Su šiais sunkumais ne vieną kartą buvo susidūrusi „Ferrari“, „Lamborghini“ dėl tos pačios priežasties neteko nepriklausomybės, o „Aston Martin“ iki šiol nesugeba atrasti savo vietos po saule, net ir turėdama ganėtinai tvirtą „Mercedes-Benz“ ramstį.
Savotiška išimti automobilių industrijoje yra iš Vokietijos kilusi „Porsche“. Keletą dešimtmečių vieno modelio populiarumu pasikliovusi bendrovė, regis, visuomet atrodė kaip įmonė, turinti ganėtinai tvirtus pamatus. Vis dėlto, niūrią realybę ryžtasi pripažinti retas gamintojas.
Bandymas plėstis
Idėja sukurti „Porsche“ markės sedaną, pasižyminti tokiomis pačiomis eksploatacinėmis savybėmis kaip ir „911“, buvo svarstoma dar 1982 metais. Tuometiniai bendrovės vadovai buvo įsitikinę, jog jiems nereikėtų pasikliauti tik sportinių kupė arba kabrioletų gamyba, mat didesnį finansinį stabilumą suteikia automobiliai su kitais kėbulo tipais.
Kadangi anuomet aukštos klasės sedanai buvo ypatingai populiarūs, „Porsche“ sedano idėja, su pertraukomis buvo svarstoma iki pat 1988 metų, kai prasidėjo pirmieji kūrimo darbai. Tokį didžiulį tarpą tarp pirminės idėjos ir pirmųjų darbų, iš dalies, galima pateisinti, mat kuomet „Porsche“ inžinierių galvose suzvimbė idėja apie sedaną, kompanija tuo metu tiesiog neturėjo tinkamos platformos, kurios pagrindu galėtų tapti pirmasis „Porsche“ sedanas.
Iš pradžių „Porsche“ pabandė keturvietį automobilį sukurti naudojant šiek tiek patobulintą ir prailgintą „Porsche 928“ struktūrą, tačiau po eilės bandymų, šio projekto vystymas buvo galiausiai nutrauktas 1987 metais. Po šių nesėkmių, „Porsche“ į pagalbą pasitelkė nuožmiausią to meto bendrovės inžinierių – Ulrichą Bezą.
Pagrindinis U.Bezo uždavinys – sukurti sportišką sedaną, su kuriuo „Porsche“ galėtų pilnavertiškai lygiuotis su tuometiniais BMW arba „Mercedes-Benz“ analogais. Be to, iš naujo perdėlioję prioritetus, „Porsche“ tvirtai nusprendė, jog būsimas sedanas taps naujo bendrovės modelių šeimos atstovu.
Pagal pirminį sumanymą, „Porsche 989“ turėjo prisijungti prie „928“ ir tokiu būdu sudaryti brangesnių, pelningesnių modelių pagrindą, bei tuo pačiu užtikrinti, jog „911“ liktų savo, sunkiai išjudinamoje nišoje.
Už projekto vairo stojo „Porsche“ inžinierius Ulrichas Bezas, puikiai išstudijavęs konkurentų gaminius, iškart apibrėžė tris svarbiausias savybes: jis privalėjo turėti variklį priekyje, jo galiniai varomieji ratai turi būti galiniai, o ratų bazė turi būti ne trumpesnė negu 2,8 metro. Kaip pasakė, taip ir padarė.
„Porsche“ sedanas turėjo taip pat 8 cilindrų, vandeniu aušinamą benzininį variklį, kurio pajėgumas siekė 300 arklio galių. Pirmieji sedano prototipai turėjo 3.6 litro darbinio tūrio benzininį variklį, tačiau vėlesnį egzemplioriai turėjo 4.2 litro darbinio tūrio motorus.
„Porsche“ specialistai atsižvelgdami į tuometinę padėtį segmente, naująjį „989“ sedaną aprūpino dviejų zonų klimato kontrolę, borto kompiuterį (jame buvo demonstruojami įvairiausi automobilio parametrai), informacijos ir pramogų sistemą (tokios anuomet neturėjo ne vienas automobilis ).
Viltis palaidojo sumenkusi paklausa
„Porsche“ ruošdamasi serijinei „989“ modelio gamybai iš viso sukūrė keturis sedano prototipus. Visi modeliai buvo skirtingų komplektacijų, tačiau turėjo tą patį 8 cilindrų variklį.
Ulricho Bezo vadovauja inžinierių komanda automobilio kūrimo ir tobulinimo proceso neskubino, nes norėjo turėti išbaigtą produktą. Toks specialisto požiūris iš pradžių tenkino praktiškai visus, tačiau palaipsniui, automobilio kūrimo kaštai išaugo iki nemaloniai priimtinos ribos.
„Porsche“ iš pradžių planavo, jog automobilis galėtų prekybos salonus pasiekti 1995 metais, o numatoma automobilio kaina siektų maždaug 50 tūkst. JAV dolerių (pritaikius infliaciją – maždaug 98 tūkst. dolerių šiandien). Vis dėlto, nuolatos augantys automobilio kūrimo kaštai galiausiai išpūtė „989“ iki net 80 tūkst. dolerių (156 tūkst. dolerių šiandien), kol galiausiai atlikti paskaičiavimai parodė, jog net ir kasmet pagaminant 15 tūkst. automobilio vienetų, investicijos į sedaną vis tiek neatsipirktų.
150 000 000 Vokietijos markių kainavusio automobilio kūrimą užgožė ir sparčiai mažėjantys „Porsche“ automobilių pardavimai visame pasaulyje. Nuo 1988 iki 1991 metų „Porsche“ pardavimų apimtys sumažėjo daugiau nei tris kartus, tad žvelgdami į „989“ kūrimo kaštus ir svarstydami ar gamintojas gali sau tai leisti, „Porsche“ vadovai priėmė ganėtinai skausmingą sprendimą.
Vis dėlto, tam tikri sprendimai, panaudoti „989“ modelyje buvo panaudoti kituose „Porsche“ modeliuose. Pavyzdžiui, brangi galinė nepriklausoma pakaba buvo pritaikyta „993“ kartos „911“ modelyje. Tam tikri dizaino elementai pasirodė „996“ kartos automobilyje.
Iki šių dienų išliko tik trys „989“ egzemplioriai.
