Pastaruosius dešimtmečius „Cadillac“ markės emblema retai priversdavo šios markės gerbėjus didžiuotis. Nuolatinės nesėkmės, sunkiai suvokiami sprendimai ir lėšų trūkumas retai leisdavo sukurti automobilius, su kuriais „Cadillac“ galėtų būti laikomas pilnaverčiu aukštesnės klasės ratuočių gamintoja. Ir šie pavyzdžiai kone geriausiai įkūnys „General Motors“ atsainumą ir nesugebėjimą tinkamai išnaudoti „Cadillac“ potencialo.
Cadillac Fleetwood Brougham
Nevykusių „Cadillac“ modelių gretas reikėtų pradėti nuo vos keletą metų gaminto prabangaus sedano – „Cadillac Fleetwood Brougham“.
Laikantis dešimtmečius puoselėtų tradicijų, „Fleetwood“ vardas buvo naudojamas žymint pačius brangiausius bendrovės modelius, kuriuose amerikietiška prabanga turėdavo palikti neeilinį įspūdį. Tačiau anuomet amerikietiška prabanga buvo labiau siejama tik su automobilio dydžiu, o ne komforto įranga ar surinkimo kokybe, bet šiuos akis badančius trūkumus užgožė kita „Fleetwood Brougham“ savybė.
Devinto dešimtmečio pradžioje pasirodęs atnaujintas sedanas turėjo vieną įdomią, serijinėje gamyboje plačiu mastu dar neišbandytą naujovę – variklį su cilindrų išjungimo technologija.
„Cadillac“ inžinieriai pasitikėdami naujos technologijos kūrėjai iš „Eaton Corporation“, labai stipriai nesikišo į cilindrų išjungimo sistemos kūrimo ir tobulinimo darbus, ir kaip vėliau paaiškėjo – tai buvo didžiulė klaida.
Pagal pirminį sumanymą, į V8 variklį įdiegta technologija leisdavo važiuojant tolygiu greičiu ir ne didesniu nei 56 km/val. greičiu, išjungti du arba keturis V8 variklio cilindrus.
Teoriškai, šis sprendimas leido ženkliai sumažinti CO2 emisijas ir padidinti bendrą variklio efektyvumą, tačiau kompiuterinių sistemų pajėgumai buvo pernelyg maži, jog galėtų užtikrinti normalų cilindrų išjungimo sistemos veikimą.
Natūralu, jog ši sistema patyrė fiasko. Serijinėje gamyboje šie varikliai prabangiausiuose „Cadillac“ modeliuose išbuvo vos dvejus metus.
Cadillac Escalade EXT
Didžiulių ir įspūdį keliančių visureigių mada labai greitai apsuko galvą visiems automobilių gamintojams. Šiandien jie dominuoja Europoje ir kituose pasaulio regionuose, tačiau pirmoji populiarumo banga iškilo Jungtinėse Valstijose.
SUV automobiliai su prabangos prieskoniu Jungtinėse Valstijose tapo tokie populiarūs, jog praktiškai visi vietiniai gamintojai pradėjo kurti modelius, kurie šiandien galėtų priklausyti cirkininkų divizijai.
„Cadillac Escalade“ galėtume laikyti džiuginančia sėkmės istorija, kuri prasidėjo nuo troškimo sukurti alternatyvą „Lincoln Navigator“, tačiau sekantis bandymas įgelti „Lincoln“ buvo prastas.
Priežasčių, dėl kurių „Cadillac“ turėtų gėdytis šio prabangaus pikapo yra daugiau negu pakankamai. Jo keliamoji galia buvo prastesnė negu tradicinio sedano, V8 variklis srėbdavo daugiau degalų negu keleivinis lėktuvas, o astronominė pikapo kaina tiesiog vertė klausinėti kam jis apskritai yra skirtas.
Cadillac Seville II
Kažkada labai seniai, jau buvęs „Aukščiausios pavaros“ vedėjas Jeremy Clarksonas, apžvelgdamas „Chrysler Crossfire“ automobilį, jo išvaizdą prilygino besituštinančio šuns pozai.
Tam tikrų paralelių su „Chrysler Crossfire“ automobiliu ir šuns daromais reikalais galima įžvelgti ir čia. Nors „Cadillac“ dizaineriai buvo įsitikinę, jog naujoviška išvaizda padės „Seville“ automobiliui išsiskirti iš kitų, tačiau didžioji dalis „Cadillac“ pirkėjų šį modelį vertino kaip prasto skonio simbolį.
Didžiulio įspūdžio pirkėjams nepaliko ir tai, jog „Seville II“ naudojo ekonominės klasės, priekiniais ratais varomų automobilių platformą, kurią „General Motors“ išnaudojo sukurdami du techniškai identiškus brolius: „Buick Riviera“ ir „Oldsmobile Toronado“.
Giminystės ryšiai buvo matomi ir juntami kiekviename žingsnyje. Prabangių automobilių pirkėjų nuomonės nepakeitė ir ganėtinai didelė komforto įrangos gausa. Priklausomai nuo įrangos lygio, automobilis galėjo turėti skaitmeninį laikrodį, klimato kontrolę, greičio palaikymo sistemą. „Seville II“ galėjo turėti netgi elektra pritraukiamą bagažinės dangtį, tačiau šiuos pranašumus užgožė „Cadillac“ ir „General Motors“ kaštų taupymo programos padariniai.
Cadillac BLS
„Cadillac BLS“ yra puikus įrodymas, jog bendrovės vadovai nesugeba pasimokyti iš savo pirmtakų padarytų klaidų.
Už šio nykaus automobilio atsiradimą reikėtų padėkoti Bobui Lutz'ui – tuometiniam „General Motors“ viceprezidentui, žavingam pašnekovui, automobilių entuziastai ir, regis, tinkamų sprendimų nesugebančiam priimti žmogui.
Taigi, senasis Bobas nusprendė, jog kaprizingiems europiečiams patinkantis „Saab 9-3“ gali būti tinkama platforma naujam, kompaktiškam „Cadillac“ markės automobiliui, su kuriuo bendrovė galėtų įsitvirtinti senajame žemyne. Anuomet tai buvo didi „Cadillac“ svajonė, kuriai taip ir nepavyko išsipildyti.
Kaip žinote, „Saab 9-3“ buvo tik smarkiai patobulinta „Opel Vectra“, kuri, švelniai tariant, priklausė ekonominės klasės automobilių grupei. Nors „Saab“ padaryti pakeitimai kėlė įspūdį, tačiau ar „Cadillac“ investavo atitinkamą sumą į patobulinimus, kurie leistų „BLS“ modeliui Europoje išsiskirti? Žinoma, kad ne.
Tai buvo tiesiog „Cadillac“ rūbą dėvintis „Saab“ sedanas, o tai reiškia, jog ši amerikietiška puošmena galėjo turėti ne tik „Opel“ benzininius, bet ir „Fiat“ dyzelinius variklius. Kad ir kokie patikimi ir ekonomiški „Fiat“ dyzeliniai varikliai buvo, tačiau ar to tikėtumėtės iš „Cadillac“?
Pirmasis ir paskutinis Švedijoje surinktas „Cadillac“, išskyrus patį Bobą Lutzą, didelio įspūdžio europiečiams nepadarė. Per dvejus metus vykusią prekybą Europoje buvo parduoti tik 6 000 automobilio vienetų.
Cadillac Cimarron
Tai buvo pirmasis „Cadillac“ bandymas sukurti tautos automobilį. Ir natūralu, jog šis bandymas baigėsi katastrofiška nesėkme. Apskritai, „Cadillac Cimarron“ su didele persvara pirmauja kaip nesėkmingiausias, prasčiausias ir gėdingiausias bendrovės modelis.
Biudžetinio automobilio ieškantiems pirkėjams šis „Cadillac“ buvo per brangus, o įprastam „Cadillac“ pirkėjui jis buvo tiesiog neįdomus. Visgi, tik pagalvokite ar ar jūs, būdami ištikimu „Cadillac“ gerbėju norėtumėte įsigyti kompaktišką sedaną su 1,8 litro, 90 arklio galių išvystančiu varikliu? Ko gero, kad ne.
Įspūdžio nekėlė ir tai, jog techniškai identiški broliai buvo akivaizdžiai pigesni. Jeigu pradinė „Cadillac Cimarron“ kaina anuomet siekė 12 tūkst. JAV dolerių, tai „Chevrolet Cavalier“, „Pontiac J2000“, „Oldsmobile Firenza“ ar „Buick Skyhawk“ buvo įkainoti vidutiniškai 4 tūkst. JAV dolerių mažesne suma.
Be abejonės, Jungtinėse Valstijose atsirado savanorių, norinčių už prekės ženklą sumokėti didesnę sumą, tačiau ekonominės klasės automobilių pirkėjams retai kada nors rūpėjo markės emblema ant radiatoriaus grotelių. Jie visuomet pirmenybę teikė kainos ir kokybės santykiui.
