Hodžkino limfoma Lukui diagnozuota, kai jam buvo vos 26-eri. Ši liga klastinga, jai būdingi simptomai – silpnumas, svorio kritimas, nuovargis – gali priminti bet kokią kitą ligą. Daugelio šių simptomų jis nė nejautė.
Tačiau 2019-ųjų rudenį užklupo keistas kosulys, ateinantis tiesiai iš trachėjos – pastoviai norėjosi atsikrenkšti, kutendavo gerklę ir šis pojūtis nepraeidavo.
„Pradžioje nekreipdavau į tai dėmesio, bet kai tai užsitęsė daugiau nei savaitę, pradėjau nerimauti ir kreipiausi pas šeimos gydytoją. Mintis, kad tai gali būti onkologinė liga, net nebuvo šovusi į galvą nei man, nei gydytojui“, – pasakojo jaunas vyras.
Rado neįtikėtino dydžio naviką
Gydytojas skyrė antibiotikus, manydamas, kad Luką užklupo plaučių uždegimas. Tačiau net ir pabaigus antibiotikų kursą kosulys niekur nedingo, tuomet išrašyti vaistai nuo refliukso, manyta, kad jis gali būti pastovaus kosulio kaltininkas.
Kosulys pradėjo trikdyti įprastą gyvenimą – kiekvieną kartą, kai tik pradėdavo kalbėti, pirma reikėdavo atsikosėti, naktį užmigti dėl šio simptomo darėsi beveik neįmanoma. O pasaulį užklupo ir pirmieji koronaviruso atvejai, tad į Luką praeiviai gatvėje žiūrėdavo įtariai.
Ne vieną mėnesį bandyta gydyti plaučių ligas, tačiau nebeiškentęs varginančio kosulio, jis kreipėsi į trečiojo lygio gydymo įstaigos medikus, kur atliktas rentgeno tyrimas.
„Iš pradžių buvo šiek tiek pikta, atrodė, kad bandė sumažinti mano simptomų rimtumą, kadangi esu jaunas. Galbūt nenorėjo iškart eiti prie kraštutinumų, sakė, kad nieko blogo neturėtų būti, galimai limfmazgių patinimas, plaučiuose matėsi šiek tiek skysčių.
Tam, kad greičiau gaučiau kitų tyrimų atsakymus, gydytojas siuntime parašė, kad įtariamas navikas, tačiau tikino, kad tik greitumo sumetimais parašė rizikingesnę diagnozę. Galų gale kompiuterinė tomografija parodė, kad iš tikrųjų turiu naviką ir iki tol gydžiausi visiškai ne tai, ką reikėjo.“
Paklaustas, ar be kosulio jautė kokius nors simptomus, vyras prisimena dieną, kai suprato, kad kažkas išties negerai. Kartą jis su draugais lipo į Barbakano kalną, visi lyg niekur nieko užlipo, o Lukas jau vos gaudė kvapą, nors užlipo tik keletu laiptų.
„Kaip paaiškino gydytojai, mano navikas tarpuplautyje užaugo iki 18 x 10 centimetrų, tai yra labai, labai didelis, beveik puodelio dydžio navikas. Jis šiek tiek pastūmė į šoną širdį, patempė trachėją, dėl ko atsirado kosulys, užspaudė nemažą dalį vieno plaučio“, – stulbinančius faktus dėstė jis.
Gydymas pareikalavo jėgų
Susitaikyti su diagnoze lengva nebuvo – tai netikėtas, sunkiai protu suvokiamas smūgis, viltingai nuteikė gydytojo žodžiai, kad diagnozuota antra stadija, o šansų, kad pavyks įveikti Hodžkino limfomą, nemažai.
„Jis nuteikė, kad artimiausius pusę metų ar metus reikės gyventi kitaip, nes chemoterapija yra vienintelis gydymo būdas, kuris gali būti taikomas, išpjauti šalia širdies esantį auglį, kaip supratau, nebuvo galimybių“, – dalinosi L. Stančikas.
Prieš gydymą atliktas pozitronų emisijos tomografijos tyrimas (PET), kurio metu išsiaiškinta, kad kakle yra metastazė, įvertintas naviko metabolinis aktyvumas, o tada prasidėjo šešių kursų chemoterapija:
„Emociškai buvo labai sudėtinga, kadangi chemoterapija labai greitai pradėjo naikinti visas sveikas ląsteles – nuslinko plaukai, hormonai, kuriuos turėjau gerti dideliais kiekiais, pakeitė mano išvaizdą: pradėjo kauptis skysčiai, atsirado išstambėjimas, nors apetito tikrai neturėdavau labai didelio.
Pasireiškė visi standartiniai chemoterapijos poveikiai: pykinimas, odos pleiskanojimas, silpnumas. Raumenų ląstelės taip pat buvo naikinamos. Dar stengiausi palaikyti fizinę formą, bet padusdavau nuėjęs vos 100 metrų.“
Kone sunkiausia gydymo dalis buvo vaisto, skatinančio baltųjų kraujo kūnelių dauginimąsi kaulų čiulpuose, vartojimas. Jį kas porą savaičių reikėdavo leistis tiesiai į kaulą, o po šios procedūros lydėdavo be galo stiprūs skausmai, kuriuos tekdavo malšinti net morfinu.
Guodė bent tai, kad buvo prasidėjęs karantinas, tad visi buvo uždaryti namuose, izoliuoti nuo pasaulio ir kitų žmonių. Nepasiduoti skatino ir žinojimas, kad gydymas veikia – po 3 chemoterapijos kursų dar kartą atliktas PET tyrimas parodė, kad metastazė kakle susitraukė iki vos kelių centimetrų dydžio, tarpuplautyje esantis navikas taip pat mažėjo.
„Kai praėjau visus šešis kursus, progresas nebebuvo toks didelis, tačiau navikas tarpuplautyje galų gale sumažėjo iki 10 cm, tai – didelis pokytis. Bet gydytojai patikino, kad svarbiausias aspektas yra jo metabolinis aktyvumas, o ne matmenys. Metaboliškumas buvo sumažėjęs praktiškai iki nulio, nuspręsta, kad jau esu remisijos stadijoje“, – šypteli vyras.
Pasivijo gydymo pasekmės
Lukas pasakoja, kad prireikė maždaug pusmečio atsigauti po chemoterapijos – stebėtinai greitai išsivalė organizmas, ataugo plaukai, atsistatė svoris ir net sugrįžo jėgos. Visą tą laiką vyras aktyviai stengėsi sugrįžti į sportą, sau įprastą gyvenimo ritmą. Apie užklupusią ligą priminė tik kas kurį laiką atliekami tyrimai.
Kai atrodė, kad viskas sugrįžo į savas vietas, prasidėjo klubo skausmai. Buvo įtarimų, kad sportuodamas patyrė traumą, tačiau įprastai įvairūs skausmai praeidavo, o šis tęsėsi kone metus.
Daugybė apsilankymų pas įvairių sričių specialistus nedavė vaisių – skausmo priežastis ilgą laiką buvo nežinoma, kol pavyko rasti puikų specialistą Kaune, kuris savo praktikoje jau buvo susidūręs su chemoterapinio gydymo sukeltu pašaliniu efektu – kaulų nekroze.
„Kaulų audinys miršta dėl naudojamų steroidinių vaistų – užblokuojama kraujotaka kaule, ko pasekoje kaulai pradeda irti. MRT parodė, kad nekrozė pažeidusi ne vieną vietą, tačiau pagaliau išgirdau, kad būtent dėl nekrozės pasireiškia skausmas, nes sąnario paviršius sukrenta, pasidaro nelygus, pradeda kauptis skysčiai“, – aiškino Lukas.
Vienas iš gydymo būdų būtų kamieninių ląstelių persodinimas, tačiau jis nerekomenduojamas asmenims, sirgusiems vėžiu – jei liga atsinaujintų ir vėl reiktų chemoterapijos, šios vietos būtų pažeidžiamos dar greičiau.
„Ilgalaikis sprendimo būdas, kurio nepaveiktų chemoterapija, buvo išpjauti negyvą dalį ir įstatyti protezą. Kadangi esu jaunas, man įstatytas aukšto lygio sportinis protezas iš Amerikos – su juo jaučiu didžiulį pagerėjimą“, – nusišypso.
Dabar tik laiko klausimas, kada gali prireikti protezuoti kitą klubą, tačiau į viską vyras žvelgia viltingai – medicina tobulėja, tad bijoti nėra ko.
L. Stančikas vis dar atsistatinėja po operacijos, tačiau jau dabar įžvelgia didžiulę naudą, kad nieko nelaukė ir ryžosi protezavimui – tai jam leidžia ir vėl užsiimti mėgstamomis veiklomis.
„Yra duoti tam tikri apribojimai, ko potencialiai negalėsiu daryti visą gyvenimą, pavyzdžiui, bėgioti. Bet atsižvelgiant į tai, kad iki operacijos man būdavo sunku net užsirišti batus ar atsigulti į lovą, šių kasdienių dalykų susigrąžinimas jau yra didelis pliusas, be to, galiu grįžti į sportą, tad džiaugsmas tik didėja“, – džiaugėsi jis.
Kaip pats sako, kai užsidaro durys, atsidaro langas – kai nebegali užsiimti viena veikla, gali imtis bet kokios kitos. Ir bijoti nėra ko, nes medicina septynmyliais žingsniais žengia į priekį, tad viskas, ko reikia – pasitikėti medikais ir savimi, nes viskas įmanoma:
„Blogiausias dalykas, kurį gali padaryti – graužti save, užsiverti, atsisakyti gydymo ir tikėtis, kad išgysi savaime. Stengiuosi žiūrėti sveiku protu, neabejoti mūsų, ypač Lietuvos, medicina – esame tikrai pažengę, neatsiliekame nuo Vakarų Europos.
O diagnozė dar nėra pabaiga, labai daug priklauso ir nuo mūsų psichologinio pasiruošimo – kuo labiau teigiamai žiūri, tuo daugiau šansų įveikti ligą.“
