Vienas chemoterapijos kursas jau užbaigtas, dabar kartą per tris savaites lašinama vadinama raudona chemija. Šis etapas nelengvas fiziškai – chemoterapija kuriam laikui išbraukia iš įprasto gyvenimo ritmo, tačiau pozityvesnio ir nuoširdesnio žmogaus už Dalią dar, ko gero, reikėtų paieškoti. Net kalbėdama apie sunkią, agresyvią ligą ji įpučia gerų emocijų.
Ji džiaugiasi, kad chemoterapija veikia – auglys jau sumažėjo septynis kartus, tačiau padeda ne tik medikamentinis gydymas. Didžiulį vaidmenį atlieka ir tinkamas požiūris į ligą, gydymą, savipagalbą ir minčių higiena – kaip reikia prasišluoti namus, taip ir apvalyti mintis nuo neigiamų dalykų.
Tačiau apie viską nuo pradžių. D. Vencevičienė pasakoja, kad jau daugybę metų, nuo pat 2004-ųjų, dirba politinės komunikacijos srityje, nuo 2008 m. aktyviai dirba ir savanoriauja vėžio prevencijos projektuose.
Su onkologinėmis ligomis ji susidūrė dar tuomet, kai buvo moksleivė – jos mamai diagnozuotas vėžys, kuris prabėgus eilei metų atsinaujino. „Nusprendžiau, kad turiu kažką padaryti, kad sergantiems būtų lengviau sveikti“, – sako ji.
Indėlis, kurį įdėjo kartu su bendraminčiais, be galo didelis – kai pradėjo kurti projektus, pozityvios, negąsdinančios informacijos apie onkologines ligas buvo mažai, tad vos paleidus svetainę iveikliga.lt, ji susprogdino internetą. Dalia prisidėjo ir prie POLA įsteigimo, savanoriauja „Mamų unijoje“, padeda vėžiu sergantiems vaikams.
Krūtyje užčiuopė didelį guzelį
Galbūt taip gyvenimas pamažu ruošė ją tam, kas laukia – prieš daugiau nei pusmetį Daliai diagnozuota agresyvi krūties vėžio forma.
„Man vėžys nėra naujiena, man žinoma labai daug informacijos apie ligą, jos gydymą, prevenciją. Gal dėl to man šiek tiek lengviau save sukaupti gydymui, save mobilizuoti ir daryti viską, kad greičiau pasveikčiau.
Bet, atvirai sakant, kai išgirsti onkologinės ligos diagnozę, žinojimas apie ligą visko nepalengvina – kai patį tai paliečia, visa tai išgyveni sunkiau, sudėtingiau“, – pasakojo pašnekovė.
Kaip pati sako, jos atvejis buvo neįprastas – gan sunkiai prasirgus koronavirusu, ėmė kankinti dusulys, diskomfortas kvėpuojant, labai greitai apimdavo nuovargis ir galėdavo užmigti vidury dienos, tiesiog sėdėdama ant sofos.
„Nurašiau visa tai koronavirusui, galvojau, kad reikia išlaukti. Supratau, kad kažkas gali būti negerai, bet galvojau, kad dar esu jauna, matyt, pervargau, gal reiktų labiau save patausoti, pailsėti“, – dalinosi Dalia.
Situacija greitai pasikeitė, kai gruodžio mėnesį stipriai užsnigo ir teko visą dieną kasti sniegą – apėmė keistas jausmas, lyg kas kaklą nuo pat ausies badytų adatėlėmis:
„Labai išsigandau, galvojau, gal mane pertraukė, vis tik, žiema, kasant sniegą sušilau. Grįžusi nuėjau į dušą ir užčiuopiau, kad yra didelis guzas krūties viršuje, jį skaudėjo.
Pagalvojau, gal nieko blogo, moterims visko nutinka – galbūt uždegimas, cista, bet žinojau, kad reikia kuo greičiau atlikti tyrimus, žiūrėti, kas darosi, nes tokių dalykų negalima praleisti pro akis.“
Jau kitą dieną ji stovėjo prie mamologo kabineto, kur atlikus ultragarso tyrimą teišgirdo: „Nenoriu gąsdinti, bet turi kuo greičiau pasirodyti chirurgui vėžio institute ir pasidaryti išsamesnius tyrimus“.
„Jau žinojau, kad man vėžys, nes iš gydytojo žodžių supratau, kad tai nėra cista, nepiktybinis darinys. Buvo aišku, kad vėžys, tik neaišku, kiek jis negeras“, – prisimena D. Vencevičienė.
Auglys buvo didelis, tai uždegė žalią šviesą greičiau pasirodyti gydytojams vėžio institute. Biopsijos atsakymų laukimas buvo vienas sunkiausių laikotarpių, nes kiekviena minutė, valanda ir savaitė buvo kupina nežinios. Sulaukus atsakymų paaiškėjo – tai trigubai neigiamas krūties vėžys.
„Puikiai atsimenu tą dieną, kai man pranešė diagnozę – vežiau dukrą į mokyklą, net sustojau, negalėjau vairuoti tuo metu“, – šiandien vis dar graudinasi prisimindama.
Liga gyvenimą pakeičia neatpažįstamai
Nors viduje maišėsi įvairūs jausmai ir emocijos, Dalia nepasimetė – paprašė gydytojo tikslių tyrimų rezultatų, kad galėtų daugiau domėtis apie ligą, jos gydymą bei kaip padėti sau.
„Buvo labai sunkus periodas, kol aš nesusitikau su savo chemoterapeute, kuri pasakė, kas manęs laukia, koks gydymo planas, kaip viskas vyks. Kai jau buvo aiškus planas, man pasidarė ramiau, aiškiau, susikaupiau, žinojau, ką aš galiu daryti dėl savęs ir kaip man padės gydytojai“, – pasakojo ji.
Dalia sako niekada savęs nekaltinusi, kad kažką gyvenime darė ne taip ir todėl teko susidurti su tokiu iššūkiu. Juolab, kad niekas tiksliai nežino, kaip ir kodėl liga atsiranda, o tokios negandos užklumpa net ir tuos, kurie visą gyvenimą gyveno itin sveikai:
„Žinant, kokie iššūkiai pasaulyje šiuo metu yra ir kad labai greitai onkologine liga sirgs vos ne kiekvienas žmogus, labai suprantama, kad ir statistiškai mes būsime daugiau ar mažiau paliesti šių ligų.
Mes turime gyventi sveikai, turime daryti viską, kad nesirgtume, bet susirgus nereikia savęs kaltinti ir ieškoti, ką ne taip padarei.“
Anksčiau ar vėliau tenka susitaikyti, kad dabar realybė kitokia. O ji labai pasikeičia – aktyvią, nuolat darbuose ar namuose besisukančią moterį gydymas kuriam laikui, rodos, atjungia nuo įprasto gyvenimo, net pakelti arbatos puodelį tampa nemenka užduotimi.
„Staiga tampi tarsi mutantas, tik egzistuoji, o keičiasi viskas – keičiasi išvaizda, pradeda kristi plaukai, antakiai, nagai, esi visiškai kitoks, save stebi per padidinamąjį stiklą, nes kiekvieną smulkmeną pradedi matyti ir tai gąsdina.
Kai jau supratau, kad kitaip nebus, chemoterapijos metu atradau savo ritmą, žinau, kuriomis dienomis jaučiuosi blogai. Žinau, kad po chemoterapijos sunkiausia yra antra para, tai dienai nieko daug neplanuoji, pasiruoši serialų sąrašą ir žinai, kad tą dieną praleisi arba miegodama, arba žiūrėdama televizorių“, – kalbėjo pašnekovė.
Džiaugiasi kiekviena pergale
Tačiau retai išvysite Dalią nuliūdusią ar su ašaromis akyse – nors tikrai būna visko. Ji sako mobilizavusi save. Net jos endobiogenikė, kuri lydi šiame kelyje, nustebusi, kad kortizolio – streso hormono – lygis iš karto po diagnozės buvo normalus, nors anksčiau visada siekdavo aukštumas:
„Pradžioje pati save pagavau galvojant, kaip aš galiu kovoti prieš savo kūną? Man tai buvo nesuprantama, nes visoje literatūroje rašoma, kad turite vėžį nužudyti. Bet vėžys yra kūno dalis, kaip prieš save kovoti? Kaip save mobilizuoti, kad suprastum, kad tai ne tavo kūno dalis?
Man netiko metodika, kad reikia nužudyti vėžį. Aš apie vėžį pradėjau galvoti kaip apie įprastą ligą. Kai man leidžia vaistus, aš galvoju, kad kiekvienas lašelis, kuris įlaša, man reikalingas tam, kad aš pasveikčiau.“
Ji savo ligai suteikė ir vizualizaciją – taip lengviau suprasti, kas vyksta organizme, kaip po jį klaidžioja chemoterapiniai vaistai ir valo, surenka viską, kas ten nereikalinga. Kol valosi organizmas, Dalia apsivalo ir mintis.
„Iš pradžių niekaip nesuvokiau, kaip žmonės ligą gali vertinti kaip dovaną, bet atsiveria kažkokia trečia akis ir pradedi gyvenimą matyti šiek tiek kitaip, džiugina paprastesni dalykai, kurių anksčiau nepamatydavai.
Labai svarbu nesibaiminti, bet kartu ir nebijoti emocijų. Visi turėtų suprasti, kad šiuo momentu tu gali būti visoks, gal dažniau liūdnas, neprivalai visą laiką šypsotis ir džiaugtis. Bet reikia džiaugtis kiekviena pergale – kad atsikeli, kiek laiko praėjus jautiesi geriau, jau matai šviesą tunelio gale, su kiekviena diena iriesi į priekį“, – šypteli.
Kad būtų lengviau, ji sako nebežiūrinti žinių ir nebesekanti neigiamų naujienų – sergant viską priima daug jautriau, o tai neišeina į naudą. Vietoj to, Dalia rado naujų hobių, veiklų, kurių dar nėra bandžiusi, palaiko artimus ryšius su draugais ir puoselėja šeimos santykius – tai, kas iš tiesų svarbiausia:
„Kai kurios mano draugės sako, kad nenorėtų nei su niekuo bendrauti, nei matyti kitus žmones, o aš nenoriu nieko keisti. Aš noriu, kad mano draugai, kurie pas mane atvažiuoja, ir toliau atvažiuotų, bendrautume tomis pačiomis temomis, kuriomis bendravome iki ligos ir kad jie nesistebėtų, kokia aš plika ar be nagų, matytų mane tokią, kokia buvau iki ligos.“
Svarbiausia – nedelsti
Po vadinamosios raudonos chemoterapijos laukia tyrimai, po jų – operacija, po kurios atlikus tyrimus bus sprendžiama, koks gydymas bus taikomas vėliau ir ar jis bus reikalingas.
Dalia sako, kad kai visas gydymas vyksta etapais, tai išgyventi yra lengviau – gydymo keliu ji žengia žingsnis po žingsnio, būdama čia ir dabar, ir per daug nesidairydama į ateitį, nes galvoje labai greitai gebame susikurti baisiausius scenarijus.
„Aš taip ir gyvenu nuo vieno etapo iki kito, stengiuosi negalvoti, kas bus po to, kas seks toliau. Mes galime labai daug visko prisigalvoti, mes linkę galvoti, kas buvo ir savęs labai gailėti ir labai galvoti į priekį, kas bus. Stengiuosi galvoti apie tai, kas yra dabar.
Aš galiu tik spėti, kaip viskas bus ateityje. Aš žinau tik tai, kad dėsiu visas pastangas, kad viskas būtų gerai, bent jau tose srityse, kurios priklauso nuo manęs“, – optimistiškai nusiteikusi sako ji.
Dalia sako, kad gydymas tęsis dar ne vienerius metus, tačiau žino viena – net ir jam pasibaigus, naujai prisijaukintas gyvenimo būdas ir toliau bus jos kasdienybėje. Pavyzdžiui, mityba be cukraus, miltų, greitųjų angliavandenių.
Nors visada buvo aktyvi, dabar D. Vencevičienė dar daugiau laiko praleidžia ir gryname ore. Tai rekomenduoja ir kitiems – ypač, jei jau įtariama klastinga liga:
„Jeigu jums įtaria vėžį, pradėkite ruošti save gydymui, aš irgi tai dariau – kol laukiau tyrimų rezultatų, užsiėmiau labai aktyvia fizine veikla, labai daug vaikščiojau, daug laiko praleidau gryname ore, nes žinojau, kad turiu sustiprinti savo organizmą.
Kitas dalykas, buvimas gryname padeda kovoti su onkologine liga, nes vėžiui nepatinka deguonis. Sergant vėžiu nereikia antioksidantų organizme, kaip tik jį reikia oksiduoti, nes vėžiui tai labai nepatinka.“
Be to, vaikštant ar sportuojant gaminasi hormonai, padedantys jaustis laimingesniems. Naudinga, pasak Dalios, ir atsiriboti nuo įvairių socialinių tinklų ar grupių, kur daug neigiamos informacijos – tai neišeina į naudą.
„Ir, svarbiausia, nedelskite. Matau labai daug moterų, kurios sako, kad jau prieš metus pastebėjo įtartinus simptomus ir tik po metų, kai prasideda pavojingi procesai, žmogus išdrįsta atvažiuoti tirtis.
Tikrai nereikia laukti – vos tik pamatai, kad kažkas negerai arba netgi turi nuojautą, kad kažkas ne taip, visada reikia išsitirti, nes pradinė stadija yra lengviau gydoma“, – ragina D. Vencevičienė.
