Belos istorija sukrečia ir rodo, kad net po tamsiausios nakties gali ateiti šviesi diena. Moteris tikina, kad išbandymai buvo be proto sunkūs, ji visų buvo „nurašyta“, tačiau griebėsi į gyvenimą iš paskutiniųjų.
Dabar Bela važinėja į įvairias neįgaliųjų varžybas svečiose šalyse ir aktyviai dalyvauja neįgaliųjų veiklose.
Gimė vos 7 mėnesių
Savo gimtadienį Bela minės birželio 1 dieną. 57-ąjį gimtadienį švęsianti pašnekovė pasakoja, kad tuo metu, kai gimė, niekas nesitikėjo, kad ji tiek laiko išgyvens.
„Gimiau neišnešiota, vos 7 mėnesių. Svėriau 1,960 kilogramo. Žinau, kad mama mane gimdė sunkiai. Pirmiausia pasimatė mano kojytės, o ne galvytė, dėl to daktarai mane traukė už kojų. Taip gimdymo metu patyriau traumą, o, priedo, taip pat nustatė širdies ydą.
Mano kairė koja buvo trumpesnė. Iš pradžių niekas nematė, kad ji auga kreivai, tačiau nuo trijų metukų tai pradėjo stipriai ryškėti. Traumatologas tuo metu pasiūlė mane vežti į Maskvą ir dėti man „Ilizarova“ aparatą (aut. past. Aparatas naudojamas ortopedijos srityje, kuomet reikalinga kaulo formos korekcija, galūnės pailgėjimas ar suspaudimas), kuris turėjo metams laiko ištiesinti koją.
Tačiau konsultacijos pas kardiologą metu mamai buvo pasakyta, kad nereikia traumuoti vaiko. Atseit, vis tiek turėjau gyventi daugiausiai iki 12-os metų“, – siaubingais gydytojo žodžiais dalijosi Bela.
Tai paliko didžiulę traumą dar visai jauno amžiaus mergaitei. Ji tikino, kad tuo metu net skaičiuodavo, kiek jai liko metų gyventi:
„Tėvams buvo šokas, o aš, būdama 7-erių metų visą šį pokalbį girdėjau. Daktarai net nesugebėjo vaiko išvesti iš kabineto...
Nuo to laiko aš labai bijodavau savo gimtadienių. Nors tėvai visuomet stengėsi, kad man būtų linksma ir gera, sveikindavo su dovanomis ir balionais, bet aš slapta skaičiuodavau, kiek man liko iki 12-ojo gimtadienio.“
12-os metų palaidojo mamą
Atšventus lemtingąjį gimtadienį, Bela sulaukė kito smūgio. Nors gydytojų prognozės apie ankstyvą mergaitės mirtį nepasitvirtino, tačiau Bela tais metais turėjo palaidoti savo mamą.
„Nuo to laiko mama pradėjo labai sirgti. Kai man suėjo 12 metų, mamą ištiko insultas. Ji mirė...
Tada mes likome trise – su tėvu ir broliu. Tėvas dirbo per du darbus, kad galėtų mane ir brolį išlaikyti, o visi namų darbai teko man. Tad žinote, gyvenimas išmokė viską padaryti: pakūrenti židinį, skalbti, gaminti valgyti ir dar mokyklos reikalais pasirūpinti.
Taip ėjo vieni metai, kiti, dar kiti, o aš gyvenau. Baigiau 11-os klasių mokyklą“, – sudėtingu etapu dalijosi moteris.
Baigusi mokyklą Bela žinojo, kad atėjo metas dirbti. Tad nieko nelaukusi, kad padėtų tėvui, moteris susirado darbą:
„Nuo 18-os metų pradėjau dirbti. Dirbau spaustuvėje, brošiūruotoja. Ten išdirbau 15 metų, darbas apsibrėžė ties dažais, klijais ir popieriais.
Tačiau toks darbas man išprovokavo bronchinę astmą. Dėl to turėjau išeiti iš darbo ir ieškotis naujo, kuris netrikdytų sveikatos.“
Vienas po kito sekė insultai
Po ne vienų metų, praleistų brošiūravimo įmonėje, Belai susidėvėjo dešinysis klubo sąnarys. Trumpesnė kairė koja lėmė, kad moteris nuolat stovėdavo netaisyklinga forma ir tai lėmė papildomas sveikatos bėdas.
„2002 metais reikėjo keisti klubo sąnarį. Po jo keitimo gydytojai pranešė, kad kartu su operacija neišvengta ir pasekmių. Manau, kad taip nutiko dėl spinalinės narkozės.
Tuomet man buvo nustatytas diabetas ir dar daugiau širdies sutrikimų. Po trijų metų patyriau ir pirmąjį galvos insultą. Po reabilitacinio periodo ėmiau vaikščioti su vaikštyne, insultas išprovokavo ir epilepsiją, tai dar viena mano liga. Tačiau tiek, kiek galėjau, stengiausi nepasiduoti.
2008 metais sulaukiau dar vieno smūgio. Patyriau gana retą stuburo spinalinį insultą. Anksčiau net nebuvau girdėjusi, kad toks yra. Labai išsigandau.
Daktarai man jokios garantijos nedavė, kad atsistosiu ant kojų. Jie sakė, kad jeigu per dvi savaites po insulto man nepagerės, tai mažai šansų, kad atsitiesiu.
Praėjo dvi savaitės, vėliau 100 dienų reabilitacijos. Supratau, kad viskas, esu pririšta prie neįgaliųjų vežimėlio.
Buvo labai sunku, man buvo depresija. Tikrai maniau, kad gyventi – beviltiška“, – kalbėjo Bela.
Bėgant laikui, pašnekovė turėjo susiimti. Kaip ji pati pasakojo, negalėjo sau leisti skendėti neviltyje, nes turėjo prižiūrėti sergantį tėvą:
„Po truputį turėjau įsivažiuoti. Vykau į reabilitacijas, mankštinausi namuose. Taip ir išmokau gyventi vežimėlyje.
Aš turėjau tai daryti, negalėjau pasiduoti. Man reikėjo prižiūrėti tėvą, dėl jo stengiausi dirbti su savimi.“
Prarado kalbos įgūdžius
Nors moteris kovojo iš paskutiniųjų, tačiau 2010 metais ji patyrė dar vieną galvos insultą. Bela tikino, kad šis išbandymas buvo vienas iš sunkiausių, nes ji prarado labai daug.
„Po to insulto suparalyžiavo mano dešinę ranką, sutriko mano kalba, ėmiau kalbėti rusiškai su atvirkščiai tariamais žodžiais. Pavyzdžiui, sakydavau ne „telefonas“, o „letefonas“.
Normaliai reabilituotis tuo metu negalėjau, nes man buvo epilepsija. Gydytojai bijojo man skirti įprastą reabilitaciją. Dėl to mane išrašė namo. Tačiau taip pat išrašė ir elektrinį vežimėlį, kad galėčiau jį valdyti su viena ranka ir taip judėti.
O prabėgus metams po insulto numirė mano tėvams ir su broliu likome dviese“, – kalbėjo ji.
Prabėgus vos porai metų nuo tėvo netekties Belą ištiko mikroinsultas. Ji pasakojo, kad tuo metu galvojo, jog niekada nebeišeis iš ligoninės.
„Ligoninė ir reabilitacijos vietos man tapo antri namai. Daug mankštinausi, dirbau, atlikdavo masažus. Per metus man vieną kartą duodavo reabilitaciją. Kitai taupydavau pati, važiuodavau mokamai.
Visada vykdavau į Abromiškių reabilitacijos ligoninę, ten stipri ir profesionali komanda. Taip pradėjau po truputį judėti. Man netgi pavyko su pagalba atsistoti“, – džiaugsmingomis pergalėmis dalijosi Bela.
Paskutinysis insultas
Nors atrodė, kad Belos judėjimas įgavo pagreitį, bet 2016 metais ją ištiko dar vienas spinalinis insultas. Ji pasakoja, kad tada pasiekė dugną.
„Tais metais lapkričio pirmąją važiavau iš kapinių ir mane ištiko antras spinalinis insultas. Va čia jau atrodė, kad visiškai „sulūžau“.
Nebenorėjau jokios reabilitacijos, psichologė pati eidavo su manimi į mankštas, kad tik kažką daryčiau. Bet aš grįžusi namo gulėdavau kaip daržovė ir žiūrėdavau į lubas.
Man niekas nebebuvo įdomu, nebeturėjau jėgų kovoti. Juk praleidau 10 metų „ant patalo“ su trumpomis pagerėjimo ir vilties akimirkomis, bet dabar vilties nebebuvo.
Brolis dėl manęs siaubingai išgyveno. Jis kaip tik galėjo, taip padėdavo, ragindavo bent jau kompiuterį įsijungti, pasižiūrėti, gal man kažkas parašė, nes aš žmonėms nebeatrašinėdavau“, – ašarų neslėpė Bela.
Pirmieji žingsniai
Tačiau viena iš dienų buvo lemtinga ir kompiuterio įsijungimas Belai atnešė naudos. Ji tikino, kad viską apvertė netikėtai pastebėta reklama.
„Tada pirmą kartą naujienų srautas išmetė, kad centras „Eik“ kvietė žmones su negalia, su cerebraliniu paralyžiumi ar žmones po insulto išsimėginti eisenos treniruoklį.
Aš dvi dienas galvojau skambinti jiems ar ne. Po dviejų dienų nusprendžiau pabandyti, tai buvo mano paskutinis šansas. Sakiau sau: „Dabar arba niekada“.
Prisimenu, paskambinau į centrą ir susitarėme, kada man atvažiuoti. Kai atvykau, visi buvo išsigandę, aš buvau kaip daržovė ir jie bijojo mane priimti. Bet išsibandėm.
Grįžus namo brolis paklausė, ar važiuosiu dar. Pasakiau, kad taip. Tada reikėjo pasirašyti popierius, kad brolis mane lydės ir prižiūrės.
Buvo labai sunku, skaudėjo, verkiau, bet pasakiau sau, kad dabar jau tikrai nepasiduosiu. Taip pradėjau lankyti treniruotes ir po poros mėnesių jau stovėjau su eisenos treniruokliu. Padariau netgi pirmuosius žingsnius!
Po metų supratau, kad stiprėju. Treniruodamasi vis pažiūrėdavau, kaip kiti bėgdavo su triračiu. Triratis – specialiai sukurtas žmonėms su negalia, tai ant jo, kas negali eiti, tas bėga. Na, kaip kas gali.
Vieną dieną paprašiau trenerės leisti pabandyti triratį. Atsistojus pajutau tokį džiaugsmą, kad aš galiu stovėti ant savo kojų ir po truputį daryti žingsnius!
Jūs neįsivaizduojate, kokia laiminga aš buvau. Taip po truputį pradėjome savo treniruotes su triračiu“, – džiaugėsi Bela.
Laimėjimai varžybose
Nors Bela niekuomet nesitikėjo, kad pradės sportuoti, tačiau ji tikino, kad pradėjusi treniruotis su triračiu vėl pasijuto žmogumi. Pasak jos, tai ir lėmė ryžtą sudalyvauti varžybose.
„Manimi patikėjo. Pirmą kartą kažkas ne atsisakė man padėti, o ištiesė savo ranką. Dėl to, kai mūsų centre vyko varžybos su triračiais aš jose sudalyvavau.
Niekas negalėjo patikėti, kad ta, kuri prieš du metus nieko negalėjo, varžybose užėmė pirmą vietą. Tada 100 metrų nubėgau per 28 sekundes.
Po šios pergalės prasidėjo mano gyvenimas (juokiasi). Tada išvykome su komanda į Danijos stovyklą ir varžybas. Ten susirinko neįgalieji iš 17 šalių, viso apie 100 žmonių. Trenerė iškart pasakė, kad mes ten vykstame tik dėl patirties, į laimėjimus nesitaikome.
Tai kas įdomu, kad ten buvo trys distancijos – 100, 200 ir 400 metrų. Tai 100 metrų pusfinalyje likau šešta, bet pakliuvau į finalą, kuriame užėmiau antrą vietą. 200 metrų rungtyje likau trečia, o 400 metrų distancijoje buvau pirma!
Trūko žodžių nuo to, kas darėsi mano viduje. Po šitų varžybų Lietuvos neįgaliųjų sporto federacija ėmė mane kviesti į WAS Grand Prix čempionatą, kur aš, iškovojusi aukso medalius, stovėjau ant pjedestalo. Tuomet grojo Lietuvos himnas, o man byrėjo ašaros. Negalėjau patikėti, kad man pavyko visa tai padaryti, kad aš galiu.
Vėliau buvome Portugalijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Tailande, Lenkijoje. Visur iškovojome auksą. Dabar neįsivaizduoju gyvenimo be savo centro komandos“, – pasakojo Bela.
Pasidalijo vienu prašymu
Moteris, norėdama tęsti savo džiaugsmą keliančią veiklą ir gydymą, kuris vis dar labai reikalingas, kreipiasi į visus su prašymu:
„Žinote, Dievas man davė antrą šansą. Neužilgo turėsiu vykti į mokamą stovyklą Danijoje, kur vėl mėginsiu atstovauti Lietuvai. Nors prie to prisideda rėmėjai, tačiau reikės susimokėti ir pačiai. Gausis apie 500 eurų kartu su laivo išlaidomis. Labai norėčiau ten nuvykti.
Taip pat man reikalingas kineziterapeutas, kurio paslaugomis anksčiau naudojausi 5 kartus per savaitę, bet dabar sumažinau, nes nebegaliu sau leisti. Dar reikalingi vaistai ir masažai, kad galėčiau bent jau išlaikyti savo sveikatos pasiekimus.
Labai norėčiau dar kartą visiems, o ypač tai gydytojai, kuri manė, kad išgyvensiu tik iki 12-os metų parodyti, kad aš galiu ir aš gyvensiu“, – pasidalijo prašymu pašnekovė.
Kviečiame kiekvieną norintį ir galintį padėti Belai ir prisidėti prie moters galimybės sudalyvauti neįgaliųjų varžybose. Tai – didžiausia moters svajonė, kuri suteikė Belai progą pradėti gyvenimą iš naujo ir pažvelgti į save kitomis akimis.
Kiekvienas norintis gali asmeniškai susisiekti su Bela ir prisidėti prie svajonės įsigydamas jos rankų darbo apyrankę arba prisidėti prie moters svajonės tiesiogiai paaukodami tam tikrą sumą, skirtą moters paramai.
Belos kontaktai: Bela Morkus
Belos rekvizitai:
Gavėjas: Bela Morkus
Bankas: SEB bankas
Banko sąskaita: LT157044060008261221
Paskirtis: Parama