Kaunietės Eglutės mama Rasa Karpavičienė pasakoja, kad ilgą laiką medikams nepavyko rasti dukrą kamavusių sveikatos problemų priežasties. Iki galo už savo mylimą dukrą kovojanti Rasa nepasiduoda ir dabar: ji žino, kad su geros valios žmonių ir medikų pagalba, Eglutė gali susigrąžinti pilnavertį gyvenimą.
Prisimindama pačią pradžią, Rasa nusikelia į niūrią žiemą. Kai Eglutei buvo vos 17-ika, jos sveikata ėmė prastėti, rytais ją itin stipriai pykindavo. Kad ir kiek laiko ieškojo priežasties, medikai vis sakydavo, kad tai – nieko rimto. O pykinimas tęsėsi ir darėsi vis sunkiau pakeliamas.
Nuvykę pas medikus namo nebegrįžo
Lyg perkūnas iš giedro dangaus užgriuvo pandemija ir karantinas. Ligoninės pamažu užsidarė, priėmė vis mažiau pacientų, o Eglutės prastėjančios sveikatos priežastis ir toliau liko neaiški.
„Supratau, kad negausime konsultacijų pas gydytojus, todėl su dukra sėdome į automobilį ir nuvažiavome į klinikas. Priėmimo skyriuje pasakiau, kad neišvažiuosime, kol nesužinosime rytinio pykinimo priežasties. Į mus žiūrėjo skeptiškai, netikėjo bloga savijauta, kol nepadarė kompiuterinės tomografijos. Išvadoje buvo parašyta – auglys“, – pasakojo mama.
R. Karpavičienė sako įtarianti, kad kūne uždegiminius procesus pradėjo anksčiau įvykęs stiprus nudegimas saulėje, po kurio sekė keletas operacijų ir vėliau atsirado rytinis pykinimas.
Tąkart su dukra nuvykusios į klinikas, iš jų taip ir nebeišvyko. Tik niekas dar nė nebuvo prasitaręs, koks tai auglys, žinojo tik tiek, kad laukia operacija.
„Po operacijos buvo labai baisu. Eglutė nematė, nejudino nei rankų, nei kojų. Meldžiau Dievo, kad bent pirštelis pajudėtų ir jis pajudėjo. Daktaras pasakė, kad tas auglys yra piktybinis“, – prisimena Rasa.
Išgirdus tokią žinią, nuo galvos iki kojų persmelkė baimė, kas laukia toliau. O toliau sekė perkėlimas į onkologinį skyrių ir ilgas, nelengvas gydymas. Deja, taikyta chemoterapija nedavė norimų rezultatų.
„Pirma agresyvi chemoterapija nedavė rezultatų. Mane pasikvietė daktarai į kabinetą, mačiau sutrikusius medikų žvilgsnius ir blogą nuotaiką“, – graudinasi pašnekovė.
Nepasiduoti padeda vidinė stiprybė
Nutraukus chemoterapinį gydymą, prasidėjo mėnesį laiko trukusi, kasdien taikyta radioterapija, pritaikytos alternatyvios gydymo priemonės. Tačiau, kad ir ką teko išgyventi Eglutei, ji nė akimirkai nenuleido rankų:
„Niekada nepamiršiu, kai Eglutė nusikirpo plaukus plikai, kol jie dar net nepradėjo slinkti. Tada supratau, kad ji yra labai stipri viduje. Ir aš tokia privalau būti, nežiūrint nei į aplinkybes, nei į kitose palatose mirštančius vaikus.“
Susitaikyti ir išgyventi šį sunkų laikotarpį prireikė nemažai jėgų – karantino metu niekas jų ligoninėje negalėjo aplankyti, paguosti, apkabinti ir pasakyti, kad viskas bus gerai. Vis tik, judviejų vidinė stiprybė atsipirko. Po kurio laiko atliktas magnetinio rezonanso tyrimas parodė dalinį pagerėjimą.
Toliau sekė dar viena agresyvi chemoterapija, iš Eglutės atėmusi jėgas. Buvo dienų, kurios be galo slėgė, varė į neviltį, bet vilties jos niekada neprarado.
„Per pirmų metų gydymą buvo daug chaoso, skausmo, baimės, nes viskas nesutilpo nei į protą, nei į širdį. 17 metų mergaitė, kuri buvo žvali, gabi, mėgdavo garsiai juoktis... Privalo gydytis vaistais, kurių stiprūs pašaliniai poveikiai tiesiogine prasme griovė organizmą, atėmė jėgas džiaugtis jaunyste“, – jautriai pasakojo R. Karpavičienė.
Būtent tada Eglutė atrado piešimą – tai buvo būdas pabėgti nuo kankinančių skausmų ir susikurti svajonių pasaulį. Slinko mėnesiai, kol galiausiai pasiekė džiugi žinia. Liga atsitraukė ir tai leido lengviau atsikvėpti:
„Nemoku apsakyti to jausmo, tarytum išeini į laisvę. Ta laisvė skirta trims mėnesiams, nes kas tris mėnesius turi pasitikrinti sveikatą. Tokia tvarka. Dar po metų tyrimas parodė, kad reikia atlikti gama peilio operaciją. Po to naudoti geriamus cheminius vaistus dėl atkryčio rizikos.“
Suspindo viltis
Rugsėjį Eglutę užklupo COVID-19 infekcija, netrukus prasidėjo siaubingi galvos skausmai, regėjimo sutrikimai, tirpo rankos. „Po keleto savaičių magnetinis rezonansas parodė ligos atkrytį“, – apmaudo neslepia mama.
Tuomet skubiai buvo atlikta antroji gama peilio operacija, po kurios priepuoliai nepasikartojo. Šiandien Eglutės būklė stabili, tačiau liko neoperuojamos vietos, su kuriomis taip pat reikia kovoti. Chemoterapija vargu, ar dar padėtų. Tačiau užsidarius durims, atsidaro langas – suspindo nauja viltis.
„Gydytojas paaiškino, kad galima Eglutei tęsti gydymą, kuris galimai sustabdytų ligos progresavimą, su valstybės nekompensuojamu vaistu. Gydymo kursas siektų apie du metus“, – pasakojo Rasa.
R. Karpavičienė pasakoja, kad plačiai domėjosi šiuo vaistu, jo veiksmingumą patvirtina klinikiniai tyrimai, vaistas plačiai ištirtas ir ne kartą naudotas su panašiomis ligomis susiduriančių pacientų gydymui.
Tiek Rasa, tiek gydytojai nė nedvejoja, kad vaistas padėtų Eglutei susigrąžinti pilnavertį gyvenimą, nes padėtų stabdyti ligos progresavimą. Tačiau yra vienas bet... Toks gydymas kainuoja itin daug: vaistams, mokamiems tyrimams ir reabilitacijai reikalinga suma – 70 tūkst. eurų.
„Mums reikia jūsų pagalbos. Mes meldžiame Dievą, kad Eglutė būtų sveika ir galėtų gyventi, mokytis, svajoti, džiaugtis savo jaunyste“, – graudindamasi sako R. Karpavičienė.
Prisidėti prie Eglutei reikalingo gydymo gali kiekvienas žemiau nurodytais rekvizitais: Gavėjas: Eglės Karpavičiūtės paramos ir labdaros fondas; Sąskaita: LT527300010165596647; Fondo kodas: 305658795; Mokėjimo paskirtis: Auka Eglutei.
