Ji neslepia, kad, panorusi keisti darbą ir vežti keleivius, susidūrė su skeptiškomis aplinkinių reakcijomis, jų sulaukia iki šiol. Vis dėlto, žodžio kišenėje neieškanti moteris džiaugiasi pagaliau radusi ramų darbą, kurio gali imtis kada panorėjusi.
Sumaniusi tapti vairuotoja išgirdo, kad čia ne bobų reikalas
I. Enskaitienė vairuotojos darbu susidomėjo beveik prieš šešerius metus, kai pabodo ilgametė veikla. „Visą laiką dirbau restoranuose su maistu. Buvau ir kepėja, ir įvairiose kitose pozicijose. Viename draugų vakarėlyje papasakojau, kaip nusibodo tas darbas. Nebuvo galima ten nei pasipuošti, nei ilgesnių nagų užsiauginti, nei žiedų, nei auskarų nešioti.
Tai draugams sakau: norėčiau kitokio darbo, vairuoti autobusą, troleibusą ar taksi. Vienas iš vakarėlio dalyvių sako, kad čia ne bobų reikalas, tris dienas padirbsi ir išmes arba pati išeisi. Man nuo tų žodžių kraujas užvirė. Jau kitą dieną paskambinau į taksi įmonę ir priėmė, nes turėjau 20 metų vairavimo stažą“, – pasakoja moteris. Taip ji maždaug penkerius metus dirbo taksi vairuotoja, tuomet susidomėjo Lietuvoje pradėjusia veikti viena pavežėjų platforma.
„Kai atsirado pavežėjų paslaugos, ir taksi vairuotojai, ir klientai pradėjo į jį bėgti. Klientai pasakojo, kad jiems patogus iškvietimas per programėlę, vairuotojai greitai atvažiuoja. Todėl ir aš perėjau“, – pasakoja I. Enskaitienė.
Pavežėjos veikla ji užsiima jau daugiau nei metus ir sako pagaliau dirbanti visiškai ramiai. Vienu didžiausiu privalumu ji įvardija malonius klientus.
„Aš tiesiog ilsiuosi, nes „Bolt“ klientai raštingi, supranta technologijas, net yra punktualesni. Ramiai nuveži, ramiai atsisveikini. Jie nepriekabiauja, kodėl ne tuo keliu veži, nes kainą žino jau kviesdami vairuotoją. Tai labai didelis skirtumas nuo taksi vis dar kviečiančių telefonu. Dabar man darbas yra ramus, aš ilsiuosi“, – pabrėžia pavežėja.
Motyvuoja ir arbatpinigiai, ir komplimentai
Pernai vasarą į pensiją išėjusi moteris sako, kad dabar pavežėja dirba, nes toks darbas jai smagus, be to, tai ir padeda prasiblaškyti.
„Kadangi gaunu pensiją, neturiu „arti“, naktimis nebedirbu. Savo malonumui išvažiuoju, pasivažinėju minimaliai. Ką aš visą laiką namuose veikčiau? Aišku, turiu pomėgių: skaityti, megzti, bet aš viską spėju“, – pasakoja I. Enskaitienė. Vairavimo grafiką ji dėliojasi pagal tai, kaip dirba vyras: „Savaitgalį dažniausiai nevažinėju. O darbo dienomis namuose susitvarkau, pagaminu valgyti, tada sėdu į automobilį ir važiuoju.“
Pensininkė sako, kad dirbti motyvuoja ir klientų komplimentai bei paliekami arbatpinigiai. „Iš klientų sulaukiu padėkų ir žodžiu, ir žinutėmis po kelionės. Pagiria, kad automobilyje kvepia, kad greitai atvežu, gerai vairuoju. Dar sako, kad gerai atrodau, ne pagal metus. Ir arbatpinigių gaunu. Liuks“, – džiaugiasi vairuotoja.
Keleiviai stebisi pavežėja moterimi
Anot pavežėjos, neretai, sulaukę automobilio su moterimi prie vairo, klientai nustemba ir tai tampa pokalbio tema. Dalis klientų pamini, kad pirmą kartą važiuoja su moterimi pavežėja, o keleivės kartais garsiai pastebi, jog su vairuotoja moterimi jaučiasi saugiau, rašoma pranešime spaudai.
Pačiai I. Enskaitienei itin įstrigęs vienas atvejis. „Esu vieną oligarchą iš Maskvos vežusi. Buvo tamsu, lipdamas į mašiną jis sako „privet“. Išgirdęs atsakant moterišku balsu, pradėjo piktintis, garsiai stebėtis, kaip Lietuvoje moteris dirba tokį darbą. Bet po to atslūgo ir linksmai važiavome“, – prisimena moteris.
Skeptiškai žiūrintiesiems į pavežėjas I. Enskaitienė turi atsakymą: „Moterys į kosmosą tai nuskrido. Kiek jau metų praėjo? Tai ir čia – kitas vyras taip nedirba, kaip aš padirbu.“ Anot jos, dažniausiai klientai teiraujasi, kaip jai vyras leidžia tokį neva nemoterišką darbą dirbti.
„Kai pasakau, kad vyras vilkiko vairuotojas, tai klausimų nebelieka“, – juokauja moteris.
Kartais keleivės atskleidžia, kad ir pačioms būtų įdomu išbandyti tokį darbą, bet abejoja, ar sugebėtų, ar nebūtų baisu. „Aš iš karto sakau, kad svarbiausia yra vairavimas. Atbula reikia mokėti važiuoti taip pat gerai, kaip į priekį, kad bet kokiame kieme išsisuktumei. O visa kita įmanoma. Jei kyla noras, reikia bandyti. Jei jau aš, pensininkė, bandau naujus dalykus, susigaudau tose programėlėse, jauniems tai kas“, – drąsina vairuotoja.
Ji taip pat džiaugiasi, kad dirbant su pavežėjimo platforma visi vairuotojai lygūs, mat dirbdama taksi moteris kartais jautė, kad yra ignoruojama.
„Jei operatorė matydavo geresnį užsakymą, paskambindavo telefonu savo „kavalieriui“ ir pranešdavo, kad pirmas jį priimtų. Dabar jokių blatų nėra, nes užsakymą parenka kompiuteris. Ir dirbti, ir užsidirbti galima – moterims ir vyrams sąlygos vienodos“, – pabrėžia pavežėja.
Jaučiasi saugi, bet žinotų, ką daryti su nemaloniu klientu
Moteris neslepia, jog klientai dažnai teiraujasi, ar nebaisu važiuoti su nepažįstamaisiais. Anksčiau dirbdama taksi, I. Enskaitienė patyrė įvairių situacijų: vieni klientai nemaloniai bendraudavo, kiti palikdavo šiukšlių ar purvindavo automobilį.
„Būdavo, kokius daiktus nuo šlapios žemės ar iš balos vaiką su batais užkelia ant sėdynės. Širdis alpdavo nuo to, nes mašiną prižiūriu, kad kiekvienas klientas sėstų į švarų automobilį. Jei žmogus nemaloniai kalba, galima bandyti juokauti, pralinksminti.
Bet dar taip nėra buvę ir, manau, nebus. O jeigu ką, turiu tokį būdą: jei kas negerai – spaudžiu stabdį ir prašau išlipti. Tai veiksmingiausia. Juk tai mano automobilis. Dabar ilsiuosi ir nebijau klientų. Kol galėsiu – dirbsiu, nes man patinka“, – sako savarankiškai uždarbiaujanti pensininkė.
