmonėms, vis maža ir maža. Taip buvo ir su Elzės gyvenimu – vis atrodė dar truputį, dar dienelę, dar metus. Bet kur ta pabaiga? 100 metų pragyvensime ir prašysim dar 100?
Pasidaro lengviau, kai supranti, kad Elzės gyvenimas buvo mūsų šeimos gyvenimo etapas, pats fantastiškiausias iš visų gyvenimo etapų“, – šluostydamasi ašaras sako ji.
Dukros išmokytos pamokos lydės visą gyvenimą
Bet net kai žemė slysta iš po kojų, išmuša tamsiausia valanda, pro juodžiausią debesį prasiskverbia šviesos spindulys. Kiekvienas praradimas atneša ir atradimus, lieka atsiminimai ir jo atneštos pamokos – mylėti, džiaugtis, gyventi čia ir dabar:
„Viskas staiga išslydo iš rankų, bet išlikęs didžiulis pasitenkinimas, kad vis tik Elzė aštuonerius su puse metų augo begalinėje meilėje, sutiko ir matė labai daug gerų žmonių. Elzė mus išmokė pačios paprasčiausios, tikros meilės, kai nereikia daiktų, pinigų, užtenka meilės.
Bet žmogus ateina vienas, nuogas ir išeina lygiai taip pat, o mes dar turime šiandieną ir neaišku, ar turėsime rytojų. Tai Elzės atnešta pamoka, kad taip, Elzė mirė, visi mes mirsime vieną dieną, bet šiandien mes dar gyvi ir nugyvenkime šiandien laimėje ir meilėje.
Mes tiek rūpinamės ir galvojame apie tai, kas bus, kaip bus, o iš tikrųjų nežinome, ar išvis kas nors bus rytoj ar už valandos. Gyvenimas labai trapus ir mes esame tik svečiai. O dabar iš naujo ieškome prasmės.
Kas nors iš šono pasakytų, kad yra kiti vaikai, bet visi vaikai yra vaikai ir Elzė buvo mūsų šeimos narys, mūsų šeimos vaikas ir mes turėjome atiduoti ją į Dangų. Dabar turime išgyventi gedulą. Yra liūdnesnių dienų, yra ašarų, bet yra ir džiaugsmo, nes būtent to ir išmokė Elzė – džiaugtis paprastais dalykais, buvimu kartu šeimoje.“
Artimo žmogaus netektis ištraukia žemę iš po kojų, mėto ir vėto į visas įmanomas puses, bet tuo pačiu ir primena, kad mūsų rankose tik tai, ką galime pakeisti, viena vienintelė diena – šiandiena, o visa, kas toliau – jau nebe mūsų valioje.
Silvija priduria, kad išėjus mažiausiajai dukrai, kartu su ja išėjo ir visos baimės ir mintys „kas būtų, jeigu būtų“ – tai, ko labiausiai bijojo, jau nutiko, dabar metas jaukintis netektį ir mokytis gyventi be Elzės.
„Aš negaliu pasakyti, kas būtų, jeigu būtų. Tikriausiai Elzės mirtį jaukinausi nuo pat jos gimimo, dar jai būnant gyvai išgyvenau suvokimą, kad kažkada turėsiu ją paleisti ir palaidoti. Bet aš net ir kančioje matau šviesą. Nežinau, kaip tai sudėti į žodžius, bet... Tik per kančią ateina laimė. Tai jau išmokau – kuo kančia didesnė, tuo laimė intensyvesnė, ji peržengia į kitą lygį.
Pats žmogus yra šviesa ir jeigu jis šviečia, šviečia ir pro debesį. Kaip ir Elzė – ji švietė pro debesį taip skaisčiai, kad net bijojo akys. Šviesa vis tiek yra – ji buvo iki Elzės ir po jos išliko toliau.
Mėgaukimės dalykais tol, kol jie yra, o ne tada, kai jų netenkame. Vertinkime čia ir dabar, artimiausius žmones, būkime su žmonėmis, su kuriais gera, bijokime, bet darykime ir mylėkime vieni kitus, nes nėra nieko svarbiau“, – sunkiai tramdydama ašaras kalbėjo Silvija.
Pagalbos ranką tiesia kitiems
Ko gero, ne veltui sakoma, kad kai užsidaro durys, atsiveria langas – po dukros netekties, Silvija įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, yra organizacinės psichologijos magistrantūros studentė, taip pat įsidarbino individualios priežiūros darbuotoja – pasitelkdama žinias ir praktiką, kurią sukaupė prižiūrėdama dukrą, šiandien ji padeda kitiems.
Bus tęsiama ir Elzytės vardo labdaros ir paramos fondo veikla, tiesa, artimiausioje ateityje Silvija planuoja pakeisti jo pavadinimą ir surinktas lėšas skirti šeimoms, auginančioms sunkiai sergančius vaikus.
„Einu ta kryptimi, kur turiu didžiulę patirtį, pradedant slauga ir baigiant psichologine pagalba, kaip būti šalia šeimos ir padėti turėti kokybišką šiandieną net ir su ypač sunkia negalia. Turiu daug patirties slaugant Elzytę, tuo labiau, esu išgyvenusi patį baisiausią dalyką – vaiko netektį.
Net ir tokiu momentu, jeigu vaikutis išeina, aš norėčiau būti šalia šeimos, nes įvykus mirčiai, viskas yra labai sunku. Tą momentą apima šokas ir tada tu lieki vienas. O daug nereikia – nereikia nieko sakyti, pakanka apkabinti ar paimti už rankos.
O Elzytės labdaros ir paramos fondą pervadinsiu į „Gyvenu“, kad galėtume padėti šeimoms. Jeigu vaikas gimė mylinčioje šeimoje, labiau reikia padėti šeimai, o ne vaikui, nes vaikui pakanka, kad jį mylėtų ir tada viskas išeina savaime, o šeimai pagalbos reikia. Jei išgelbėsiu bent vieną žmogų, tai bus labai didelis dalykas“, – per ašaras šypteli Silvija.
