Vis dėlto, kepenų cirozės diagnozė buvo tik pradžia. Daiva pasakoja, kad tuo metu ji dirbo, augino vaikus ir buvo ką tik baigusi universitetą – beliko tik atsiimti diplomą. Tačiau ją beveik nuolat vargino kojų tinimas.
Išgirsta diagnozė šokiravo
Kadangi Daiva dirbo sėdimą sekretorės darbą, ji manė, kad tai – darbo pasekmė, todėl ėmė ieškoti informacijos ir pradėjo miegant laikyti kojas aukščiau.
„Vieną kartą man mama sako: „Žinok, vaikeli, nebegaliu į tavo kojas žiūrėti, jos labai ištinę“. Jos būdavo savaitę ištinę, savaitę ne. Nuėjau pas gydytojus, nusiuntė pas inkstų gydytoją, man padarė vidaus organų echoskopiją. Pasakė iškart, kad man kepenų cirozė.
Kepenys mažos, grublėtos, užapvalintais kraštais. Paklausė, ar nevemiu krauju. Man buvo šokas. Išėjau, iškart paskambinau mamai, paklausiau, ar jai švietė kepenis ir pasakiau, kad man kepenų cirozė“, – skaudžius momentus prisimena ji.
Pasak moters, ji kartu su mama pradėjo ieškoti informacijos internete, tačiau 2009 metais buvo įprasta manyti, kad kepenų cirozė pasitaiko tik alkoholikams. Ji prisimena, kaip išgirdusi diagnozę ėmė skaičiuoti, kiek vyno buvo išgėrusi anksčiau, tačiau vėliau sužinojo, kad yra įvairių priežasčių, galinčių sukelti kepenų pažeidimus.
„Gana greitai atsidūriau Kauno klinikose, kur ieškojo priežasties ir ją rado: varis kaupėsi kepenyse jau seniai, aplink buvo susiformavę daug šuntų, tai buvo senas procesas.
Kūnas buvo prisitaikęs prie to, kad kraujas prastai praeina per kepenis, tad suformavo papildomus kraujo kelius – šuntus, aplink kepenis. Vario pradėjau vartoti be proto daug ir buvo pripažinta vario apykaitos sutrikimo liga“, – apie dar vieną išgirstą ligą prabilo pašnekovė.
Daiva atskleidžia, kad per visus 10 metų vis atsidurdavo ligoninėse, bet profesorius, pas kurį gydėsi, ją perspėjo: „Žinok, pakitimai tokie, kad ateityje tau reikės kepenų transplantacijos, bet dabar tau reikia pabūti su savo (kepenimis – aut. past.) kuo ilgiau“.
Moteris stengėsi kuo ilgiau gyventi su savo kepenimis, tačiau organizme pradėjo trūkti baltymų ir kitų reikalingų medžiagų, todėl nuolat reikėdavo gulėti ligoninėje, kad jai prilašintų reikiamus skysčius. Tuo pačiu metu ji vis dar dirbo ir augino vaikus.
„Kepenys gamina krešumo faktorius, būsimus trombocitus, pas mane būdavo jų mažai, man danties nesutikdavo traukti. Turėdavau saugotis nuo sužeidimų, nes gali nesustoti kraujavimas. Taip pragyvenau 10 metų, bet priėjau ribą, kada gydytojų konsiliumas nutarė įtraukti mane į laukiančiųjų eilę“, – pažymi ji.
Pavojus gyvybei ir negalėjimas šlapintis
Pašnekovės teigimu, gydytojai nutarė ją įrašyti į transplantacijos laukiančiųjų eilę tuo metu, kai jai prasidėjo hepatinė encefalopatija (kepenų nepakankamumo komplikacija – aut. past.).
Jos metu nevalytas kraujas, nepraėjęs pro kepenis, tik apėjęs aplink jas, nueina į smegenis ir smegenys yra užteršiamos – aptemsta arba dingsta sąmonė.
„Grėsė pavojus gyvybei. Man aptemdavo sąmonė, o aš dar vaikščiodavau, kažką veikdavau. Būdavau lyg neblaivi – nieko neatsimenu, tik atsibudimą Kauno klinikose. Man buvo tokie trys priepuoliai. Jau po pirmojo mane įrašė į eilę, buvo pavojinga riba“, – pasakoja moteris.
Vėliau Daivai sutriko skysčių apykaita, pradėjo kauptis skysčiai pilve. Iš pradžių jie buvo šalinti didelėmis vaistų dozėmis, tačiau dėl jų „supyko“ moters inkstai, o galiausiai ji nebegalėjo šlapintis.
„Mane pradėjo ruošti dializėms, bet aš sulaukiau donoro, ačiū Dievui. Man buvo likę ne mėnesiai paskutiniai, bet savaitės. Kiekvieną pirmadienį iš manęs išleisdavo maždaug 7 litrus skysčių. Įdurdavo į pilvą adatą ir per valandą išbėgdavo tie vandenys“, – apie siaubą keliančią procedūrą atskleidžia ji.
Daiva pasakoja, kad kepenų donoro laukė metus ir mėnesį – ją įrašė į eilę 2021 m. sausį, o 2022 m. kovą ji sulaukė transplantacijos. Ji teigia, kad visada jautė artimųjų palaikymą ir buvo psichologiškai stipri, tačiau likus akimirkoms iki transplantacijos, gulint ant operacinio stalo, gyvenimas tarsi sustojo – per sekundę prabėgo visi svarbiausi prisiminimai, o ji negalėjo sulaikyti ašarų.
Lemtinga transplantacijos diena
Paklausta apie tai, kaip jautėsi prieš operaciją, Daiva sako, kad buvo labai prastai – dingo šlapimas ir nebuvo jėgų. Pasak jos, kadangi ištisai gulėjo ligoninės palatoje, ją užplūdo daug minčių apie tai, ar tikrai bus galimybė atlikti kepenų transplantaciją, ar donoro kraujo grupė, ūgis ir svoris atitiks reikalavimus.
„Kadangi jau buvo metai praėję nuo įrašymo į eilę, man vėl darė visus tyrimus, nes prieš transplantaciją gerai ištiria. Padarė magnetinį rezonansą ir kepenyse aptiko karcinomą bei pasakė, kad aš esu sąrašo viršuje.
Ilgai gulėjau ligoninėje, tačiau mane trumpam išleido namo, kai būklė susinormalizavo, tik pasakė, kad pirmadienį reikės atvykti nusileisti skysčius. Buvau laiminga, kad grįžtu namo, bet tik grįžome į Alytų ir po poros valandų gavau skambutį, kad yra donoras“, – lemtingą vakarą prisimena Daiva.
Gydytojai liepė moteriai grįžti į Kauną, o tai buvo apie 9 valandą vakaro. Daiva prisimena, kad tuo metu tarsi sparnai užaugo – baimė dingo, liko tik viena mintis: kad niekas nesutrukdytų, kad neįvyktų avarija ir kad artimieji vėl nepersigalvotų.
„Gydytojas-rezidentas mane pasitiko ir pasakė, kad šiąnakt bus daromi visi tyrimai, o transplantuos rytoj ryte. Paguldė į palatą ir tik antrą valandą nakties pasakė, kad galiu pamiegoti iki ryto. Kaip bebūtų keista, aš užmigau, o ryte jau vykome į operacinę.
Aš taip viską greitai įvykdžiau, bet paskutinėmis minutėmis operacinėje suskydau – ašaros bėgo, tekėjo upeliais, o vienas iš slaugytojų į mane žvilgčioja, klijuoja ant nugaros daviklius ir sako: „Viskas bus gerai“. Aš jam linkteliu. Aš taip juo tikėjau ir išgirdau: „Pradedam“. Atsibundu ir suprantu, kad mane valo ir prausia, esu reanimacijoje“, – detales atskleidžia pašnekovė.
Vis tik, moteris prisimena, kad nepaisant visų skausmų, ji jautėsi be galo laiminga, jautė euforiją. Kaip pati sako, galbūt tai buvo vaistų poveikis, nes jai kakle ir kirkšnyje buvo ne vienas kateteris, taip pat pajungtas deguonis.
Nesupranta, koks stebuklas įvyko gyvenime
Toji savaitė po transplantacijos, pasak Daivos, buvo sunkiausia jos gyvenime, nes pirmą kartą save pamatė tokią bejėgę, silpną ir su perpjautu pilvu:
„Supranti, kad viduje įdėtas kito žmogaus organas. Net silpna darydavosi nuo tos minties. Man užeidavo donoro gailestis, nes suvokdavau, kad kažkas mirė, todėl verkdavau. Eidavo įdomios mintys.“
Jau reanimacijoje moteris stengėsi judėti pati, o vėliau savarankiškai pavyko nueiti į tualetą. Nors tai buvo vos keturi žingsniai, ji labai džiaugėsi, kad vėl gali judėti ir eiti savarankiškai.
„Per metus kūnas atsigavo. Mane iš ligoninės išleido greitai, išbuvau mėnesį, stengdavausi daryti mankšteles, vėliau siuntė į sanatoriją. Po kepenų transplantacijos geriu vaistus.
Noriu garsiai dėkoti ir dėkosiu iki gyvenimo galo donorui, jo artimiesiems ir gydytojams. Savyje nešioju tokią dovaną su didžiule meile ir esu be galo dėkinga“, – priduria ji.
Pašnekovė pripažįsta, kad vis dar nesupranta, koks stebuklas įvyko jos gyvenime: „Kalbu su draugėmis, vaikais, tėvais ir visi sakome: „Turėjau dar gyventi.“ Aš stengiuosi, kad aplink mane visiems būtų gera. Noriu skleisti šilumą ir dėkingumą“.
Moteris dirba vaikų darželyje puse etato ir džiaugiasi galėdama save atiduoti kitiems.
„Man tai suteikia tiek daug džiaugsmo... Dabar niekas negali sugadinti mano nuotaikos – net sužinojus kažką liūdno, išlaviruoju, nes tai atrodo tik smulkmenos“, – sako ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
